Ukmergė 1918–1944 metais (2)

Raimondas RAMANAUSKAS

Aktyvus švietimo, kultūrinis gyvenimas

Mieste veikė 4 gimnazijos: lietuvių, lenkų, dvi žydų (vienoje dėstyta jidiš, kitoje – hebrajų kalba), 7 pradinės mokyklos: 4 lietuvių, 2 žydų, viena lenkų. Nuo 1927 m. veikė amatų mokykla su stalių ir metalistų skyriais. Nuo 1938 m. pradėjo darbą Ukmergės mokytojų seminarija, ruošusi pradinių klasių mokytojus. Moksleivių skaičius švietimo įstaigose nuolat augo. Visomis švietimo įstaigomis rūpinosi savivaldybė. Veikė krikščionių bei žydų vaikų prieglauda ir senelių namai, kurių išlaikymui dalį lėšų skirdavo savivaldybė, dalis buvo surenkama aukotojų intencija.

Gana aktyvus buvo miesto kultūrinis gyvenimas: nuolat vykdavo paskaitos įvairiomis temomis, ne tik lietuvių, bet ir žydų, lenkų kalbomis, koncertai, mėgėjiški spektakliai, su spektakliais dažnai atvykdavo operos ir dramos artistai iš Kauno. Mieste rengiamuose literatūros vakaruose dalyvaudavo žinomi Lietuvos rašytojai. 1937 m. ukmergiečiai įsteigė 500 litų dydžio kasmetinę literatūros premiją už geriausią metų grožinį kūrinį. 1937 m. ji buvo paskirta Vincui Mykolaičiui-Putinui, 1938 m. – Kaziui Borutai, 1939 m. – Antanui Vaičiulaičiui. Veikė du kino teatrai: „Birutė“ (vėliau „Modern“) ir „Lyra“ (vėliau „Pasaka“). Ukmergė buvo ketvirtas Lietuvos miestas, kuriame pradėti demonstruoti garsiniai kino filmai.

Veikė daugiau kaip 40 visuomeninių organizacijų

Tarpukaryje Ukmergėje užregistruota virš 40 visuomeninių organizacijų (lietuvių, žydų ir lenkų). Be visoje Lietuvoje veikusių organizacijų Ukmergės skyrių, buvo ir vien tik Ukmergėje veikusių organizacijų: „Ukmergės Aido“ draugija, Ukmergės miesto ūkininkų draugija „Artojas“, Ukmergės miesto ir apylinkių inteligentų klubas, Ukmergės pirklių, pramonininkų ir amatininkų sąjunga, „Rytų Lietuvos“ draugija, Ukmergės švietimo draugija „Pašvaistė“, Ukmergės jachtklubas. Kai kurios organizacijos gyvavo labai trumpai ir nieko svarbesnio nenuveikė, bet buvo ir labai aktyvių organizacijų (labdaros, skautų, šaulių, jachtklubo). Tarpukaryje Ukmergėje buvo spausdinami periodiniai leidiniai: „Rykštė“ (1924 m.), „Ukmergės garsas“ (1924–1925 m.), „Ukmergiečių balsas“ (1926 m.), „Rytų Lietuva“ (1932–1935 m.), „Rytų paštas“ (1935 m.), „Aukštaičių žemė“ (1937 m.).

Vėl okupacija

Sėkmingą miesto vystymąsi nutraukė Sovietų Sąjungos 1940 m. birželio 15 d. invazija. Iš Ukmergės kalėjimo buvo paleisti 24 politiniai kaliniai. Dar nespėjusi persitvarkyti spauda paminėjo, kad birželio antroje pusėje Ukmergės turguje kainos gerokai šoktelėjo. Vėliau apie kainų turguje augimą neužsimenama, tik apgailestaujama dėl žymiai sumažėjusio prekių skaičiaus. Pasipylė straipsniai apie visuotinį pritarimą naujai „Liaudies Vyriausybei“, Sovietų Sąjungai bei brangiausiam draugui Stalinui. Gerokai nusimeluota rašant apie didžiulius naujai tvarkai pritariančius 15 000 ir daugiau miestiečių mitingus (Ukmergėje tuo metu gyveno apie 12 000 žmonių) Kęstučio aikštėje, tūkstantinius mitingus A. Smetonos gimnazijos aktų salėje (kurioje, susikimšus stovint, vargiai sutilptų daugiau kaip 500 žmonių).

Burmistrą V. Rėklaitį pakeitė Vaitkunskis, o vėliau savivaldybė pertvarkyta į Vykdomąjį komitetą, vadovaujamą pirmininko komunisto Abraomo Sinkės, prieš dvejus metus paleisto iš kalėjimo, kur jis atsėdėjo 8 metus už komunistinę veiklą. A. Sinkė pateko į Ukmergės folklorą viename iš mitingų ištaręs nemirtingą frazę. Norėdamas pasakyti, kad anksčiau jis buvo nešikas, o jo šeima vos galėjo pramisti, jis pasakė: „Prie Smetonos aš buvau nešikęs, o mano šeima vos galėjo pramižti“.

Nacionalizavo įmones, areštavo miestiečius

Suprantama, rinkimuose į vadinamąjį Liaudies seimą dalyvavo 96 proc. miesto gyventojų, už balsavo 98 proc. Labai greitai prasidėjo nacionalizacija, daugiausia 1940 m. rugpjūčio 1-7 ir 16 dienomis. Nacionalizuotos visos stambesnės įmonės: elektrinė, malūnas, lentpjūvės, koklių fabrikas, skalbyklos, baldų dirbtuvės ir t. t. Namų nacionalizacija vyko iki pat 1941 m. birželio. Nacionalizuota 190 objektų (kadangi kai kas turėjo 2 ar 3 namus, iš viso nacionalizuota apie 210–220 namų). Tuoj pat imta uždarinėti visas veikusias draugijas ir visuomenines organizacijas. Ilgiausiai išsilaikė Laisvamanių draugija, bet ir ji 1941 m. pradžioje buvo uždaryta.

Nemažai miestiečių buvo areštuota. 1941 m. birželio 14 d. trėmimo metu ištremta 417 žmonių iš dabartinio Ukmergės rajono teritorijos. Uždaryta lenkų gimnazija, žydų gimnazijoje uždrausta hebrajų kalba. A. Smetonos gimnazija perkrikštyta į Jono Biliūno, tačiau ir šis pavadinimas panaikintas, nes rašytojas nebuvo komunistas.

Ukmergę vokiečiai užėmė vos po dviejų dienų nuo karo pradžios

Prasidėjęs karas atnešė permainas – miestą vokiečiai užėmė vos po dviejų dienų nuo karo pradžios, birželio 24 d. Nors rusų kariuomenė skubiai pasitraukė, Ukmergė neišvengė vokiečių bombardavimo. Nukentėjo kvartalas Kęstučio aikštėje, kur dabar yra muziejaus pastatas (buvęs kino teatras), dalis Pakalnės gatvės namų, žuvo 8 miestiečiai. Kilus panikai, kalėjimo sargyba išsibėgiojo ir 126 kaliniai išlaužę duris išėjo į laisvę. Susigriebę vietiniai enkavedistai puolė juos gaudyti. Sugavo tik 8. Jie buvo išvežti ir nukankinti Zarasų apylinkėse (5 lietuviai, viena iš jų moteris, 2 pabėgėliai lenkai, 1 žydas).

Vykdė žydų žudynes

Kaip ir visoje Lietuvoje, Ukmergėje vyko žydų žudynės, kurių metu sunaikintos miesto ir apskrities žydų bendruomenės. Pradžioje žydai masiškai sodinti į kalėjimą, vėliau perkelti į Užupyje, Antakalnio gatvėje, įkurtą getą, dar vėliau – į Vaitkuškio dvarą, iš ten vedami į žudynių vietą Pivonijos šile. Ten masinės žudynės vyko 1941 m. rugpjūčio 1, 8, 19 dienomis bei rugsėjo 15 d. Vokiečių duomenimis sušaudyti 6 399 žydai. Šaudė trys operatyvinės vokiečių policijos būriai, vadinamasis „Skrajojantis būrys“, vadovaujamas SS oberštiurmfiurerio J. Hamano, taip pat pagalbinės Lietuvos policijos policininkai (baltaraiščiai) iš Ukmergės, Kavarsko. Musninkų, Gelvonų, Giedraičių, Dubingių.

Statė spektaklius, atidarė kraštotyros muziejų

Savivaldybė karo metu negalėjo tvarkyti miesto ūkio, nes vokiečiai sovietinės nacionalizacijos nepanaikino ir viską laikė savo rankose. Savivaldybė, karo metais vadovaujama Martinaičio, kiek daugiau galėjo pasireikšti tvarkant miestą, rūpinantis švietimu ir kultūra. Nepaisant karo, kultūrinis gyvenimas mieste buvo gana gyvas. Jį labai paskatino mieste apsigyvenę nuo karo į provinciją pasitraukę Kauno menininkai: dailininkai Petras ir Domicelė Tarabildos bei aktorius Stasys Pilka. Jau 1942 m. birželio mėn. mieste jų pastangomis iš vietinių scenos mėgėjų buvo sukurtas profesionalus teatras, turėjęs 14 etatinių darbuotojų bei reikalui esant prisidedančių 30 vaidintojų mėgėjų. Vyriausiuoju režisieriumi tapo S. Pilka, kartais spektaklyje pakeisdavęs susirgusį aktorių. Įvyko 5 premjeros: P. Vaičiūno „Tėviškės pastogėje“ ir „Naujieji žmonės“, S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Aušros sūnūs“, K. Binkio „Atžalynas“, Ž. B. Moljero „Skapeno išdaigos“. 1944 m. gegužės 6 d. Tarabildų pastangų dėka atidarytas Ukmergės kraštotyros muziejus, turėjęs virš 3 000 eksponatų. Ukmergę užėmus sovietų armijai, jų teliko apie 300 (nežinia ar eksponatus grobstant pasidarbavo kuri nors iš priešiškų armijų, ar vietiniai ilgapirščiai). Ukmergę Raudonoji armija užėmė 1944 m. liepos 24 d., mūšių dėl miesto nebuvo.

www.miestai.net nuotraukos

Autobusų stotis. XX a. I pusė.