Penkių tūkstančių metų senumo ąžuolas atgimsta Rimanto Zinkevičiaus skulptūrose

Genovaitė KAZIELIENĖ

Nors praėjo dar tik kelios šių metų dienos, jos jau tapo įsimintinomis tautodailininkui Rimantui Zinkevičiui – pirmadienį jis buvo karūnuotas svarbiausiu šalies tautodailininkų, iškilių liaudies dailės kūrinių autorių apdovanojimu „Aukso vainiku“. Menininkas įvertintas už Ukmergės krašto kryždirbystės paminklus.

Apie šį apdovanojimą, gyvenimo kelius, atvedusius į šiandieną, kūrybą kalbamės su ukmergiškiu ir jo žmona Rita jų namuose Juodausių kaime. Jaukiai įsitaisę ir gerdami Ritos vietos pievose surinktų žolelių medumi paskanintą arbatą.

Kiek apdovanojimų – nesuskaičiuoja…

Kadangi gruodžio 17 dieną Vilniaus rotušėje R. Zinkevičiui buvo įteikta ir Kultūros ministerijos premija, skirta paskatinti labiausiai įvairiose srityse nusipelniusius kultūros ir meno darbuotojus, kūrėjus, pirmiausia kilo klausimas, kiek iš viso jis turįs apdovanojimų.

Rimantas tik šypteli ir linkteli žmonos pusėn – ji tuo užsiimanti… Rita sutinka: „Taip, dedu į storą aplanką, o kiek jų yra, tai tiksliai ir nežinau…“ Ir juokdamasi parodo pirštais, kad „aplankas maždaug 10 centimetrų storio“…

Taip pat priduria, kad ir vyro „Facebook“-o paskyrą „prižiūrinti“. Menininkas tarsteli, kad net nemoka juo naudotis, nes neturįs laiko, be to, apskritai mėgsta bendrauti tiesiogiai arba telefonu. Vis dėlto neslepia, kad reikės, matyt, pradėti užsiimti ir šiuolaikinėmis technologijomis…

Pasiteiravus, koks įvertinimas jam mieliausias, svarbiausias, trumpam susimąsto: „Net nežinau, visi svarbūs. Bet gal vienas pagrindinių – „Aukso vainikas“. Tai yra prestižiškiausias tautodailininkų apdovanojimas.“

Ukmergiškiui pastaroji nominacija – jau trečia. 2005 metais įsteigus „Aukso vainiką“, jis tapo pirmuoju laureatu, 2016 metais apdovanotas dar kartą.

R. Zinkevičiui du kartus buvo įteikta ir liaudies skulptoriaus, medžio drožėjo, kryždirbystės meistro Liongino Šepkaus premija. Menininkui tai labai svarbu dėl to, kad šio konkurso nugalėtojas yra geriausias tarp Respublikos medžio drožėjų.

„Kryždirbių karalius“ vaikystėje bijojo šventųjų skulptūrų

Rimantas vadinamas „kryždirbių karaliumi“. Jo pagrindinė kūrybos kryptis – rūpintojėliai, kryžiai, koplytstulpiai, prakartėlės. Pašnekovas nusišypso ir prisipažįsta, kad vaikystėje kokioje koplytėlėje pamatyti nušiurę, neproporcingai išdrožti šventiejį jį gąsdino…

Bet laikui bėgant viskas pakrypo kita linkme: „Tai prasidėjo, kai mokiausi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (dabar Kauno kolegijos Vienožinskio menų fakultetas – aut.). Tuomet jį vadindavo tautodailininkų kalve, nes visas mokymas buvo pagrįstas senąja lietuvių liaudies daile. Kai reikėdavo, pavyzdžiui, sukurti rankšluostinę, mums parodydavo albumą su senomis jų nuotraukomis ir remdamiesi tuo vaizdu turėdavome išdrožti savo kūrinį. Vienas dalykas, kurio tais sovietiniais laikais nerodydavo – tai kryžiai. Bet vis tiek kiti tautodailės kūriniai ir kryždirbystė kažkaip siejasi – tai ornamentai, puošyba, struktūra.“

Pašnekovas sako, kad kryžius pradėjo drožti sulaukęs kelių prašymų. „Pirmąjį tautodailės standartus atitinkantį rūpintojėlį išdrožiau 1979 metais buvusio rajono tautodailininkų draugijos pirmininko Juozo Usevičiaus atminimui, altorėlis yra Vaižganto kapinėse“, – pasakoja Rimantas.

Ir priduria, kad iki Nepriklausomybės atgavimo tokio pobūdžio kūriniai nebuvo paklausūs. „Kai tapome laisvi, prasidėjo kryžių atstatymo vajus. Tai ir buvo tikrosios kryždirbystės pradžia. Kartu su broliu Stasiu turėjome daugybę užsakymų. Su draugu pakviesti į Jungtines Valstijas papuošti ten gyvenančio lietuvio namus, skulptūrėles, rūpintojėlius drožėme Bostone, Floridoje“, – pasakoja menininkas.

Dabar jo darbai išsibarstę ne tik mūsų rajone, bet ir visoje Lietuvoje, Čekijoje, Belgijoje, Švedijoje.

Ypatingas ryšys ukmergiškį jau kelis dešimtmečius sieja su Vengrijos Kiskunmajsa miesteliu. Jame yra ne vienas ukmergiškio kūrinys. Atsidėkodami vengrai R. Zinkevičiui suteikė Kiskunmajsos garbės piliečio vardą.

„Mes tik atkartojame tai, ką protėviai sukūrė“

Atskleisdamas kūrybos savitumus R. Zinkevičius teigia, kad „viskas jau yra padaryta, mes tik atkartojame tai, ką protėviai sukūrė“. Drožėjai skulptūrose tai atgamina pagal savo sugebėjimus, fantaziją, supratimą. „Skaptuodami šventuosius mes netgi negalime labai nukrypti, nes jie turi savo simboliką, spalvas. Pavyzdžiui, prieš droždamas šventąjį Izidorių peržiūrėjau apie 10 ankstesnių kūrinių, kur jis yra pavaizduotas. Po to užverčiau albumą ir ėmiausi kalto žinodamas, jog turi išlikti visa simbolika, kad iš karto atpažintum, jog tai būtent Izidorius. Bet kūrinys privalo būti ir savitas, – aiškina subtilybes skulptorius. – Pavyzdžiui, rūpintojėlis būtinai turi sėdėti, būti pasirėmęs. Tačiau mano kūriniai skiriasi nuo kitų – rankų sudėjimu, pasilenkimu. Man jis toks atsirado savaime ir aš negaliu „išsimušti“ iš to, nors kartais ir bandau tai padaryti…“

Drožia tik iš ąžuolo

R. Zinkevičius pasakoja, kad kilus kokiai idėjai ją ilgai brandinantis. „Galiu „nešiotis“ ir pusmetį. Mokslai mane, kaip tautodailininką, „pagadino“, nes prieš pradėdamas drožti, pirmiausia nusipiešiu eskizą, kaip kūrinys turėtų atrodyti. Tada piešinį parodau Ritai, jei ji pasako, kad gerai, tada pradedu darbą. Jei kažkas netinka, piešiu naują eskizą“, – šypsosi Rimantas.

Pagrindinė medžiaga, kurią jis naudoja – ąžuolas, nes drožėjo žodžiais tariant, tai tvirtas, taurus medis, turintis savo spalvą, tad jo net nereikia dažyti.

O dabar beveik visi jo drožiniai – iš juodojo ąžuolo, kuriam jau 5 600 metų. Skulptorius pasakoja neįtikėtiną istoriją, kaip atrado šį medį. „Maždaug prieš dešimtmetį plaukiant Šventąja valtis užkliuvo už juodo kamieno. Supratau, kad tai senas ąžuolas, tokią spalvą įgijęs dėl ilgo gulėjimo vandenyje. Kadangi medis buvo labai storas, atpjovėme tik jo gabalą ir pririšę prie padangų kamerų atplukdėme iki vietos, kur prie kranto galėjo privažiuoti traktorius. Su juo ištraukėme rąstą ir parsigabenome į namus“, – prisimena tautodailininkas.

Norėdamas sužinoti, koks vis dėlto jo amžius, nutarė ištirti Geologijos instituto laboratorijoje. Paaiškėjo, jog medžiui yra 1 800 metų. „Užpernai netoli šios vietos suradę dar vieną medžio kamieną pagalvojome, kad ąžuolas galėtų būti panašaus amžiaus. Paprašėme vieno profesoriaus, kuris medžių metus skaičiuoja pagal rieves, patikrinti ir šio rąsto amžių. Po tyrimo laboratorijoje sužinojome stulbinantį rezultatą – šiam galiūnui buvo 5 600 metų. O augo jis apie 200 metų“, – džiaugiasi radiniu pašnekovas.

Jis sako, kad namuose tokios medienos turįs nemažai, mat kasmet su sūnumi Andriumi organizuoja „ąžuolo paieškos ir traukimo ekspedicijas“.

Pasak menininko, ištrauktas iš vandens juodasis ąžuolas yra labai minkštas, kaip burokas, jo neįmanoma drožti. „Todėl medieną reikia išdžiovinti. Saulėje to negalima daryti, nes medis suskeldėtų. Dėl to ąžuolą padėjau šaltame rūsyje, kur vanduo išgaruoja labai lėtai, ir laukiau visus metus, kol jis bus tinkamas drožybai“, – aiškina Rimantas.

Kadangi sunkų rąstą gabenti į rūsį pakankamai nelengva, pernai jis pabandė ir paprastesnį būdą – medieną kieme užpylė pjuvenomis. „Neseniai pažiūrėjau – viskas tvarkoje, džiūsta“, – sako pašnekovas.

Kadangi džiūdamas medis traukiasi, jis pats sugalvojo, ką daryti, kad skulptūra nesueižėtų – išskaptuoja jos vidų.

Tautodailininkas pastebėjo dar vieną įdomią senolio savybę – drožiama mediena gali suskilinėti, tačiau kai dar daugiau sudžiūva, vėl užsitraukia… Suskilus dabartiniams ąžuolams, skylės drožinyje taip ir lieka.

Iš ilgus metus upėje gulėjusio ąžuolo gimsta unikalūs drožiniai.

Kūrinius įsigijo Dailės muziejus

Menininkas neslepia, kad labai daug skulptūrų išdrožė pagal užsakymus, nes taip jis užsidirba pragyvenimui. Tačiau kuria ir savo malonumui, tokius drožinius laiko, kaip pat sako, muziejuke, įrengtame vieno sodybos pastato palėpėje. Rodydamas eksponatus Rimantas pasakoja kiekvieno jų sukūrimo istoriją. Štai skulptūroje „Tarybų Sąjungos žlugimas pagal šventą Jurgį“ menininkas vaizduoja rusišką tanką – drakoną, jo pilve prarytus žmones, išsivadavimą ir drakono nužudymą. Dar viena skulptūra – tai jis pats dar vaikas ir močiutė.

R. Zinkevičius patikina, kad vienintelis Lietuvoje kuria kompozicijas iš vientiso medžio masyvo. „Mėgstu drožti tokias skulptūras, kuriose yra pasakojimo – daug figūrų, veikėjų, dekoro, veiksmo. Ne pagal užsakymą, o pagautas kūrybinio įkvėpimo išskaptavau tris kolekcijas po penkias skulptūras. Lietuvos vardo tūkstantmečiui pažymėti išdrožiau skulptūrų ciklą „Lietuvos didžiavyriai“ (Vytautas – didysis Lietuvos kunigaikštis, Kristijonas Donelaitis, Martynas Mažvydas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir L. Šepka). Kitas didelis darbas – Kauno rajone, Rumšiškėse, prie Lapteviečių palapinės, pastatyta 5 skulptūrų kompozicija, kurią sukūriau remdamasis vieno tremtinio piešiniais. Vienos skulptūros aukštis – 3 metrai. Kompozicijoje pavaizduotos mokslo, laidotuvių, žvejybos ir kitos temos. Išdrožiau ir perpus mažesnes – po pusantro metro dydžio, tokias pat skulptūras. Trečia kolekcija – „Šventieji ir pasauliečiai“.

Kadangi šventieji paprastai vaizduojami beveik vienodai ir tai yra nuobodoka, nutariau į juos pažiūrėti inovatyviau. Todėl atsirado ne tik šventieji, bet ir tie, ką jie globoja. Pavyzdžiui, Florijonas ir liepsnas gesinantys gaisrininkai, Izidorius ir dirbantys valstiečiai, Pranciškus ir gyvulėliai, Marija Maloningoji ir dvi šeimos, Juozapas ir bažnyčia bei kryždirbiai.“

Nors kompozicijas kūrė savo muziejui, visas tris panoro įsigyti Lietuvos dailės muziejus. Anot drožėjo, skulptūras jis pardavė, nes menininkas geresnės vietos savo kūriniams tikriausiai nesurastų…

Alsuoja senovine dvasia

Su Zinkevičiais kalbamės didelėje dviejų galų gryčioje. Nors name yra visi šiuolaikiniai patogumai, sutuoktiniai stengiasi išlaikyti ir senovinę dvasią. Ji ypač ryški, kai įžengęs į tautodailininko dirbtuves pajunti medžio, neseniai iškūrentos pirties garo, ant sienų kabančių vantų kvapą.

Šioje sodyboje gimė ir gyveno Rimanto močiutė – talentinga mezgėja, audėja, taip pat jo tėvai. Čia vaikystę praleido ir jis. Berniukas labai mėgo drožinėti, lipdyti. „Meniškumą tikriausiai paveldėjau iš senelės“, – pasvarsto kūrėjas.

Kai Rimantas baigė mokslus Kaune ir sukūrė šeimą, įsidarbino, gyveno Ukmergėje, Pašilėje. Tačiau jis labai norėjo turėti tautodailininko sodybą. Dėl to pasiprašė tėvo, kad leistų įsikurti senelės namuose. Šiam sutikus, su šeima čia atsikraustė.

„Dabar bepigu, kai kieme stovi trys mašinos. Įsėdai, keli kilometrai – ir jau Ukmergėje. O tada viskas buvo sudėtingiau, – mena pradžią Rita. – Mieste esančią darbovietę tekdavo pasiekti autobusu. Ir vaikai maži buvo, ir čia kūrėmės, tad lengva nebuvo.“

Tačiau dabar Rita ir Rimantas jau gali pasidžiaugti savo darbų vaisiais. Tautodailininkas čia įsirengė savo dirbtuves, įkūrė muziejų. Ritos rūpestis – aplinka. Anot jos, pora siekia, kad praeitis vyrautų ne tik viduje, bet ir visoje sodyboje. Šį pojūtį sustiprina vyro darbai, o žmona stengiasi, kad net gėlės būtų „senovinės“…

Kartu su jais gyvena ir sūnaus Andriaus šeima. „Nors jis irgi drožinėja, gali būti skulptoriumi, vis dėlto šio amato dar nėra pasirinkęs kaip pagrindinio“, – pripažįsta pašnekovas.

Angeliukų kolekcija gimė Australijoje

Zinkevičių dukra Justina įsikūrusi už tūkstančių kilometrų. „Iš pradžių su šeima gyveno Australijoje. Ten kone kas metus skrisdavome. Šioje šalyje viešėdavome po du-tris mėnesius, tad aplankėme daugybę šio žemyno vietų. Dabar duktė su vyru ir dviem anūkais įsikūrusi Vanuatu. Tai – salų valstybė Ramiajame vandenyne, Melanezijoje. Driekiasi maždaug 1 750 km į rytus nuo Australijos, 500 km į šiaurės rytus nuo Naujosios Kaledonijos. Ten sutikome ir 2019-uosius – pirmą kartą ne prie eglutės, o po palme… Kalėdos nesiskyrė nuo Lietuvos – turėjome nusivežę ir kūčiukų, ir kalėdaičių. Buvome septyni lietuviai, nes saloje gyvena dar kelios tautiečių šeimos“, – pasakoja sutuoktiniai.

Kartą viešint Australijoje Rimantui kilo mintis iš vietos medžio išdrožti angeliuką: „Ten labai anksti temsta. Aš negaliu sėdėti be darbo, televizoriaus žiūrėti nemėgstu, tad sugalvojau užsiėmimą – drožti skulptūrėlę. Kadangi turėjau nusivežęs įrankius, gimė pirmasis kūrinys.“

Dabar jo kolekcijoje – apie 40 angeliukų iš įvairių šalių medžių – maumedžio, platano, vengriškos slyvos, eukalipto, pieno medžio, kitų. Medienos ne tik pats susiranda, bet parveža ir draugai.

Angeliukai išdrožti iš įvairiausių medžių.

Grįžta prie jaunystės pomėgių

Prieš ateinant į pasaulį anūkui, Zinkevičiai buvo nuskridę į Australiją jo pasitikti. Gimus kūdikiui, Rimantas žentui dovanų išdrožė šachmatus, dėžę jiems sudėti. Šachmatai netradiciniai – figūrėlės vaizduoja lietuvių ir kryžiuočių karius. Drožiniams jis panaudojo dviejų spalvų eukalipto medieną – šviesią ir tamsią.

Originalūs šachmatai – dovana žentui.

Pastarąjį kartą nuvykęs į Vanuatu, viešbutyje, kur dirba ir gyvena jo dukros šeima, Rimantas išdrožė stalą: „Stalviršis buvo vieno metro pločio ir keturių metrų ilgio, 20 centimetrų storio. Jį nešė septyniolika vyrų… Viename stalo šone išdrožinėjau tos šalies vaisius, uogas, gėles, gyvūnus, kitame – vandenyno simbolius: koralus, žuvis. Kai dirbau, ateidavo pasižiūrėti ir vietos gyventojai, ir turistai.“

Net ir svečiuodamasis tolimoje šalyje R. Zinkevičius nesiilsi.

R. Zinkevičius prisipažįsta, kad viešėdamas Australijoje „iš neturėjimo ką veikti“ grįžo prie jaunystės pomėgio – piešti karikatūras pagal anekdotus. „Gal pavyks netgi knygelę išleisti“, – puoselėja planus menininkas.

Kadangi jaunystėje norėjo tapti keramiku, netgi buvo pradėjęs žiesti puodus, užsimena, kad gal atras laiko ir šitam pomėgiui… O jo į darbus panirusiam menininkui taip trūksta…

AUTORĖS ir asmeninio archyvo nuotraukos

Juodojo ąžuolo skulptūra „Tarybų Sąjungos žlugimas pagal šventą Jurgį“.

Mus remia: