Galaunių namuose būrėsi šviesuoliai

Genovaitė KAZIELIENĖ

Kaune, Ąžuolyne, stūkso Adelės ir Pauliaus Galaunių namai. Dabar čia įrengtas muziejus, kurio visi eksponatai susiję su mūsų iškiliojo kraštiečio gyvenimo momentais. Kai čia apsilankėme, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinio – Adelės ir Pauliaus Galaunių namų – muziejininkė-rinkinių saugotoja Irma Liauzun ne tik aprodė visas namų kerteles, bet ir papasakojo įdomių faktų apie šios šeimos gyvenimą.

 

Namui statyti paėmė kreditą

1918 metais P. Galaunė gyveno Vilniuje. Jis su Adele Nezabitauskaite, garsios Nezabitauskių-Zabičių giminės atžala, susipažino dailininko Adomo Varno namuose, kur rinkdavosi to meto šviesuomenė. Tarp jaunų žmonių įsiplieskė meilė, ir 1919 metų sausio pradžioje juos Šv. Mikalojaus bažnyčioje sutuokė kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. Pinigų žiedams jaunikis pasiskolino iš kunigo Prano Bieliausko, jaunieji prie altoriaus stovėjo su paltais…

Balandžio 19 d. Juzefo Pilsudskio legionams okupavus Vilnių, dauguma inteligentų išvyko į Kauną. Išvažiavo ir jauni sutuoktiniai. Jie įsikūrė nuomojamame bute T. Daugirdo gatvėje.

I. Liauzun sakė, kad jaunavedžiams nutarus statytis namus, P. Galaunė iš banko paėmė didelį kreditą, kurį atidavinėjo ne vienerius metus.

Trijų aukštų mūrinį gyvenamąjį namą projektavo vienas funkcionalizmo architektūros kūrėjų Lietuvoje – architektas Arnas Funkas (1898-1957 m.). Pastatas buvo baigtas 1932-aisiais ir jauna šeima čia įsikūrė.

Adelė Galaunienė – žymi operos dainininkė

Susiklosčius istoriškai palankioms aplinkybėms, 1918–1919 metais į Lietuvą iš kitų kraštų pradėjo grįžti jauni kompozitoriai, dainininkai, dailininkai, aktoriai – Juozas Tallat-Kelpša, Juozas Naujalis, broliai Mikas ir Kipras Petrauskai, Antanas Sodeika, Aleksandras Kačanauskas. 1920 m. sausio 29 d. jie įkūrė Lietuvių meno kūrėjų draugiją, kurios nare buvo ir A. Galaunienė. Netrukus pradėta organizuoti vadinamoji Operos vaidykla.

1920 m. gruodžio 31 d. įvyko Džiuzepės Verdžio operos „Traviata“ premjera.

A. Galaunienė atliko pagrindinį Violetos vaidmenį. Per darbo teatre metus ji sukūrė 20 pagrindinių vaidmenų, tarp jų: Džildą Džiuzepės Verdžio „Rigolete“, Roziną Džoakimo Rosinio „Sevilijos kirpėjuje“, Džiuljetą Žako Ofenbacho „Hofmano pasakose“, Tatjaną Piotro Čaikovskio „Eugenijuje Onegine“, Margaritą Šarlio Guno „Fauste“, Mikaelą Žoržo Bizė „Karmen“ ir kt.

Pirmąjį teatro veiklos dešimtmetį ji buvo viena iš pagrindinių partijų atlikėjų. Dėl dainininkių trūkumo jai teko dainuoti ir dramatinio pobūdžio, jos balsui ne itin tinkančias partijas, tad balsas palaipsniui nusilpo. 1931 m. pabaigoje Adelė paliko teatrą. Nustojusi dainuoti operoje solistė koncertavo, vadovavo chorams, bendradarbiavo spaudoje.

1945–1947 metais ji buvo grįžusi į teatrą. Vėliau kurį laiką dėstė Kauno konservatorijoje, Juozo Gruodžio muzikos mokykloje. Tačiau pablogėjus sveikatai, darbo turėjo atsisakyti. 1962 metais A. Galaunienė mirė, palaidota Petrašiūnų kapinėse.

A. ir P. Galaunės susilaukė dukros Adelės Marijos, kurią vadino Dalia (1941 m. ji pasitraukė į Vakarus, gyvena Amerikoje) ir sūnaus Dievainio. Deja, būdamas 27-erių, vaikinas mirė nuo džiovos.

P. Galaunė (viduryje), A. Galaunienė (dešinėje), vaikai Dalia ir Dievainis.

 

Rūpinosi antroji žmona

Po Adelės mirties praėjus penkeriems metams, 1967 m. Paulius vedė antrąkart – buvusią studentę, dirbusią tame pačiame muziejuje, 34 metais jaunesnę Kazimierą.

I. Liauzun teigė, kad po vyro mirties 1988 metais Kazimiera tapo P. Galaunės kultūrinio palikimo saugotoja ir tvarkytoja. K. Galaunienė sudarė ir vyro raštų bibliografiją. Kazimieros iniciatyva 1996 m. Kaune įsteigtas Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinys – Adelės ir Pauliaus Galaunių namai. K. Galaunienė mirė 2016 metais.

Namą nacionalizavo ir apgyvendino svetimus

Vos įsikėlę į namą 1932 metais, Galaunės įsikūrė pirmame aukšte. Antrąjį aukštą jie nuomojo – jame 1933-1940 m. gyveno Nepriklausomybės akto signataras, diplomatas Kazys Bizauskas su šeima.

1940-aisiais sovietams okupavus Lietuvą, namas buvo nacionalizuotas. Čia apgyvendinti Raudonosios armijos kareiviai su šeimomis. Lietuvą užėmus vokiečiams ir sovietams pasitraukus, pastate įsikūrė hitlerininkai. Savininkams Galaunėms prisiėjo glaustis dviejuose kambarėliuose pirmo aukšto gale.

Pokario metais Galaunių namas priklausė įvairioms žinyboms ir įstaigoms: Lietuvos valstybiniam kūno kultūros institutui, Kauno miesto Kūno kultūros ir sporto komitetui. Čia taip pat įsikūrė paprastų kauniečių šeimos.

Kadangi šeimininkams sąlygos gyventi buvo nelengvos, jie pasiprašė iškeldinami. 1971 m. prašymas patenkintas, sutuoktiniams suteiktas butas I. Kanto gatvėje.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, namas buvo atiduotas K. Galaunienei bei dukrai iš pirmosios santuokos Daliai Galaunytei-Kaupienei-Augūnienei. Ji 1992 m. namą su 1 586 kv. m žemės sklypu padovanojo Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui, pasilikusi šeimai butą trečiame aukšte.

Taip siekta išsaugoti A. ir P. Galaunių palikimą: biblioteką, grafikos, ekslibrių, nuotraukų, rankraščių rinkinius, asmeninius daiktus kaip nedalomą vienetą, kuris būtų naudojamas Lietuvis kultūrai toliau ugdyti.

Burdavosi Kauno šviesuomenė

Galaunių namai buvo vieta, kur burdavosi Kauno šviesuomenė. Čia lankydavosi dailininkai Adomas Galdikas, Liudas Truikys, kompozitorius J. Tallat-Kelpša, operos solistai Marijona Rakauskaitė, Veronika Podėnaitė, A. Sodeika, rašytojai Juozas Keliuotis, Faustas Kirša, kiti inteligentai. 1942 m. birželio 28 d. namuose slapta surengtas 10-asis Maironio mirties metinių minėjimas.

Galaunės su tarpukario menininkais.

Šiuose namuose vykdavo šventės, diskusijos, skambėdavo fortepijono muzika ir A. Galaunienės atliekamos dainos. Adelė vesdavo užsiėmimus mokiniams, ruošdavosi koncertams.

Muziejininkė-rinkinių saugotoja I. Liauzun pastebėjo, kad salone išlikę autentiški baldai, tik fortepijonas vėliau pagamintas. Dizainerio, interjero specialisto, baldų komplektų, papuošalų kūrėjo Jono Prapuolenio gamintoje įstiklintoje spintelėje sukrauti brangesni daiktai: lėkštės, padėklai, puodukai, servizas, suvenyrai ir kitkas, gaminti XIX a. pab.-XX a. pr. Rusijos porceliano fabrikuose.

Adelės ir Pauliaus Galaunių namų muziejininkė-rinkinių saugotoja I. Liauzun (kairėje) ir vedėja Miglė Banytė.

J. Prapuolenis sukūrė ir itin originalų apvalų vitrininį stalelį įstiklintu viršumi. Tačiau pagal paskirtį jis nebuvo ilgai naudojamas – sudužus stiklui, viršų teko pakeisti tvirtesne medžiaga.

Ant sienų kabo šeimos narių portretai, garbingoje vietoje ir Adelės mokytojos, pasaulinio lygio operos scenų žvaigždės Felia Litvinn (Francoise – Jeanne Schutz) portretas, pas kurią A. Galaunienė stažavosi Paryžiuje. Taip pat kabo M. K. Čiurlionio, A. Galdiko, Jono Janulio paveikslai.

Salone išlikusi ir spinta, kurioje sudėtos įvairių operų – „Ruslanas ir Liudmila“, „Snieguolė“, „Auksinis gaidys“, „Sevilijos kirpėjas“, „Rigoletas“, „Tanhoizeris“ ir daugelio kitų – partitūros. Tai puošnūs XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Milane, Paryžiuje, Vienoje, Mask-voje, Peterburge spausdinti leidiniai, priklausę A. Galaunienei.

I. Liauzun pažymėjo, kad ir dabar šiame salone, kamerinėje, jaukioje aplinkoje rengiami muzikos vakarai, popietės, kiti susitikimai.

Salone likę autentiški baldai.

Didelis knygos mylėtojas

D. Galaunės darbo kabineto pagrindiniai baldai – rašomasis stalas, knygų spinta, kuriuos muziejininkas pats suprojektavo, o 1927 m. jie pagaminti teisininko Rapolo Skipičio dirbtuvėse.

Pagrindinis šių namų turtas – P. Galaunės sukaupta daugiau kaip 12 tūkstančių knygų biblioteka. Jas rinkti P. Galaunė pradėjo dar studijuodamas Peterburge. Tai leidiniai įvairiomis temomis – apie Lietuvą, istoriją, archeologiją, kultūrą, meną, etnografiją, muziką, teatrą, grožinė literatūra. Knygos išleistos ne tik lietuvių, bet ir užsienio kalbomis.

Beje, P. Galaunė labai mėgo žvejoti, tad bibliotekoje yra leidinių ir šia tema. Be to, darbo kambaryje išlikusi muziejininko meškerė, žvejo kėdutė.

Daugiausia knygų dabar yra saugykloje, lankytojams eksponuojama tik nedidelė jų dalis. P. Galaunė sakydavo: „Visa tai aš rinkau ne tik sau, bet ir savo tautai.“

Kraštiečio darbo kabinetas.

Anot muziejininkės, P. Galaunė buvo didžiulis knygų mylėtojas, lietuvių kultūros draugijos XXVII knygos mėgėjai narys. I. Liauzun paaiškino, kodėl toks keistas draugijos pavadinimas. Vardo suteikimo istorija yra minima XXVII knygos mėgėjų draugijos metraščiuose. Pasakojama, kad viena iš būsimos draugijos steigėjų – Lietuvos diplomato, Lietuvos pasiuntinio Prancūzijoje žmona Marija Urbšienė-Mašiotaitė, gyvendama Paryžiuje turėjo progą susipažinti su prancūzų bibliofilais, kurių draugija veikė nuo 1820 metų ir joje buvo tik 35 nariai. Ji gavo draugijos įstatus, išvertė juos ir atsiuntė į Lietuvą kitam būsimajam draugijos kūrėjui Vytautui Steponaičiui. Rengdami lietuviškosios knygų mėgėjų draugijos įstatus, steigėjai apsisprendė pagal prancūzų pavyzdį, kad tokioje draugijoje gali būti tik ribotas narių skaičius. Kodėl jie išsirinko dvidešimt septynis, tai metraščiuose aiškinama su humoru. Atseit, to meto Lietuvoje 27 buvo žinomas skaičius, nes liaudyje buvo labai populiarus gydomasis antpilas „Trejos devynerios” (triskart devyni – dvidešimt septyni), tai taip ir nutiko, kad 27 žolių antpilas turėjo gydyti kūno negalavimus, o XXVII knygos mėgėjų draugija buvo pasiryžusi gydyti tautinės kultūros negalias, sveikatinti knygos išvaizdą, puoselėti knygų leidybos kultūrą.

1930 metais į draugiją susitelkusių inteligentų – diplomatų, rašytojų, kalbos tyrinėtojų, dailininkų – tikslas buvo tyrinėti knygos istoriją, knygos meną, domėtis retais leidiniais ir leisti knygas.

Iki 1940-ųjų draugija išleido puikiai iliustruotų knygų. Viena jų – „Gulbė karaliaus pati“ 1937 metais pasaulinėje moderniojo meno ir technikos parodoje Paryžiuje buvo apdovanota Didžiuoju prizu, o leidinys „Jonas Biliūnas. Liūdna pasaka“ – aukso medaliu.

Rengiamos parodos

Erdviame valgomajame stovi ilgas ąžuolinis Galaunių stalas, pagamintas po 1932 m. Kaune. Čia svetingoji A. Galaunienė virdavo arbatą, kavą ir vaišindavo svečius.

Valgomajame Adelė vaišindavo svečius.

Nedideliame Adelės ir Pauliaus Galaunių sūnaus Dievainio kambaryje po pirmosios žmonos mirties kurį laiką gyveno antroji žmona Kazimiera. Ir dabar ant stalelių yra Dievainio, K. Galaunienės nuotraukos.

Ir šiuo metu Galaunių namuose vyksta ne tik kameriniai vakarai, popietės, bet rengiamos ir parodos. Kai lankėmės, eksponuotos menininkės, dėstytojos, tautodailininkės, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių skyriaus pirmininkės Sigitos Dacienės per 40 karpytų užuolaidėlių ir arti 40 megztų riešinių.

AUTORĖS ir Adelės ir Pauliaus Galaunių namų muziejaus nuotraukos

P. Galaunė skaito paskaitą.

Projektą remia: