Turininga išvyka į Šalčininkų kraštą

Liucija DZIGIENĖ

Ukmergės rajono pagyvenusių žmonių asociacijos (PŽA) grupelė narių surengė išvyką į Šalčininkų savivaldybę. Pagrindinis tikslas – aplankyti Vilniaus krašte garsų Dano ir Aurelijos Arlauskų „Levandų uostą“, bet nusprendėme pasižvalgyti ir po kitas rajono žymias vietas.

 

Jašiūnų dvaras – pažangos, mokslo, švietimo, kultūros centras

Pirmoji stotelė – Jašiūnai, naujam gyvenimui prikeltas dvaras. Čia mus pasitiko kraštietė Aušra Laurinavičiūtė (Ukmergės PŽA pirmininko Stasio Laurinavičiaus dukra, mokytoja-lituanistė) ir lydėjo, globojo, buvo gide visą dieną.

Jašiūnų dvarą, kaip ir daugelį dvarų Lietuvoje, 17 amžiuje įkūrė didikai Radvilos. Jame šeimininkavo Vilniaus vaivada Janušas Radvila. 19 a. pradžioje dvaras parduotas Lietuvos Tribunolo kelių departamento viceministrui Ignacijui Balinskiui ir pastarojo giminė jį labai sėkmingai valdė iki pat Antrojo pasaulinio karo. Dvaras tapo pažangos, mokslo, švietimo, kultūros centru plačioje apylinkėje. Kultūros židinys ypač suklestėjo Mykolo Balinskio laikais. Tai – istorikas romantikas, parašęs dviejų tomų Vilniaus miesto istoriją, rinkęs ir skelbęs įdomius faktus apie kitus šalies miestus, miestelius, dvarus. O kai vedė kitos garsios Lietuvos šeimos atstovę Sofiją Sniadeckytę, Jašiūnuose apsigyveno pastarosios tėvas Andrius Sniadeckis, Vilniaus universiteto chemijos bei biologijos dėstytojas, ir dėdė Jonas Sniadeckis, astronomas, matematikas, Vilniaus universiteto rektorius. J. Sniadeckiui ir kilusi mintis pastatyti naujus dvaro rūmus. Dviaukštis vėlyvojo klasicizmo stiliaus statinys su dorėniniu kolonų portiku iškilo 1824 m. Rūmai labai puošnūs, originalūs, ištaigingi. Kultūrinis gyvenimas skleidėsi vis puošnesniais žiedais. Dvarą lankė Lietuvos didikai, mokslo galiūnai, dvasininkai, menininkai, pavyzdžiui, Adomas Mickevičius. Kurį laiką dvare gyveno ir kūrė poetas Julius Slovackis.

Dvaro gyvenimas nutrūko 1939 m., Raudonajai armijai įžengus į Jašiūnus. Pastatas imtas niokoti, siaubti, turtas išgrobstytas. Vokiečiai elgėsi taip pat, netgi buvo įkūrę jame žydų getą. O po karo dvare buvo ir gimdymo namai, ir kultūros rūmai, ir biblioteka, ir kepykla, ir tarybinio ūkio direkcija… Niekas perdaug nesirūpino rūmų išsaugojimu, remontu. Tik 2015 m. Jašiūnų dvaras atgavo buvusią didybę. Renovuotas, gausiai lankomas, pelnytai vadinamas Šalčininkų krašto perlu.

Levandų uostas

Apžiūrėję Jašiūnų dvarą, sukame į Buikų kaimą, kur isikūręs D. ir A. Arlauskų levandų ūkis. Mūsų jau laukia šeimininkų dukra Viktorija. Papasakoja šeimos verslo istoriją. Sužinome, kad, pradėję nuo kelių dešimčių levandų kerelių auginimo, šiandien dviejuose laukuose jau skaičiuoja tūkstančius. Pasivaikščiojame kvepiančiais mėlynžiedžiais laukais, svaigstame nuo grožio ir skirtingo levandų aromato, degustuojame kvapus Česlovo Milošo namelyje, stebimės raudonžiedėmis rugiagėlėmis, ragaujame levandų gėrimo.

Ateina su mumis pasišnekėti ir „laivo“ kapitonas Danas. Žavimės ir džiaugiamės girdėdami, kad šeimininkai priima uoste pagyventi likimo nuskriaustus vaikus – autistus, Dauno sindromą turinčius. Nelengva, bet Danas stengiasi kuo daugiau laiko praleisti su jais, padėti orientuotis gyvenime. Teigia, kad jie labai tvarkingi, sąžiningi, darbštūs. O uosto šeimininkė, žurnalistė A. Arlauskienė, dar atranda laiko rašyti ir leisti pažintinio turinio knygeles apie šį kraštą. Pasidairę po gamybines ūkio patalpas, įsigiję kvepiančių suvenyrų, atsisveikiname su maloniais šeimininkais.

Paulavos (Pavlovo) respublika

Mūsų autobusėlis, vingiuodamas palei sravią Merkio upelę, atveža mus į ypatingą buvusios Lietuvos valstybės darinį – Paulavos (Pavlovo) respubliką. Žinoma, jos jau seniai nebėra, o galėjo būti, jei ne atšiaurūs istorijos skersvėjai. Galbūt dabar bent jau Europoje ji būtų žinoma kaip Monakas, San Marinas ar Lichtenšteinas. Savojo Merkinės dvaro ir gretimo Turgelių palivarko teritorijoje ją įsteigė didikas, dvasininkas Povilas Ksaveras Bžostovskis. Ir gyvavo ji 1769–1795 metais. Jos plotas buvo apie 3 000 kvadratinių kilometrų, gyveno apie 1 000 gyventojų, ją sudarė 34 valstiečių ūkiai. P. Bžostovskis išlaisvino savuosius valstiečius nuo lažo, leido laisvai tvarkytis ūkeliuose, verstis prekyba ir amatais, bet činšą mokėti reikėjo. Be to, suteikė asmens laisvę, reikalavo mokėti skaityti ir skaičiuoti, dėl to įsteigė mokyklą, vertė valstiečiams naudingas knygeles. Respublika sostine paskelbė Merkinės dvarą, Lenkijos-Lietuvos Seime pasitvirtino Konstituciją, vėliavą, herbą, seimą, turėjo savo kariuomenę, kuri gana sėkmingai atlaikė keletą kazokų antpuolių, valiutą. Respubliką pripažino net pats Lietuvos Didysis Kunigaikštis ir Lenkijos karalius Augustas Poniatovskis ir apdovanojo P. Bžostovskį Baltojo erelio ordinu, o dėkingi respublikos gyventojai vadino geradarį žmonijos draugu. Respublikos pajamos, pradėjus gyventi laisvai, padvigubėjo.

Respublika žlugo per Lietuvos-Lenkijos padalijimus. Supratęs, kad dvaras gali atsidurti Rusijos „globoj“, P. Bžostovskis pasitraukė į Saksoniją, dvarą pardavė, o naujasis savininkas visus pakitimus atšaukė. Beje, respublikos teritorija neilgai trukus ir atsidūrė Rusijos priklausomybėje. Šiandien buvusių didingų rūmų ir kitų pastatų vietoje stūkso tik griuvėsiai – karo metais statiniai buvo sugriauti. Bet jau ryškios pastangos juos renovuoti. Baltumu šviečia aukšta varpinė. Buvusią didybę demonstroja išlikusios vienišos sienos.

Išvykos diena netrunka prabėgti, pasukame namų link. Pakeliui dar pasivaikštome Krikštėnų dvaro takeliais, pasidalijame įspūdžiais, pasidžiaugiame atgimstančiu gimtuoju kraštu, žmonių noru atkurti ir puoselėti senąsias istorijos vertybes, siekiu grąžinti Lietuvai gražios, stiprios, svetingos Europos valstybės vardą. Už įsimintiną, turiningą išvyką esame dėkingi Ukmergės PŽA vadovui S. Laurinavičiui.