Kančių kelias (2)

Simona VAIČIŪNAITĖ

Prie laužo šildėsi tik sargybiniai

Netrukus A. Vaičiūnas su kitais kaliniais buvo išvarytas už 8 kilometrų kirsti miško. Toje vietoje visai nebuvo vandens, todėl eidami į darbą vyrai prisipildavo į statinę 4-5 kibirus vandens ir pasikeisdami nešdavosi.

Dirbti tekdavo net ir spaudžiant 40 laipsnių speigui, nuo darbo atleisdavo tik kai temperatūra nukrisdavo iki minus 50. Vieną šaltos žiemos rytą kaliniai kaip įprastai išėjo į darbą, įdienojus dar labiau atšalo. Darbininkams buvo įsakyta skubiai užkurti laužus, kad sargybiniai, kurie vilkėjo ilgus iki žemės kailinius, galėtų pasišildyti. O kaliniams prieiti prie laužo neleido, liepė greičiau judėti, tuomet neva ir nebus šalta… Veltiniai sustingo, piršinės suledėjo, nepadėjo nei trypimas kojomis, nei rankų daužymas į šonus – dirbti dėl šalčio tapo neįmanoma. A. Vaičiūnas, išvydęs, kad prie vieno laužo nieko nėra, pribėgo prie ugnies ir atkišo sustirusią koją. Veltinis ėmė rūkti, bet kojos vis vien nejautė šilumos. Tuomet kalinys paskubomis nusiavė veltinį, bet išvydo atbėgantį prižiūrėtoją, kuris rankoje laikė atkištą pistoletą. A. Vaičiūnas nutarė nuo ugnies nesitraukti. Tačiau pribėgęs sargybinis pagrasino kalinį nušausiąs ir jėga jį nuvarė.

Užsimerkdavo, kad  valgydami nematytų mašalų

Ukmergiškis savo prisiminimuose minėjo, kaip 30 žmonių buvo vežami į kitą kalėjimą. Pavėžėjus apie 200 kilometrų visus privertė išlipti ir toliau kelionę tęsti pėsčiomis. Tuo keliu, kuriuo ėjo kaliniai, kažkas, matyt, vežė bulves ir išbarstė. Išalkę vyrai puolė jas rinkti. Sargybiniai ėmė šaukti, drausti, o nepaklususius daužė šautuvų buožėmis…

Kaliniams teko dirbti įvairius darbus, taip pat krauti medieną į vagonus. Vasarą, per pietus į mišką atveždavo miežinių kruopų košės. Tačiau ją valgyti buvo sunku, nes ant galvų visi buvo užsimaukšlinę tinklus nuo mašalų, o ant rankų – pirštines. Ir košė, ir samtis buvo juodi nuo aplipusių gyvių. Tekdavo valgyti užsimerkus, kad nematytum, ką deda į burną…

Iš kalėjimo – į tremtį

Lageriuose A. Vaičiūnas praleido devynerius su puse metų. Ypatingai sunkūs buvo pirmieji. Ukmergiškis gyveno, dirbo, valgė, badavo kartu su aukšto rango karininkais, kariuomenės vadais, kitais išsilavinusiais žmonėmis, kunigais bei klierikais. Lageryje buvo kalinami įvairių tautybių atstovai – latviai, lenkai, vokiečiai, prancūzai ir kt. Taip pat visur buvo ir nuteistų už vagystes, žmogžudystes, kitus nusikaltimus. Šie kaliniai iš kitų atimdavo geresnius drabužius, pinigus ir net duoną.

Paleistas iš kalėjimo A. Vaičiūnas su palydovu buvo pervežtas į tremtį pas savo žmoną Bronę. Keliavo ilgai – iš Pečioros važiavo į Krasnojarską, o iš ten pasiekė Igarką, kur susitiko su iš Lietuvos ištremta savo šeima.

Sunki kelionė į nežinią

B. Vaičiūnienė po vyro Antano įkalinimo su penkiais vaikais buvo išvaryta iš namų, glaudėsi pas svetimus žmones. 1948 metų gegužės 22-ąją stribai susodino visą šeimą į vežimą ir nuvežė į Pagirių miestelio bažnyčios šventorių. Nors teritorija buvo saugoma šautuvais ginkluotų kareivių, trims moters vaikams – Algimantui, Antanui ir Mildutei – pasisekė pabėgti. Su kitomis dviem dukrelėmis – Regina ir Elvyra – B. Vaičiūnienė buvo išgabenta į Jonavą ir patalpinta į gyvuliams vežti skirtą traukinio vagoną.

Taip prasidėjo sunki kelionė į nežinią. Vagone buvo gultai, po kuriais žmonės sukrovė ryšulius su drabužiais, maistu. Viduje tvyrojo tvankuma, durų neatidarė tris paras. Tik Maladečinoje (Baltarusijoje) tremtiniai gavo vandens. Gamtinius reikalus reikėjo atlikti į kibirą, o sustojus traukiniui visi – ir vaikai, ir moterys, ir vyrai, ir senoliai – turėjo išlipti ir tūpti po vagonu. Sustojimo metu leisdavo į vidų įsinešti 2-3 kibirus vandens, kuris buvo labai nešvarus.

Uždarytuose gyvuliniuose vagonuose žmonės duso, sirgo, viduriavo… Tokiomis sąlygomis sunku buvo išgyventi, prasidėjo mirtys. Traukiniui sustojus mirusieji būdavo paskubomis užkasami arba paliekami nežinia kur. Važiuojant giliau į Rusiją tremtiniai pradėti maitinti pašvinkusia žuvimi ir perrūgusių kopūstų sriuba. Vagonuose visi meldėsi, kalbėjo rožančių, giedojo „Marija, Marija…“

Per tris savaites traukinys pasiekė Sibirą, Krasnojarsko miestą. Tremtinius suvarė į barakus, kuriuose jie laukė laivo į Igarką. Per dieną žmogui išduodavo po 200 g duonos. Atvykus laivui, laukiančiuosius sugrūdo į perpildytus triumus ir Jenisiejaus upe nuplukdė į šiaurę.

Igarkoje barakai, kuriuose gyveno po 11-15 žmonių, buvo be langų, sukalti iš lentų, o sienų tarpai prikimšti pjuvenų, kuriose veisėsi blakės, utėlės. Žiemą temperatūra nukrisdavo iki minus 30-50 laipsnių, prisnigdavo apie 2 metrus, kilus pūgai, barakus užpustydavo. Kambario viduryje stovėjo viena geležinė krosnis, o pasieniuose – iš medienos atliekų sukalti gultai, vadinamieji križiakai. Vasaros Sibire buvo karštos ir trumpos.

Geriamojo vandens –  2 km

Vietos gyventojai su baime laukė atvažiuojančių tremtinių, kuriuos iš pradžių vadino banditais ir parazitais. Visi suaugusieji – vyrai ir moterys – dirbo miško pramonės kombinate, Igarkos žvejybos laivų gamykloje, miesto komunaliniame ūkyje, kituose darbuose. Vaikai ir seneliai triūsė plytinėje, kad užsidirbtų nors pusę kepaliuko duonos ir nemirtų iš bado.

B. Vaičiūnienė su vyresniąja 16 metų dukra Regina dirbo lentpjūvėje po 12 valandų per dieną, nuo 8 valandos ryto iki 20 valandos vakaro, be išeiginių. Dirbantiems tremtiniams leisdavo nusipirkti 1 kg kruopų mėnesiui ir 600 g duonos, išlaikytiniams – 300 g, o vaikui – 200 g. Pirmuosius tremties mėnesius Bronei ir jos dukroms išgyventi padėjo iš Lietuvos atsivežti miežių grūdai. Vasarą moterys ėjo uogauti, grybauti, rinko įvairias žoles ir jas valgė. Kad prisidurtų šiek tiek daugiau maisto, teko parduoti visus kartu atsigabentus geresnius drabužius. O kad einant į darbą nenušaltų kojos, jas apvyniodavo skudurais. Norint atsinešti geriamojo vandens, tekdavo pėsčiomis nueiti apie 2 km, o malkų atraižas krosniai eidamos iš darbo gabendavo 2,5 km.

Tremtiniai sunkiai sirgdavo, mirdavo. Badas ir ligos pirmiausia pakirto vaikus ir senelius. Ligoninės buvo perpildytos, senų žmonių net nepriimdavo. Kasdien bene iš kiekvieno barako išnešdavo po karstą. Žiemą dėl įšalo gilios duobės iškasti nepavykdavo, todėl pavasarį, nutirpus sniegui, daug kur galėjai išvysti iš po žemės styrančių karstų.

Tremtyje praleido 9 metus

B. Vaičiūnienė kartu su kitais tremtiniais kasdien privalėjo registruotis komendantūroje. Jokių dokumentų, išskyrus pažymą, kad esi tremtinys, jie neturėjo.

Barakuose kartu su visais gyveno ir kunigai, klierikai, kurie sekmadieniais, nakties metu, laikydavo šv. Mišias, o lietuviai katalikai tyliai susėdę melsdavosi. Vėliau, kai šiek tiek sušvelnėjo režimas, kunigams buvo leista šv. Mišiu metu vilkėti liturginius rūbus. Dvasininkai tremtyje buvo tarsi šviesuliai. Jie organizuodavo Kūčias, Kalėdų, Velykų šventes, jų dėka žmonės atlikdavo išpažintį ir priimdavo šv. Komuniją. Malda žmones padrąsindavo, suteikdavo vilties gyventi, tikėti, kad grįš į Lietuvą.

B. Vaičiūnienė su dukromis tremtyje, amžino įšalo Igarkos žemėje, be teismo ir kaltės praleido devynerius metus. Kadangi grįžti į namus Pagiriuose neleido, šeima apsistojo pas Bronės seserį Ukmergėje. Vėliau įsikūrė Paupio gatvėje.

Mus remia: