Smetoninių ištakos

Rugpjūčio 9 d., penktadienį, Lėno Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje šv. Mišiomis, aukojamomis vyskupo emerito Jono Kaunecko, ir monospektakliu „Lietuvą ir lietuvius mylėjau“ prasideda Smetoninių šventė. Rugpjūčio 10 d., šeštadienį, iškilmės persikelia į Užugirio mokyklą-muziejų, kurio kieme bus atidengiamas paminklas Prezidentui Antanui Smetonai, vėliau – į Prezidento A. Smetonos dvarą, parką, kur bus atveriama ąžuolų alėja, skirta Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarams atminti, bei vyks teatralizuota Prezidento gimtadienio šventė.

Dauguma žmonių mano, kad šventiškai minimas pirmojo Lietuvos Respublikos Prezidento gimtadienis yra mūsų dienų „kūrinys“. Tačiau, iš tikrųjų, šios šventės ištakos mena tarpukarį.

Tarpukario Lietuvoje (1918–1940 m.) buvo labiau įprasta švęsti vardo dieną, o ne gimimo. Tad didelė šventė buvo Antaninės, minimos birželio 13-ąją. Remiantis Prezidento A. Smetonos adjutanto Vaclovo Šliogerio prisiminimais, A. Smetona vardines minėjo dvejopai: ir kaip viešas asmuo, t. y. valstybės vadovas, ir kaip privatus. Kadangi birželio 13 d. Prezidentas paprastai išvykdavo į gimtąjį Užulėnį, vardinių išvakarėse, birželio 12 d., jo pasveikinti į Prezidentūrą atvykdavo gausus būrys studentų, skautų ir lietuvių patriotinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ narių – jaunalietuvių. Studentų atstovas paprastai tardavo sveikinamąjį žodį, į kurį Prezidentas atsakydavęs, visuomet pabrėždavęs, kad studentai – tai būsimas tautos elitas. Pasisakius kuriam nors iš vyresniųjų skautų, atlydėjusių skautus moksleivius, A. Smetona parinkdavo labiau jų amžiui tinkančius padėkos žodžius, o kalbą baigdavo skautišku pošūkiu „Budėk!“ Tuo tarpu jaunalietuviai Prezidentui pagarbą išreikšdavo sustoję į rikiuotę su orkestru priešakyje. Anot V. Šliogerio, šie sveikinimai buvo organizuojami paties jaunimo iniciatyva.

Birželio 13 d. Prezidentas A. Smetona drauge su artimaisiais ir svečiais – ministrais, karininkais, dvasininkais, kultūros veikėjais ir kitais artimais bendradarbiais, automobiliais vykdavo į gimtąjį Užulėnį. Atvykstančio Prezidento čia jau laukdavo garbės vartai bei šilti, pusiau oficialūs, pusiau kaimyniški, užulėniečių sveikinimai. Pasak A. Smetonos adjutanto, šis politikas visiems dėkodavo, su kiekvienu bičiuliškai pasisveikindavo. Po to jis svečiams aprodydavo Užulėnį, būsimą Užugirio kiemą, pasakodavo jiems, kas kur gyvena, nusivesdavo prie Lėno ežero, kviesdavo į svečius, į gimtojo namo seklyčią, o netilpusius sodindavo prie stalų kieme, medžių pavėsyje. Paprastai šeimininkaudavo A. Smetonos sesuo Julija Smetonaitė, tačiau atvykę svečiai bei kaimynai, užulėniečiai, būdavo vaišinami ir iš Kauno atsivežtomis gėrybėmis. Vaišės vyko neoficialioje, šeimyniškoje dvasioje. Pradėjus temti, Prezidentas su svita patraukdavo Kauno link. Ypač originaliai vardo dienos proga A. Smetona buvo pasveikintas 1931 m. Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, surinkęs šimto Antanų iš Dzūkijos būrį, iš Alytaus penkiais autobusais atvyko į Kauną, Prezidentūrą. A. Smetona neliko skoloje – jį pasveikinusius bendravardžius kvietė Prezidentūros kiemelyje pasivaišinti alumi. Įdomu, kad iki pat 1940 m. Antaninės Lietuvoje švęstos kaip neoficiali valstybinė šventė.

Kai kurios šeimos tarpukariu minėdavo gimimo dieną, tačiau šis paprotys Lietuvoje nebuvo paplitęs – švęsti tik didžiųjų tautos vyrų ir svarbių visuomenės veikėjų brandaus amžiaus jubiliejai, sukaktys. Daugiausiai žinoma apie 1934 m. minėtą 60-ąjį Prezidento jubiliejų – šias iškilmes aprašančių straipsnių ir kitokios medžiagos bibliografija sudaro 23 didelius puslapius.

Nors A. Smetona buvo gimęs 1874 m. rugpjūčio 10 d., pagrindinės jubiliejaus iškilmės vyko rugsėjo 8-10 dienomis, norint sutapatinti jas su Tautos švente – rugsėjo 8 d., žyminčia ne tik katalikų Šilines, bet ir Vytauto Didžiojo karūnavimui skirtą dieną. Prezidento jubiliejui pradėta ruoštis 1934 m. pradžioje. Pirmiausia buvo sudarytas Prezidento Antano Smetonos jubiliejaus organizacinis komitetas, nuspręsta kuo plačiau atskleisti veiklią jo asmenybę, pabrėžti nuopelnus lietuvių kultūrai, tautai ir Lietuvos valstybei. Šiuo tikslu buvo leidžiamos knygos, moksliniai veikalai, rašomi ir publikuojami straipsniai laikraščiuose, žurnaluose. 1934 m. rugsėjo 8-10 dienomis per visą Lietuvą nuvilnijo A. Smetonos 60-mečio renginiai: buvo keliamos tautinės vėliavos, pagerbiami žuvusieji už tautos laisvę, aukojamos šv. Mišios už Tautos Vadą, sakomos sveikinimo kalbos, organizuojamos eisenos, paskaitos, deklamacijos, koncertai, vaidinami spektakliai, vyko iškilmingas posėdis Valstybės teatre. Ne vieno miesto gatvė ar gražesnė aikštė gavo Tautos Vado Antano Smetonos vardą, Prezidento 60-čio proga buvo pasodinti dešimtys Smetonai skirtų ąžuoliukų, Kulautuvoje atidengtas paminklas, o Kaune, Panemunėje, iškilmingai atidaryta Lietuvos Prezidento Antano Smetonos alėja.

Svarstant, kokią dovaną Prezidentui įteiks Lietuvių tautininkų sąjunga, nutarta padovanoti žemės sklypą gimtajame Užulėnio kaime, Ukmergės rajone. Didžiausią jo dalį sudarė buvęs Lėno palivarkas, įsigytas iš Taujėnų dvaro savininko Konstantino Radvilos, kita žemė išpirkta iš Lėno bažnyčios, Užulėnio mokyklos ir naujakurių, dar 25 ha miško A. Smetona gavo iš valstybės kaip Nepriklausomybės akto signataras. Visus sklypus sujungus susidarė 110,2 ha valda, pavadinta Užugirio kiemu. Kariuomenė A. Smetonai padovanojo puikų trakėnų veislės žirgą. Vis dėlto pačią originaliausią dovaną Prezidentui įteikė patriotinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ sporto organizacija, surengusi estafetę per Lietuvą, kuri savo mastu buvo pirmoji ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Estafetės dalyvių užduotis – Prezidentui į Kauną pristatyti po saują žemės iš vienuolikos Lietuvos pasienio vietovių: Skuodo, Laižuvos, Žagarės, Naujojo Radviliškio, Pasubačiaus, Smėlinės (už Zarasų), Skirmuntiškės (už Vievio), Merkinės, Kapčiamiesčio, Kybartų ir Palangos. Visų šakų užduoties ilgis sudarė 2 129 km. Estafetėje dalyvavo 1 064 sportininkai, kurių kiekvienas įveikė po 2 km distanciją perduodamas saują žemės kitam bėgikui. Pradėję 1934 m. rugsėjo 8 d., Kauną bėgikai pasiekė tik rugsėjo 9-osios vakare. Žemės saujos, simbolizavusios krašto prisirišimą prie Tautos Vado, subertos į specialiai pagamintą dėžutę, buvo iškilmingai įteiktos Prezidentui A. Smetonai.

Pasak istorikės dr. Ingridos Jakubavičienės, valstybės vadovų jubiliejai, kurių svarba ir minėjimo būdas beveik nesiskyrė nuo valstybinių švenčių, ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse tapo proga priminti tautos vadų nuopelnus. Jos nuomone, galima sutikti ir su Liubošo Šveco teiginiu, kad valstybės vadovo jubiliejus tapdavo valstybinės ideologijos ir kulto dalimi net ir tada, kai vadovas nebuvo linkęs į autoritariškumą. Tai puikiai atspindi 1930 m. Čekoslovakijoje plačiai minėta Prezidento Tomašo Masariko 80-mečio šventė.

Mūsų dienomis švenčiamų Smetoninių tikslas kiek skiriasi – šiuo renginiu pirmiausia siekiama išsaugoti šviesią atmintį apie pirmąjį Lietuvos Respublikos Prezidentą A. Smetoną, mūsų kraštietį, bei atgaivinti laisvos tarpukario Lietuvos dvasią.

Parengė Ukmergės kraštotyros muziejaus muziejininkė

Simona ZVICEVIČIŪTĖ

Nuotrauka iš Ukmergės kraštotyros muziejaus fondų, F 3484.

Mus remia: