Mūsų kraštietis prezidentas Antanas Smetona (1)

Raimondas RAMANAUSKAS

Kraštotyros muziejaus muziejininkas

Šiemet minėsime mūsų kraštiečio, pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos 145-ąsias gimimo metines. Būsimasis prezidentas gimė Ukmergės apskrities Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaime, pačiame dabartinio Ukmergės rajono pakraštyje, už 28 km nuo Ukmergės. Kaimas buvo gana neturtingas, apsuptas didelių pelkynų ir miškų su šalia telkšančiu gražiu pailgu Lėno ežeru. Žemės čia nebuvo derlingos, tad ūkininkams tekdavo įdėti nemažai triūso, norint išmaitinti gausias šeimynas. Vietos gyventojai išlaikė senąją lietuvišką Rytų Aukštaitijos tarmę, kurios tyrinėti Užulėnin buvo atvykęs mūsų garsus kalbininkas Jonas Jablonskis, savo mokinio A. Smetonos padedamas.

Meilę gimtajam kaimui prezidentas išlaikė visą savo gyvenimą. Tarpukaryje apie prezidentą rašę žurnalistai surinko gana išsamius lėniečių prisiminimus apie Smetonų šeimą, kuriais iki šiol naudojasi visi A. Smetonos biografai.

Atsikėlė iš Latvijos?

Smetonos nebuvo nuo amžių Užulėnyje gyvenusi šeima. Kada tiksliai jie čia įsikūrė, nenustatyta. Greičiausiai XIX a. pradžioje. Pagal vieną versiją, Smetonos galėjo atsikraustyti iš dabartinės Latvijos, kurios pietinėje dalyje, Alūkštos apskrityje, yra Smetonų kaimas. Prezidento senelis Kazimieras valdė valaką žemės (apie 20 ha), tačiau turėjo 4 sūnus ir 3 dukras. Tad po jo mirties Antano tėvas, vyriausias sūnus Jonas po turto dalybų su broliais gavo 5 ha ir dūminės pirkios galą. Prieš pat baudžiavos panaikinimą Jonas vedė Julę Kartanaitę iš gretimo Šilų dvaro. Dvarininkui už būsimą žmoną sumokėjo (tada buvo toks paprotys) 10 rublių bei 3 gorčius (apie 10 l) medaus. Kaip ir tėvas, Jonas susilaukė 4 sūnų ir 3 dukterų. Vaikų vardai: Ignas, Motiejus, Marija, Juozas, Morta, Antanas ir Julija.

Teisuolis Jonas Smetona

Anot išlikusių užulėniškių pasakojimų, Jonas Smetona buvo neeilinė asmenybė, kurio daugelį būdo bruožų paveldėjo ir vaikai. Tai buvo šviesus žmogus, mokėjęs skaityti ir rašyti. Manoma, kad jį išmokė XIX a. pirmoje pusėje po kaimus vaikščioję vienuoliai pranciškonai, mokydavę negalinčius lankyti mokyklos kaimų vaikus. Jonas skaitydavo, suprantama, daugiausia religinę literatūrą, bet ne tik ją. Buvo didelis žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus gerbėjas, asmeniškai jį pažinojo, ne kartą lankėsi pas jį Kaune, iš jo gaudavo po spaudos draudimo draudžiamų lietuviškų knygų, kurias slėpdavo prie kaimo augusios vinkšnos drevėje. Beje, ten po tėvo mirties lietuviškas knygas slėpė ir Antanas. Svarbesnius dalykus namie Jonas pasižymėdavo degintais kaulais vietoje kreidos rašydamas ant pusės metro ilgio ir 30 cm pločio juodos lentos.

Kaime Jonas garsėjo kaip niekada nemeluojantis, teisingas žmogus. Kartais jo teisingumas kaimiečiams ir pakenkdavo. Po baudžiavos panaikinimo kaimo gyventojams bylinėjantis su Taujėnų dvarininku Radvila dėl ganyklų, teisuolis J. Smetona paliudijo, kad kaimiečių pageidaujamos ganyklos niekada jiems nepriklausė, todėl kaimas bylą pralaimėjo ir kaimynai buvo ant Jono supykę. Bet vėliau jam atleido, nes suprato, kad toks jau jo tiesus būdas.

Kaimo moteriškės, bijodamos, kad vyrai nepragertų ir neiššvaistytų niekams šeimos pinigų, visas savo santaupas patikėdavo saugoti Jonui nebijodamos, kad jos prapuls. J. Smetona buvo blaivininkas. Tik vieną kartą gyvenime, švenčiant rugiapjūtės pradžią, pavaišintas, buvo padauginęs ir rugių lauke pramiegojęs iki ryto, daugiau svaigalų nebegėrė. Tą jo blaivumą ir tiesumą paveldėjo visi jo vaikai. Taip pat ir tėvo pamaldumą, paprastumą bei norą padėti kitiems. Tėvas, žiemą sutikęs pakelyje sušalusią pavargėlę su mažu vaiku, parsivedė pas save ir kartu su šeimyna maitino iki pavasario, kol atšilus ji iškeliavo. Užulėniečiai išrinko Joną kaimo seniūnu ir labai jį gerbė.

Palaipsniui Jonas prie savo turėtų 5 ha žemės nusipirko dar kelis hektarus, paveldėjo dalį mirusio bevaikio brolio žemės ir turėjo 10 ha. Augino ir pardavinėjo arklius, pirkdavo iš dvaro ir parduodavo mišką. Susitaupė pinigų ir, pasak 1932 m. „Lietuvos aide“ išspausdinto straipsnių ciklo „Tautos vado tėviškėje“ autoriaus Meškausko-Germanto, „nedaug trūko, kad iš vargdienio žmogelio būtų tapęs dvarininku“. Jonas ketino iš vieno dvarininko išsimokėdamas per keletą metų pirkti septynis valakus žemės su dideliais miško plotais. Viskas buvo jau beveik suderėta, bet 1885 m. Jonas netikėtai mirė, pasak šeimos narių, nuo kepenų ligos. Šeima taip ir netapo dvarininkais.

Neaišku, kas sudegino gryčią

1874 m. rugpjūčio 10 d. gimęs priešpaskutinis, šeštasis Smetonų vaikas Antanas augo kaip ir visi kaimo vaikai – dūminėje pirkioje, neišlikusioje iki mūsų dienų. Pirkia sudegė karo metais. Pagal vieną versiją 1944 m. vasarą ją greičiausiai sudegino enkavedistai, pagal kitą versiją, anot Užulėnio kaimo istoriją parašiusio užulėniečio Simono Pociūno, pirkią 1942 m. vasarą sudegino Smetonų giminaitė, mokytoja Kartanienė, perkūrenusi krosnį kepdama pyragus. Dabar šioje vietoje stovi sodybos maketas. Išliko tik autentiškas šulinys. Pasak senųjų užulėniečių, prezidentas gimė kitoje kelio pusėje stovėjusioje senojoje sodyboje (tarpukaryje dar buvo išlikę jos pėdsakai, dabar jokių nebėra). Į naujai Jono pastatytą namą šeima persikėlė maždaug 1880 m.