Savanoriaujantys Tėvynės labui

„Šaulių sąjunga yra organizacija, į kurią žmonės stoja iš idėjos“, – sako Ukmergės Vyčio šaulių kuopos vadas Linas KAVALIAUSKAS. Su juo apie Lietuvos šaulių sąjungos veiklą, rajono kuopos pasiekimus, ateities planus bei patriotizmą kalbėjomės kuopos štabe, esančiame 10 metrų po žeme.

– Gal galite papasakoti, kas čia buvo anksčiau?

– Tai yra sovietmečiu statyta valdžios slėptuvė, jei kiltų atominis karas. Bijau sumeluoti, bet manau, kad ji atsirado apie 1978-uosius. Man pasakojo, kad čia buvo slėptuvė, o viršuje – vaikų darželis. Kai vykdavo pratybos, suvažiuodavo Sovietų Sąjungos aukščiausio rango karininkai, aplinkui viską užtverdavo, o vaikų į darželį neįleisdavo. Kai patalpos buvo apleistos, neužrakintos, viską, ką buvo įmanoma, iš čia išvogė, išvežė.

– Kodėl persikėlėte į šią vietą?

– Privertė aplinkybės, nors Ukmergėje yra Šaulių namai. Tai didelis, gražus raudonas pastatas baltais ornamentais prie Kauno ir Deltuvos gatvių sankryžos. Ten šauliai rinkdavosi dar prieš karą, o vėliau, kai Šaulių sąjunga apie 1990 m. atsikūrė, į jį vėl sugrįžo. Tie šaulių namai funkcionavo iki 2016 metų. Kadangi pastato neišgalėjome išlaikyti, jį perėmė LR Krašto apsaugos ministerija. Buvo planuota, kad 2018-aisiais namas bus suremontuotas, jame įsikurs Ukmergės krašto apsaugos savanorių rinktinė. Mums turėjo būti skirti du kabinetai ir salė. Tačiau pastato remontas neprasidėjo, o mums reikėjo vietos, kur galėtume rinktis, kad niekas nevaržytų.

– Kaip pavyko gauti tokias išskirtines patalpas?

– Galiu papasakoti tokią trumpą istoriją. Apie šias patalpas žinojau, kadangi anksčiau dirbau čia veikusioje Jaunimo mokykloje, po to – Jaunimo laisvalaikio centre. Kai teko apsispręsti, kur mūsų kuopa galėtų burtis, nusprendžiau, kad įmanoma įsikurti tose patalpose. Deja, kilo keblumų. Reikėjo gauti savivaldybės leidimą, deja, pagal įstatymą, visos atominės slėptuvės, esančios 100 km atstumu nuo dabar naujai statomos Astravo AE, turi atitekti valstybei. Nuo šios vietos iki Astravo AE yra lygiai 100 km. Vis dėlto mums buvo leista čia įsikurti penkeriems metams.

– Reikėjo daug remonto?

– Labai daug. Šios patalpos užima 500 kvadratinių metrų. Nebuvo elektros, tad pirmiausia ją įrengėme, kad galėtume dirbti. Tada prasidėjo sienų, lubų tvarkymas, įsivedėme vandentiekį. Ir viską atlikome už savo pinigus, niekas nedavė nė cento. Tvarkėmės patys, „vogdami“ laiką iš šeimų, darbo.

– Kodėl Jūs nutarėte prisijungti prie Šaulių sąjungos?

– Kai atgavus nepriklausomybę atkūrinėjo Šaulių sąjungą, aš buvau moksleivis. Lankiau šaulių užsiėmimus, bet į organizaciją nestojau, nes mano gimtajame mieste nebuvo gero vado. Atsikėlęs į Ukmergę pradėjau domėtis, ieškoti, kur vyksta šaulių susirinkimai. Susipažinau su buvusiu kuopos vadu, o 2016 metų rugsėjį – ir su mūsų Karaliaus Mindaugo rinktinės vadu majoru. Į Šaulių sąjungą įstojau tų pačių metų lapkritį. Tai buvo kažkas ypatingo, nes pirmą kartą priesaika vyko ne Vilniuje, o čia, Ukmergėje. Kai tapau organizacijos nariu, kuopoje buvo 12 vyresnių šaulių, aš pakviečiau dar 13 pažįstamų, kuriais galėjau pasitikėti. 2017-ųjų sausį gavau įsakymą dėl kuopos vado pareigų.

– Kiek ir kokių narių šiuo metu yra jūsų kuopoje?

– Suaugusių – 60. Kuopoje yra įvairaus amžiaus žmonių. Vyriausiam šauliui suėjo 92-eji. Galbūt daugiau narių, kuriems yra apie 40 metų. Jaunesnių yra mažiau, bet dabar įstojo penki labai aktyvūs jaunuoliai.

– O koks lyčių pasiskirstymas?

– Anksčiau buvo septynios moterys, o dabar narėmis tapo dar trys, tai yra dešimt. Džiaugiuosi, kad trijų vyrai – taip pat šauliai.

– Ar būna, kad nariai palieka Šaulių sąjungą?

– Taip, mes praradome gal kokius šešis ar septynis šaulius. Juos teko išbraukti, kadangi nemokėjo nario mokesčio. Be to, jie ir nebuvo labai aktyvūs, galima sakyti visai nedalyvavo veikloje. Kartais galvoji, kodėl žmogus tapo šauliu? Mes esame tokia organizacija, į kurią stojama iš idėjos. Aš kviečiu tapti šauliais, bet smagiausia, kai žmonės patys ateina.

– Kokia veikla užsiima Jūsų kuopa?

– Mūsų kuopa, taip pat ir kiti šauliai, vykdo švietėjišką veiklą mokyklose. Šiuo metu daug bendraujame su Taujėnų gimnazija, nes jos direktorius Darius Kaplūnas – šaulys, palaikome glaudžius ryšius su Antano Smetonos gimnazija, buvome Želvos, Jono Basanavičiaus gimnazijose. Dabar į sąjungą įstojo viena mokytoja iš „Šilo“ progimnazijos. Mokyklos mus kviečia į šventes. Šiemet pavyko nustebinti Taujėnų gimnazijos mokinius ir mokytojus, nes pasikvietėme Vytarą Radzevičių, kuris taip pat yra šaulys. Šis žinomas žmogus į Taujėnus iš Vilniaus atvažiavo 45 minutėms, bet vaikams tai buvo kažkas nerealaus. Taip pat mokiniams pristatome savo veiklą: pasiskirstome grupėmis, aš šneku apie mūsų ideologiją, pasakoju apie Šaulių sąjungą, o kita grupė ant stalo „iškrato“ savo kuprines. Vaikams labiausiai patinka maskuotė – veidų dažymas. Tie dažai sunkiai nusiplauna, bet jiems nė motais.

Taip pat dar važiuojame į pratybas. Dabar tai darome reguliariai – kiekvieną ketvirtadienį. Mes, apie 20 šaulių, susirenkame miške, atvažiuoja instruktorius iš Vilniaus ir tris valandas, nesvarbu, ar saulė šviečia, ar lyja, tobuliname savo žinias.

Vienas įspūdingiausių dalykų – kariuomenės paradai. Dalyvavome 2017-ųjų kariuomenės dienos parade. Mes savaitę ruošėmės, po darbo važinėdavome į Vilnių, o lapkričio 23-ąją žygiavome kartu su NATO pajėgomis ir specialiai paruoštais kariais. Tada mūsų Karaliaus Mindaugo rinktinėje (jungiančioje visas Vilniaus apskrities kuopas) žygiavo 30 šaulių, septyni iš jų – ukmergiškiai. Buvome ir 2018-ųjų parade Konstitucijos prospekte. Tą kartą žygiavo trys mūsų šauliai, o aš ir sūnus stovėjome su uniformomis ir saugojome svarbią zoną.

Dar labai džiaugiuosi šiemet liepos 6-ąją surengta švente, kurios metu į Ukmergę atvyko ir Šaulių sąjungos vadas. Tą dieną ne tik prisiekė nauji šauliai, bet ir mūsų kuopai buvo priskirtas kapelionas. Kol kas rinktinėje kapelioną turime tik mes.

– Kokias vertybes stengiatės perduoti savo kuopos nariams?

– Pagrindinės vertybės – meilė tėvynei, pagarba Lietuvos kariuomenei ir partizaniniam karui. Mes važiuojame, tvarkome paminklus, neseniai suremontavome Lėno partizanų obeliską. Man taip pat yra svarbus žmogus, turintis idėjų, iš kurio, deja, dažnai šaipomasi.

– Kaip manote, kokios šiuo metu didžiausios grėsmės patriotizmui?

– Manau, kad abejingumas ir pasidavimas kitų nuomonei.

– Ir kaip su tuo kovoti?

– Tikrai ne ginklu. Praėjusiais metais Sausio 13-osios proga į Ukmergę atvežėme parodą iš Ukrainos karo fronto. Atvyko ir Ukrainos karo dalyviai, veteranai. Vienam iš jų – 23 metai. Karys papasakojo, kaip jį paėmė į nelaisvę ir bandė kankinti, bet jis neišsidavė. Pasiklausyti svečių susirinko pilna Kraštotyros muziejaus salė, apie 200 žmonių, ir aš mačiau tai, ką norėjau matyti – ašaras vyrų akyse. Tą dieną grėsmės patriotizmui nebuvo. Taip ir galime su ta grėsme kovoti – parodydami gyvų žmonių liudijimus.

– Kokie artimiausi Jūsų planai?

– Šiemet sukaks 100 metų, kai pirmą kartą buvo paminėtas Ukmergės šaulių būrys. Tad spalio mėnesį pademonstruosime, kas esame – žygiuosime per miestą.

Taip pat norisi parašyti Ukmergės šaulių istoriją. Dabar mes priklausome Vilniaus apskrities rinktinei. Kiekvienas rajonas turi savo kuopą: Širvintos, Elektrėnai, Trakai, Švenčionys, Vilniuje yra daugiau kuopų, nes didesnis miestas. O iki karo Ukmergėje buvo atskira rinktinė. Yra tiek daug medžiagos, kad galima gerą knygą parašyti…

– Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Karolina KILDAITĖ

Nuotraukos iš asmeninio L. Kavaliausko albumo.

L. Kavaliauskas: pagrindinės vertybės – meilė tėvynei, pagarba Lietuvos kariuomenei ir partizaniniam karui.

Mus remia: