Partizano Liudo Sudeikio-Klajūno prisiminimai apie atliktą pareigą Tėvynei (7)

ANYKŠČIŲ DABOKLĖJE

Anykščių daboklėje buvo tik trys kameros. Dvi vyrų ir viena – moterų. Iš pradžių sėdėjau antroje, paskui – pirmoje kameroje, iš kurios matyti, kas neša maistą. Man atnešdavo kasdien valgyti kažkokia senutė. Ji aiškino daranti mielaširdystę, nes aš neturiu nei tėvų, nei giminių. Atnešdavo ir šilto viralo.

Valdiško maisto čia visai neduodavo, tik šaltą vandenį. Buvo gegužės mėnuo. Prieš žmonių vežimą privažiavo daug karininkų. Šildė saulė. Merginų langas buvo į kiemą. Jos, norėdamos gerti, pririša šaukštą prie šluotos žabelio ir per landą semia vandenį – laukia nuo stogo lašų. Tai užmatęs pulkininkas su barzda jų pasiteiravo, ką čia darančios. Suimtosios paaiškino, kad nori gerti, bet vandens niekas neduoda.

Pulkininkas stribams ir prižiūrėtojams davė velnių. Tada atsirado vandens – tik gerk. Bet nebuvo indų, turėjome tik tuos, kuriuos iš namų atsinešėme.

Su manimi sėdėjo 65 metų Šileika iš Repšėnų. Jam reikėdavo į tualetą – neišleisdavo. Tik rytą ir vakare. Ką darys žmogus – padaro į batą, vakare išneša…

Mane pašaukus tardyti, pasakiau Ščiukinui, kad kameroje blogas oras. Tas pasišaukė prižiūrėtoją. Šis mane išbarė, kad skundžiausi. Dar viena bėda – niežai! Vėl pasiskundžiau tardytojui. Tuojau atnešė solidolo su siera. Greitai išgijom, kai kuriems net šašai buvo.

KALINIAI ATKASA KAPUS

Vienoje kameroje buvome Šileika, Šaltenis, Šermukšnis, Ražanskas, Kalibatas, Papievis ir aš. Prieš išvežimą kitus kalinius varė į darbą – versti sienų ir daryti daugiau kamerų. Manęs dirbti neleido – tikriausiai baisus jiems atrodžiau.

Iš už sienos Semėnas perdavė, kad važiuoja kareivių mašina su viršininkais į kapines. Paėmė fotografą. Komandavo karininkai. Nuvažiavo į Peslių kapines. Atkasė kapą, kūnus iškėlė iš duobės ir kelis kartus nufotografavo. Po to vienas karininkas paliepė: „Mesk į duobę!“ Bet antrasis neleido. Įsakė kūnus vėl sudėti į karstus ir tik tada liepė užkasti. Visa tai papasakojo Semėnas, sugrįžęs iš kapinių.

Baigus tardymą visus surinko pasirašyti. Byla baigta.

IŠSIUNČIAMI IŠ ANYKŠČIŲ

Mūsų bylą išsiunčia į Maskvą. Kalibatą, Kalibataitę, Jacevičienę, Juodytę, Žarckų, Šileiką ir mane išvarė į kiemą. Man surišo rankas vadelėm, kitu galu – Žarckui. Susodino į bortinę mašiną. Sėdim vienas kitam tarp kojų. Sulipo kareiviai, įsitempė vilkinį šunį, matyt, tą patį, kuris jau kartą mus lydėjo.

Atvežė į Utenos kalėjimą, atrišo rankas ir suvarė į kažkokį tuščią kabinetą. Po keliolikos minučių visus vyrus išrikiavo. Atėjo leitenantas, klausia visų pavardžių ir už ką sėdi. Šileika sako: „Už sūnų“. Aš paaiškinu, kad telyčią pavogiau.

„Čia kalėjimo viršininkas! Kitą kartą už tokias šnekas pasodinsiu į karcerį!“ – subliovė leitenantas.

Dabar patekau į vienutę, kurioje buvome 17 žmonių. Vyriausias čia buvo Baublys, kalėjęs pusantrų metų. Grįžęs iš tardymo nieko nepasakodavo. Klausinėjo, kokia tvarka miške, kas padėdavo. Aš atsakiau: „Visi padeda. Juk iš kiekvienos šeimos kas nors yra miške arba skrebuose. Tie irgi padeda. Todėl, kad bijo“.

Po poros dienų mus išmėtė po kameras. Iš 14-osios patekau į 17-ąją. Tai buvo didelė kamera – 10×17 metrų – su stalu viduryje. Netrukus pas mus įmetė Poviliuko tėvą.

Čia buvo ramiau, žmonių visokių. Pradėjau mokytis žaisti šachmatais ir netrukus ėmiau aplošti kitus. Pradėjo ruošti etapą – rinko iš visų kamerų, varė į pirmą aukštą, į etapinę kamerą. Susirinkę pradėjome dainuoti. Prižiūrėtojas liepė nustoti. Kas paklausys? Atėjo keli prižiūrėtojai ir kalėjimo viršininkas. Tuojau puolė mane, surišo rankas ir išvarė į kiemą. Ten stovėjo mašina. Mus susodino vieną kitam tarp kojų. Merginas irgi kartu. Prilipo kareivių, išnešė mūsų maišelius ir nuvežė į geležinkelio stotį.

Suvarė į vagoną kartu su merginomis. Mus – į kairę pusę vagono gale, merginas – į dešinę, o tarp durų atsisėdo kareiviai.

Kitą vagoną prikimšo pilną. Vienam uždėjo antrankius, nes jis tardytojams duodavo gerų klausimų, todėl dabar keršijo. Atsisveikinom su Utena – pajudėjome Panevėžio link. Aš ir dar vienas išsilaisvinom rankas – surištomis sunku sėdėti. Buvo galima rizikuoti bėgti, bet… naktis, gali atsitrenkti į medį arba į stulpą.

PANEVĖŽIO KALĖJIME

Pasiekėme Panevėžio kalėjimą. Išlaipino iš vagonų, suklupdė ant žemės, atrišo rankas ir liepė pasiimti savo mantą. Ant manęs pasipylė keiksmai: „Kur padėjai virvę?“ Išgirdę, kad palikau vagone, nemušė, liepė pasiimti maišą.

Suvarė į 11-ąją kamerą, vadinamąją karantinu. Visi politiniai kaliniai čia turėjome išbūti 21 parą. Kameroje buvo ir vienas skrebas.

Po savaitės išskirstė. Patekau į 17 kamerą, kiti – į 11-ąją. Merginos atsidūrė kitame korpuse, bet greitai susisiekėme. Ėmėme susirašinėti laiškučiais arba kalbėtis naudodamiesi Morzės abėcėle.

Panevėžyje išgyvenome 3 mėnesius.

Kartą, grįžtant iš pasivaikščiojimo, prižiūrėtojas visus sulaikė – sustatė ir liepė žiūrėti į sieną. Priėjo prie manęs ir sako: „Ko juokies?“ Bandžiau teisintis, kad nesijuokiu, bet užsirašė pavardę. Antrą ar trečią dieną tas pats prižiūrėtojas nuvedė mane į karcerį trims paroms. Ten tik į trečią parą davė valgyti sriubos. Aplinkui – cementas. Kalėjime langų beveik nėra, tik tos dėžės ant langų – nieko nepamatysi.

KELIONĖ Į SIBIRĄ

Vasario viduryje prigrūdo 6 vagonus. Per duris suvarė po 36 žmones. Vagono viduryje stovėjo krosnelė, greta – vandens bakelis. Prie kitų durų įrengtas lovelis iš 4 lentų ir pagalio gabalas – išstumti, jei kada užsikemša skylė. Su mumis važiavo girininkas ir vežėsi keletą puodų taukų. Prižiūrėtojai pavogė vieną puodą ir surijo. Norėjom karšti jiems kailį, bet puodo šeimininkas muštynių nepradėjo. Tiesa, jis taukų mums nedavė. Tai kam muštis?

Kelyje buvo patikrinimai. Įlipa kareiviai ir visus veja į vieną vagono galą, apžiūri, paskui – į kitą galą. Skaičiuoja. Kartais apsirinka, tai po kelis kartus skaičiuoja. Jei greitai nebėgsi – gausi mediniu plaktuku per nugarą. Taip važiavome dvi savaites iki Intos lagerio.

INTA

Nuvažiavom. Buvo gražus rytas, švietė saulutė, spigino 40 laipsnių šaltis. Išlaipino iš vagono, suklupdė po 5. Perspėjo – žingsnis kairėn ar dešinėn – šauna be atskiro įspėjimo. Už 400 metrų atsivėrė platūs vartai įėjimui, o išėjimui buvo siauri varteliai. Patekau į 31 baraką. Šalta, žmonių daug, apsikloti – ką turi savo. Apsiverti ant kito šono pagal komandą – visi vienu metu.

Išvedė į darbą – davė po sušalusį lentgalį ir liepė obliuoti skiedras čiužiniams. Išeina šiukšlės, o ne skiedros – viskas sutrupa. Vakare atsirado spekuliantų. Vieni ateina pirkt, kiti – parduot. Balys Cibulskis pirko 2 kg cukraus, o nupirko pelenų – jį apgavo.

Kovo 14 d. mus išvedė į I lagerio punktą, kuriame išbuvau visą bausmės laiką. Atvarė į 14 baraką. Prižiūrėtojai purto, verčia viską iš mūsų maišų. Greta stovi vagys ir pasiima, kas jiems patinka. Simonaitis pardavė vagims kelnes. Apsisukę vėl grįžo. Atsieit kelnės negeros. Apstojome juos ratu. Vagys pamatė, kad bus blogai – nurimo ir pasitraukė, nes čia buvo daug lietuvių. Ateidavo jie pavagiliauti, kai gaudavome siuntinius, bet vagių peilių niekas neišsigando. Sutraškėjo stalai, ant jų galvų pasipylė taburetės. Vagys išbėgiojo, vienas palindo po gultais, kai buvo ištrauktas – teko atsisveikinti su šiuo pasauliu.

Pradėjo eiti „kurčiai“ pirkti darbininkų. Rinkosi darbams į kasyklas ir ėmė tuos, kurie teisti ne daugiau kaip 10 metų. Mus pervarė į 18 baraką, kuriame kalėjo vyskupas Pranciškus Ramanauskas. Jis neilgai išbuvo – išvežė į Abezę. 18-ame barake – visi žulikai, kurie nedirba, o valgyti gauna.

Čia sutikau Kaziuką Šmigelskį, su kuriuo pabėgau iš Vilniaus saugumo. Buvo ir Kazimieras Sakalauskas.

Mane paskyrė į Kniazevo brigadą. Kirviais ir kirvakapliais kasėm griovį DOK-e. Vėliau buvau paskirtas dirbti į lentpjūvę – nešiojau sunkius rąstus iš cecho. Jėgos išseko. Tada kroviau atraižas ir malkas. Statybininkų brigadoje tarp lagerio ir šachtų statėme tiltą per upę, tvėrėme tvorą. Merginos kasė stulpų duobes.

42 metus praleidau be Lietuvos. Traukė kaip magnetas į savo kraštą, už kurį atidaviau viską…

Paruošė

Zuzana STUNŽĖNIENĖ

Laisvės kovų archyvo nuotraukos