Partizano Liudo Sudeikio-Klajūno prisiminimai apie atliktą pareigą Tėvynei (5)

SUSIŠAUDYMAS PRIE TROŠKŪNŲ

Dabar 1946-ųjų sausis. Vėl atsirado Šarūnas su savo draugais ir Barzdos būriu. Šarūnas mokėjo sukviesti ir kalbėti mokėjo. Sukvietė tris mūsų krašto būrius: „Ąžuolo“ repšėniečių, mūsų (dauguma iš Mackeliškių) ir Petro Semėno grupę. Susidarė apie 100 žmonių. Kas neturėjo slapyvardžio, išrinko, kokia jam patiko. Mano brolis – Čigonėlis, aš – Svirtis ir t. t.

Neilgai teko būti kartu – iškeliavom Andrioniškio link, nes čia nieko nežinojome. Užėmėme 4 vienkiemius, prabuvome čia parą laiko. Persikėlėme pas kitus žmones. Čia irgi parą pabuvome. Maitino šeimininkai. Praleidę trečią parą, nutarėme keltis į kitą kraštą. Sulaukę vakaro, pasipylėme eiti Troškūnų pusėn – ėjom virtine kas 10 metrų vienas paskui kitą.

Kas matė, sakė, kad gal kokie 700 ar 800 nuėjo. Atvykome ligi Troškūnų miško, praėjome urėdiją, girininkiją. Sustojome miško pakrašty ir laukiame, kas bus toliau. Penki sėdo į roges ir, mums nieko nesakę, nuvažiavo urėdijon.

Netrukus grįžo su džiaugsmu. Su Vildžiūnu kalbėjo (telefonu) skrebas. Paklausė: „Kas čia kalba? “ Vildžiūnas atsakė: „Tas, kas nori su tavim pasišaudyt!“ – ir padėjo ragelį. Paskui matome per žiūronus: jau bokšte bėgioja.

Pasitraukėme į miško vienkiemius po vieną būrį. Beveik visi sugulė pailsėti. Mūsų būrys nusiavė kojas.

Šeimininko dukra buvo išėjusi į Troškūnus. Grįžusi pasakojo, kad skrebai bėgioja po miestelį.

Šeimininkas įėjo vidun. Sako: „Nuo miško jūsų ateina!“ Brolis sušuko: „Pavojus!“ Visi šoko, kur kas: vieni per duris, kiti – per langus. Matom, atbėga nuo miško 15 kareivių. Gal rusai. Pradėjo šaudyti. Vėbrai iš Pumpučių peršovė koją. Jis sako: „Jūs traukitės, o aš palaikysiu ugnį“, – ir čia pat prie durų atsigulė su kulkosvaidžiu. Kirto, kol turėjo šovinių. Prasidėjo šaudymas iš kitų namų. Kitoje pusėje vienas turėjo šautuvą-granatsvaidį. Tas labai daug padėjo. Kada pradėjo lupt granatos, kareiviai sustojo, sugulė. Krito būrio vado Barzdos brolis Uosis. Man pribėgus, jis sako: „Kojos pakirstos“. Mano brolis jį dar vilko, bet kiek gali pavilkti, jei sniego beveik ligi kelių, o dar sniegą laužt reikia. Albinas Pivoras sako: „Aš jau gavau“. Čia mūsų žuvo keturi. Rytojaus dieną iš pasiųsto žmogaus sužinojome (pasakojo atvažiavęs į Troškūnus), jog ant lauko, kuriame vyko kautynės, tūteles nors šluota šluok. Miestely guli keturi…

ATSITRAUKIMAS

Iš Panevėžio iškviesta kariuomenė. Tris tanketes atvežė traukiniu. Mūsų nespėjo apsupti – pasprukom į mišką. Aš su 4 jaunais vyrukais atsiskyriau – ir pirmyn per lygumas ir raistus. Ėjau pirmas, išsimušiau iš jėgų. Pastačiau kitą priekin – nė vienas nežino, kur eiti. Einu paskui ir vadovauju. Jie atsisakė būti pirmi – jėgų nėra. Aš ir vėl priekyje. Išvedžiau tiesiai į palapinę. Pavargę, šlapi susėdome pailsėti. Šalta sėdėti. Išgirdome kažką ateinant. Išėjau, daviau sutartą ženklą, kurio dar niekas nežinojo. Atsiliepė mano brolis. Dar pasėdėjome, pasitarėme. Tie jauni vyrukai troškūniečiai. Vieno giminaitis buvo Sirvyduos. Visi užėjo, pavalgė ir mano nurodytais keliais iškeliavo per Repšėnus Troškūnų link. Vėliau buvome susitikę, sakė labai gerai parkeliavo.

Mudu su broliu nutarėme eiti pas jo žmonos giminaitį, nes būtinai reikėjo poilsio. Atkeliavome į Vetygalą, į Žibos ūkį. Čia gyveno J. Garliauskas. Pasakėme, kad eisim į klojimą pailsėti. Sulindome į dobilų prėslą ir greit sumigome. Kiek miegojau – nežinau. Grįžęs iš Troškūnų šeimininkas neprikėlė. Tik kitą dieną pakilome išsimiegoję. Tada mus pašaukė, papasakojo apie Troškūnus ir kautynių lauką. Pagyvenome savaitę, matom – mus nori išvaryt.

SU SVETIMU DOKUMENTU

Kitą dieną sako: „Padėjau duonos kampą ant stalo. Daugiau nėra nei maltos, nei keptos“. Abu pasitarėm. Ryt išeisim. Kitą dieną jo dukra sako: „Per juos ir mes pražūsim“. Vakare dar gryčioj pavalgėm. „Ačiū, išeinam“. Šeimininkė: „Kurgi dabar eisit?“ Brolis sako: „Kur akys ves, kur kojos neš.“ Pasukom į mišką ir atėjom į seną bunkerį. Įlipau, o ten vandens – iki pusiau blauzdų! Kur dabar eiti? Prie Keturių seserų. Tai buvo keturios pušys. Čia buvo palapinė, kurioje gyveno du draugai Vladas Simanonis ir Bronius Kacevičius. Pas juos ir apsistojome.

Kitą vakarą reikia parsinešti šiaudų lovai. Man taip skaudėjo kojas – nors verk. Parsinešėm kūlį šiaudų ir gyvenome lyg kokie atsiskyrėliai. Išeidavome susitikti tik su brolio žmona. Ji pasakydavo, kada ateiti, nes važinėjo į Švenčionėlius ir… neturėjo kur gyventi.

Sutartu laiku susitikome. Pažadėjo atvežti iš Vilniaus karinius bilietus. Jos pusseserės vyras padarys. Po poros savaičių atvažiavo brolio žmona su savo pussesere Gaideliene ir iškvietė mus iš miško.

Buvo kovo mėnuo. Vakare atėjome pas Mažeikių Jakeliūną. Duoda mums karinius bilietus: mano pavardė Stempokas, aš už brolį vyresnis ar penkeriais metais… Pažiūrėjau, net šiurpas nukratė. Norėjau mesti šalin. Susilaikiau tik dėl brolio – jo nervai visai suiro: išgirdęs šūvį ima drebėti. Jeigu taip ir toliau bus – gali išprotėti. Apsiverkiau.

Sugrįžome į mišką atsisveikinti su draugais ir vakare atėjome pas Jakeliūną. Naktį išėjome į Anykščius. Kokia buvo savijauta – sunku apsakyti.

Vaikštome Anykščiuose. Vaikšto ir skrebai. Šiurpas eina iki kulnų: prieis, paklaus dokumentų ar paso. Kaip bus, negalėjau įsivaizduoti.

Pagaliau sulaukėme traukinio. Įlipti į vagoną neįmanoma. Moterys sulipo į pusvagonį, o mes – ant stogo. Važiavome iki Utenos. Ten įlipom į pusvagonį. Vėjas pasiutęs, šalta. Nors labai vargom, parvažiavom iki Naujosios Vilnios.

Rytojaus dieną pečių pasikūrenome anglim. Kai gerai įsidegė, uždarėme kaminą. Kambarys didelis, aukštas. Prabudau nuo velniško galvos skausmo. Brolio žmona bėgioja su pūsle. Šeimininkai nepasakė, kad negalima uždaryt kamino, o mes nežinojome…

Atėjo sekmadienis. Gaidelis sako: „Važiuokit į Vilnių nusifotografuoti pasams.“ Išėjome ant kelio. Einame pėsti. Skubėti nereikia, be to, gaila rublių, kuriuos Jakeliūnas davė gyvenimo pradžiai. Taip ir atmatavom 13 km pėsti pas nurodytą fotografą. Nusifotografavome ir atgal – pėsti.

Gaidelis sako: „Apiforminsime dirbti pirtyje. Reikia išsiimti pasus.“ Po dviejų savaičių vėl: „Važiuosime į Vilnių apsiforminti į darbą. Reikia visiems kartu važiuoti.“ Ateiname į Naujosios Vilnios geležinkelio stotį. Vaikštome po stotį mes su Gaideliu, o brolis su žmona. Aš sakau Gaideliui: „Šitas tipas – leitenantas su planšete ir akiniais man labai įtartinas, kažkur matytas.“ Dar vienas su šunimi atėjęs.

Atvažiavo traukinys. Sulipome į vagonus. Žmona pasiliko. Išlipome stotyje ir atėjome į Sedos gatvės 23 namą. Gaidelis veda į viršų. Aš nėjau, kad nebūtų įtarimo. Sako: „Na, gerai, pabūk“. Užlipo į viršų. Po kokių 10 minučių ateina ir sako: „Einam, jau baigia tvarkyti“. Užlipome, berods, į penktą aukštą, įvedė į kambarį. Matau – brolis stovi kabineto viduryje, du civiliai greta. Viskas aišku. Paprašė dokumentų. Padaviau. Sako: „Mes tokių nedavėme!“ Broliui tas pat. Vienas vis kažkur telefonu skambina. Iškrėtė mane, paskui – brolį. Atėjo dar du civiliai. „Eisime patikrinti dokumentų.“ Nulipome žemyn.

PIRMAS TARDYMAS

Leitenantas ir vertėjas – Strormulis. Nudryžęs, murzinas, autkojis iš bato išlindęs. Prie šono kybo naganas. Klausinėjo: vardas, pavardė, gimimo metai. Davė lapą popieriaus, plunksnakotį. Liepė rašyti biografiją: „Kur gavai tuos dokumentus?“

Kitą naktį nusivedė į kabinetą, pasodino ant kėdės kraštuko – vėl ta pati muzika: vardas, pavardė… Liepė gulti ant grindų, nusimaut kelnes. Atnešė keturkampį ąžuolinį pagalį. Prie galo – vinys. Pridėjo prie sėdynės. „Kalbėsi ar ne? Gausi! Mes turim prokuroro sankciją – ką norim, tą darom.“

Pasodina ant kraštuko kėdės. Tas driskius patraukia kėdę. Aš – aukštyn kojom, tai nieko baisaus. Dar pistoletą kaišiojo po nosim. Taip kankino kelias naktis. Tas skarmalius keletą kartų šėrė per sprandą, o aš galvoju: „Kad aš tau nors kartą! Būtų smagiau ant dūšios“. Paskui įmetė į kamerą šnipelį. Tas sako: „Viską prisipažink, bus daug geriau.“

Gal savaitę netardė. Įmetė aukštą vyruką. Jį paėmė su kulkosvaidžiu, į kurio buožę prikalta vinių iš vokiškų batų. Vinis reiškia, kiek nušauta. Parodė visą nugarą – vien rimbai. Taip jį mušdavo (jo tėvas per aną karą buvo kapitonas).

Gretimoj kameroj atsirado brolio žmona. Su ja – spekuliantė-šnipė.

Aišku, mes buvome Gaidelio aukos.

KALĖJIME

Jeigu tardymo metu užsimeni apie Gaidelį, nieko negirdi. Kai ką teko prisipažinti iš miško gyvenimo, Veršelių kautynes. Kad kapitonas, leitenantas ir seržantas – mano aukos. Daugiau nieko.

Po mėnesio brolio žmoną ir mane išvarė į kitą kalėjimą – Basanavičiaus g. 5, prieš Valstybės teatrą. Čia buvo Lietuvos geležinkelio saugumas. Kurį laiką kieme kalbėjausi su broliene.

Suvarė į rūsį, patekau į 8 kamerą. Įstūmė, užtrenkė duris. Lauke – šviesu ir karšta. Čia – tamsu. Kameroje buvome 14 žmonių: 7 gulėjo ant gultų, kiti – po gultais. Kamera – 3×2,2 m. Gyvūnų – kiek nori, kokių tik nori. Greitai susipažįsti. Vienas kėdainiškis klausia, ar sutikčiau bėgti.

Dar buvo felčeris, profesorius, architektas iš Kauno. Tas atvežtas iš Vorkutos perteisimui, berods, Novikas. Lietuvis, bet poterių nekalba. Kada mes poteriaujam, jis guli aukščiau. Sakėsi, buvęs karštas katalikas, bet dabar, kai Dievas nusisuko nuo jo, jis irgi. Visaip planavome pabėgimą. Griebt prižiūrėtojus, kada leis į tualetą. Paleist visus kalinius. Kitas variantas – išlupt pinučius iš lango – atrodė neįmanomas. Pradėjau klibint pinučius, o jie juda – 8 šriubai ar volšriubiai. Pradėjom po vieną išlupt batų pasaga ar geležte nuo batų viršūnės.

Mano rankos nusilpę, aš buvau bejėgis. Labai stiprių rankų buvo Kazimieras Šmigelskis, gimnazistas iš Kunigiškių. Buvo krata. Jau bijojau, kad neaptiktų judančių pinučių, nors skylės buvo užklijuotos duona ir 4 varžtai buvo vietoje.

Mane kiekvieną dieną vesdavo į tardymą. Užduotis – išžvalgyti langą ir kiemą iš lauko pusės. Kitoje kiemo pusėje prikrauta metrinių malkų, koks 10 kubų. Mūro siena, virš jos – 5 eilės spygliuotų vielų. Prie sienos viena viela nutraukta. Mano numatytas mūsų kelias.

B. d.

Paruošė Zuzana STUNŽĖNIENĖ

www.genocid.lt nuotraukos