Antano Smetonos dvare verda gyvenimas

Genovaitė KAZIELIENĖ

Ateinantis šeštadienis Užugirio prezidento Antano Smetonos dvare bus neeilinė diena. Iškilmių metu ne tik bus pažymimos šios iškilios asmenybės 145-osios gimimo metinės, bet ir atidengtas mūsų rajono iniciatyva sukurtas paminklas prezidentui A. Smetonai. Šurmuliuos daug garbingų svečių, susirinks miestelėnai ir vietiniai žmonės.

Tačiau dvare gyvenimas verda ir paprastomis dienomis. Apie organizuojamas veiklas, lankytojus, mažai žinomas detales apie prezidentą A. Smetoną, jo žmoną Sofiją kalbėjomės su Kraštotyros muziejaus muziejininke bei Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Lėno padalinio vyresniąja bibliotekininke Daiva MISIUKIENE.

Traukė gimtinė

Pašnekovė sako, kad ji čia gimė ir užaugo. Ištekėjusi su šeima dvejus metus gyveno Ukmergėje, tačiau ir jos sutuoktinį, ir ją pačią traukė gimtasis Užulėnis. „Aplinkybės lėmė, kad galėjome čia, šalia mano tėvų namų, nusipirkti sodybą. Ją patys savo jėgomis tvarkome iki šiolei“, – šypsodamasi pasakoja muziejininkė.

Pagrindiniame pastate – ekspozicijos, parodos

Kai prieš penkerius metus rekonstravus dvarą jis buvo prikeltas naujam gyvenimui, pradėtos įvairios veiklos.

Pagrindiniame pastate veikia ekspozicijos, demonstruojama istorinė medžiaga, taip pat autentiški daiktai. Pasitelktos ir šiuolaikinės technologijos. D. Misiukienė rodo informacinius terminalus, kai įjungus įrenginį, su prezidentu, dvaro istorija galima susipažinti virtualiai.

Ji komentuoja ir patalpų, kurių interjeru rūpinosi S. Smetonienė, tuometinę paskirtį. Anot muziejininkės, pirmajame aukšte buvo valgomasis, kuriame Smetonų šeima pietaudavo, vakarieniaudavo. Šiuo metu kambariai skirti eksponuoti kilnojamosioms parodoms.

Kai lankėmės dvare, buvo demonstruojami paveikslai, kurių herojai – „poniškais“ rūbais pasidabinę senelių namų gyventojai. Taip pat galima susipažinti su tarpukario Lietuvos dviračių istorija. Daiva pastebi, kad tuomet dviratis liudijo gerą piliečio turtinę padėtį. Dviratininkams galiojo ir griežtos taisyklės – norint važiuoti šia transporto priemone, reikėjo gauti specialų leidimą, prie dviračio turėjo būti pritvirtinti numeris, žibintas.

Pastato antrajame aukšte buvo atskirtos šeimos ir juos aptarnaujančio personalo zonos. „Iš pašalinių į šeimos kambarius galėjo užeiti tik du žmonės – prezidento adjutantas ir prezidentienės kambarinė. Dažniausiai svečiai būdavo kviečiami į nedidelį salonėlį, kuriame buvo ir kortų stalas. S. Smetonienė mėgo lošti preferansą, A. Smetona didelio pomėgio lošimui neturėjo“, – pasakoja gidė.

Dabar šiose patalpose įrengta kino salė, kurioje rodomi to meto archyviniai dokumentiniai filmai.

Daiva pakviečia užsukti ir į balkonėlį, kuris buvo specialiai suprojektuotas prezidentienei. Čia sėdėdama ji ne tik rūkydavo, bet ir prižiūrėdavo, kaip dirba darbininkai. Beje, po balkonėliu ryškiai žydi rožių krūmeliai. „Prezidento žmona labai mėgo rožes. Žinodami šį pomėgį, pas mus dabar atvažiuodami kai kurie lankytojai padovanojo rožių, jas pasodinę, įrengėme nedidelį „Smetonienės rožyną“, – atskleidžia pašnekovė.

Dvaras – be didelės prabangos, tačiau modernus

D. Misiukienė pažymi, jog dvare nebuvo didelės prabangos, tačiau modernių įrenginių netrūko – įvestas vandentiekis iš šulinio, kanalizacija, pastatytos vonios, telefonu buvo galima susisiekti su Kaunu.

A. Smetonos ūkis, kuriuo rūpinosi pats prezidentas, buvo pavyzdinis. Jame pastatyta septyniolika statinių, sodyboje auginti gyvuliai, dirbo daug žmonių. Kiaulidės, karvidės įrengtos pagal to meto naujausius standartus, su nuotekų sistemomis. Ūkyje užveistas nemažas vaismedžių sodas, įrengti šiltnamiai. Apie trejus metus buvo perkamas ūkio inventorius ir gyvuliai.

Dvare dirbantiems kumečiams stengtasi sudaryti geras darbo, gyvenimo sąlygas – jiems įrengti gyvenamieji namai, visur buvo lentinės grindys, koklinės krosnys bei viryklės.Smetona planavo ūkį palikti valstybei. Tačiau Lietuvą okupavus sovietams, prezidentas buvo priverstas emigruoti iš šalies, dvaras – nacionalizuotas, ir ilgus metus merdėjo, kol 2014-aisiais buvo rekonstruotas.

Daug edukacinių užsiėmimų

Muziejaus darbuotojai dvare vykdo daug edukacinių veiklų, tad atvykusieji į Užugirį gali rasti įvairių sau įdomių užsiėmimų. Tai – „Lino kelias“, šakočio kepimas ir degustavimas, „Užugirio duoniukų“ kepimas pagal prezidento sesers Julijos receptą bei „Sofijos meduoliai“ – pagal prezidento žmonos Sofijos receptą, senoviniais gamybos įrankiais gaminamas sviestas bei sūris, galima degustuoti kaimiškus sūrius su namine duona ir sviestu.

Taip pat pristatoma Užugirio krašto kulinarinio paveldo programa „Prezidento A. Smetonos mėgstami valgiai“. Šie užsiėmimai vyksta edukaciniame centre.

„Prezidentas labiausiai mėgo rūgusį pieną su karštomis bulvėmis. Jam labai patiko ir paprasti blynai, silkė, sūris, medus, lašiniai, šalies vadovas su svečiais paragaudavo benediktino – šiais produktais bei gėrimu ir vaišiname turistus“, – pasakoja Daiva.

Ji parodo ir nemažą daržą, kuriame darbuotojai augina bulves, kitas daržoves, iš kurių gamina valgius lankytojams.

O besidominčiųjų „Užugirio kiemu“ atvyksta ne tik iš įvairiausių Lietuvos kampelių, bet ir užsienio. Lankytojai – įvairaus amžiaus: nuo senjorų, iki moksleivių. „Paprastai atvažiuoja trys-keturi ekskursantų autobusai, o, pavyzdžiui, per ilgąjį savaitgalį sulaukėme septynių. Vieni domisi tik dvaru, kiti dalyvauja ir edukacijose“, – kalba D. Misiukienė.

Nesibodėjo paimti kastuvą į rankas

Užulėniškė paberia ir mažiau žinomų detalių apie prezidentą A. Smetoną: „Viešėdamas tėviškėje, jis mėgdavo po ją pasivaikščioti pėsčiomis. Kartą pamatęs ūkininką, kraunantį šieną, ir pats ėmė dairytis šakių, kad jam padėtų. Kitą sykį vaikštinėdamas pastebėjo, jog darbininkai kasa griovį, kad juo nuleistų vandenį. A. Smetona paprašė, kad ir jam duotų kastuvą, o lydinti apsauga pradėjo prieštarauti, kad prezidentui nedera dirbti tokio darbo. Mat apsaugininkams taip pat būtų tekę bristi į purvą…“

Pašnekovė atskleidžia dar vieną istoriją: „Vieno kaimo gyventojas, kurį sugavo varant naminę degtinę ir už tai nubaudė, nutarė paprašyti prezidento užtarimo. Dvare sutikęs žmogų su barzdele, jam papasakojo, ko atėjęs, ir paprašė palydėti pas prezidentą. Šis atsakė, jog jis ir yra prezidentas. A. Smetona pažadėjo jam padėti, jei prižadės, kad daugiau taip nesielgsiąs…“

Anot gidės, Užugiryje Antaninės būdavo didelė šventė. Kiekviena šeima pasigamindavo naminio alaus. Prie gimtųjų prezidento A. Smetonos namų pindavo ąžuolo lapų vainikus. Prezidentas važiuodamas sodiečiams mėtydavo saldainius.

Mokykla – viena moderniausių šalyje

A. Smetonos rūpesčiu Užugiryje iškilo ir mokykla, 1935 metų birželio 13-ąją ji buvo iškilmingai pašventinta. Ši mokykla tais laikais buvo viena moderniausių šalyje. Čia veikė centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija, klasėse – elektros skambučiai, mokytojų butuose – radijo antenos ir imtuvai. Kieme – sporto ir žaidimų aikštelės. Pastatas didelis, gražus, šiltas, erdvus – klasių aukštis siekė net pusketvirto metro, salės – daugiau kaip penkis metrus. Taip pat įrengtos sporto, koncertų salės, pirtis, vonia, modernūs tualetai, dušai. Visiems kaimo žmonėms buvo leista kiekvieną šeštadienį ateiti išsimaudyti pirtyje.

Įrengta „smetoniška skaitykla“

Dabar šiose patalpose veikia kraštotyros muziejaus skyrius, biblioteka. Joje įrengta ir vadinamoji smetoniška skaitykla su to meto baldais ir knygomis. Šiais metais V. Šlaito biblioteka „Facebook“ paskyroje kreipėsi prašydama dovanoti knygų, susijusių su A. Smetona. Į kvietimą atsiliepė nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka – iš Leidinių mainams katalogo atrinko ir perdavė beveik 130 knygų. Tai – Lietuvos pirmosios nepriklausomybės laikotarpio knygų rinkinys, kuriame Lietuvos ir užsienio rašytojų grožinė literatūra, valstybės, bažnyčios istorijos knygos, vadovėliai, etnografinė ir pažintinė literatūra ir spaudiniai, susiję su A. Smetona. D. Misiukienė pasidžiaugė, kad knygas dovanoja taip pat gyventojai.

Vijolės IVANAUSKIENĖS nuotraukos

Vienas pagrindinio pastato kambarių.

D. Misiukienė sako, kad su dvaro istorija galima susipažinti ir virtualiai.

Mus remia: