Svajok ir keliauk!

Kazimieras MISIŪNAS

Daugiau nei prieš dvi dešimtis metų teko pakeliauti po Italiją. Kai mūsų grupę lydėjusios gidės paklausiau, kokia šalis jai gražiausia, kur labiausiai patiko, ji nedvejodama atsakė, jog tai Norvegija. Esą jos nuostabi gamta su kalnais, kriokliais, fiordais pakeri daugelį. Nuo tada pradėjau svajoti apie kelionę į šią šalį. Mano svajonė išsipildė šią vasarą. Lūkesčiai pasiteisino su kaupu.

 

Pakeliui aplankėme Rygą

Kelionė prasidėjo Kaune, aikštėje prie pilies. Iš čia pajudėjome link Latvijos. Mūsų „komandoje“ buvo 35 žmonės, susirinkę iš Klaipėdos, Šakių, Kauno, Vilniaus, Panevėžio. Iš Ukmergės buvau aš vienintelis. Mus lydėjo puikus gidas Arūnas Bliūdžius, labai išsilavinęs, mokantis anglų, švedų, norvegų kalbas – tikra vaikščiojanti enciklopedija.

Atvykus į Rygą mūsų laukė apžvalginė ekskursija po šios šalies sostinės senamiestį. Aplankėme pilį su gynybine siena, kadaise priklausiusius Livonijos ordinui, seniausią gyvenamųjų namų kompleksą, pavadintą Trijų brolių namais, didžiausią viduramžių laikotarpio katedrą Baltijos šalyse – Domo katedrą, Rotušės aikštę, kurioje sužavėjo gražiausias ir puošniausias prieškario Rygos pastatas – Juodagalvių gildijos namai.

Pažintis su Šiaurės Venecija

Vakare sėdome į keltą „Izabelė“ ir pajudėjome link Švedijos, į Stoholmą. Rygos uostas įsikūręs ties Dauguvos upės žiotimis. Praėjo ne viena valanda, kol pagaliau įplaukėme į Rygos įlanką. Kelte keleivių laukia įvairios pramogos: diskotekos, karaokė, naktiniai klubai, barai, kazino… Atkreipiau dėmesį, jog kelto baruose kainos kandžiojasi – pavyzdžiui, bokalas alaus kainuoja 6 eurus, porcija ledų atsieina 4 eurus. Keturvietėje kajutėje „apsigyvenome“ trise – vilnietis, kaunietis ir aš, ukmergiškis. Atsikėlę ryte pakilome į devintą kelto aukštą, kuris yra atviras. Čia grožėjomės šimtais didelių ir visai mažų salų, kuriose pristatyta namų ir namelių, su jachtomis ir kateriais krante. Gidas pasakojo, kad Švedijai priklauso daugiau kaip 24 tūkstančiai salų, iš jų 11 tūkstančių yra Stoholmo apylinkėse, o pati sostinė įsikūrusi ant keturiolikos salų, kurias tarpusavyje jungia pusšimtis tiltų.

Pažintis su Stoholmu, kuris dėl daugybės kanalų vadinamas Šiaurės Venecija arba Vandenų karaliene, prasidėjo apžvalgine ekskursija. Miestas išraižytas siauromis, paslaptingomis gatvelėmis, čia daug nedidelių aikščių, kuriose veikia daugybė restoranų, kavinukių, suvenyrų parduotuvių. Čia pat ir Karališkieji rūmai – Stoholmo simbolis, visais laikais buvę atviri visuomenei. Turistus traukia ir Didžioji katedra – šalies valdovų karūnavimo vieta.

Iš sostinės maršrutas driekiasi per pietų Švediją, o vakare pasiekiame Norvegijos sostinę Oslą. Nakvynei įsikuriame viešbutyje.

Osle vyksta statybos

Trečia kelionės diena prasideda nuo pažinties su Oslu. Apžiūrime Rotušę, kurioje kasmet teikiama Nobelio taikos premija. Negali nepastebėti, kad Oslas labai skiriasi nuo Stoholmo. Norvegijos sostinė – palyginti jaunas miestas su daugybe naujų pastatų. Štai prieš dešimtmetį iškilę Operos ir baleto teatro rūmai, juos supa didžiulė aikštė, išklota granito plokštėmis. Kur nepažvelgsi, miestas pilnas bokštinių statybinių kranų.

Bygdoj pusiasalyje aplankėme vikingų laivų „Kontikis“, „Ra-2“ ir poliarinio laivo „Fram“ muziejus. Apžiūrėjome Vigelando skulptūrų parką, kuriame stovi įspūdingas granito obeliskas, sudarytas iš 121 figūros, vaizduojančių gyvenimo ciklą.

Iš Oslo vykstame palei didžiausią Norvegijos ežerą Mjosą. Jo ilgis – 117 kilometrų, plotis – iki 15 kilometrų. Per ežerą nutiestas 1,5 kilometro ilgio tiltas.

Pabuvome Lilehameryje

Kelionė nespėja prailgti, o mes jau pasiekiame Lilehamerį. Šiame mieste 1994 metais vyko XVII žiemos olimpinės žaidynės. Tai šiauriausias miestas pasaulyje, kada nors rengęs žiemos olim-piadą. Apžiūrime didįjį ir mažąjį tramplinus. Gaila, kad jau buvo pasibaigusios darbo valandos ir nebeveikė keltuvai. Nors darbuotojai dar buvo darbo vietoje, norvegai griežtai laikosi darbo grafiko. Lietuviai jų vietoje, matyt, būtų susigundę papildomai užsidirbti. Iš Olimpinio parko atsiveria puikūs miesto ir Mjosos ežero vaizdai.

Bulvės žydi… vazonuose

Iš Lilehamerio palei Lageno upę keliaujame Gudbrandsdalio ir Romsdalio slėniais. Smalsu buvo susipažinti su Norvegijos žemės ūkiu. Mažiau kalnuotose vietovėse auginami kviečiai ir miežiai. Laukuose beveik nesodinama bulvių. Tačiau žydinčius jų kerus teko matyti vazonuose prie įėjimo į kavines, barus. Valdo slėnyje auginamos braškės. Jų plantacijose nugaras lenkia ir lietuviai. Gyvulių vietiniai augina nedaug. Karvių bandos mažos, iki dešimties galvijų. Aukštai kalnuose laisvai ganėsi avys. Ten plėšrūnų nėra, tad šeimininkai jas sugaudo tik prasidėjus šalčiams. Pravažiavome nedideles greičiausiai sportinių žirgų kaimenes. Norvegijoje daug žvejojama – jūroje ir Lageno upėje. Labiausiai vertinama žuvis yra baltoji menkė.

„Trolių kopėčiomis“

Po pusryčių keliaujame į legendomis apipintą trolių kraštą – Trolandiją. Gamta čia jau kitokia – aplink berželiai keružiai, matyti daug briedžių. Per 40 minučių jų suskaičiavau bene penkiolika. Važiuojame Trolstigeno kalnų keliu, išvertus iš norvegų kalbos – Trolių kopėčiomis. Tai vienas įspūdingiausių kelių žemėje. Gaila, kad dalį vaizdų dengė rūkas. Būtent dėl jo Norvegijos saugos tarnybos neleido sustoti norimoje vietoje, tad negalėjome pamatyti visą Stigfoseno krioklį. Jo vandens srovė krenta į apačią iš 180 metrų aukščio.

Nusileidę Trolių keliu, keltu iš Linge persikėlėme į Eidsdal ir tolyn važiavome palei gražiausią Norvegijoje Geirangerio fiordą. Kilome kvapą gniaužiančiu Erelių keliu, kur vienuolika staigių posūkių kyla į daugiau nei 600 metrų aukštį. Grožimės Septynių seserų kriokliu, kurį sudaro septyni atskiri kriokliai. Privažiavę Geirangerio kaimelį, pakylame į 1456 metrų aukščio Dievų kalną, kuriame gyvena Toras ir Frėja.

Nakvynei įsikuriame hostelyje – atskiruose nameliuose. Pusryčiaujame valgykloje, kurios pastato stogas dengtas velėna. Penktą kelionės dieną toliau tęsiame pažintį su kalnuotąja Norvegija.

Maudytis niekas nedrįso

Sognefjelo kalnų keliu vykstame link įspūdingiausios kalnų zonos, Jotunheimeno nacionalinio parko su 27 aukščiausiomis šalies viršūnėmis. Ši vietovė vadinama Milžinų namais. Nors tokios karštos vasaros Norvegijoje nebuvo 71 metus, viskas išdžiūvę, nuo upių bei ežerų tiesiami vamzdžiai ir laistomos net ganyklos, išlipę pusantro kilometro aukštyje pajutome žvarboką vėją. Netoliese matyti sniego lopai, oro temperatūra siekė tik 7 laipsnius. Leidžiantis žemyn stabtelėjome prie ežero. Jo vanduo buvo įšilęs iki 15 laipsnių, tačiau maudytis niekas nepanoro.

Lomo miestelyje mus pasitiko viena seniausių Norvegijoje, XIII a. statyta rąstinė bažnyčia.

Dar viena nakvynė hostelyje ir kelias jau veda namų link. Per pietų Norvegiją grįžtame link Stoholmo. Netoli Oslo kertame didžiausią šalies upę Glomą, kurios ilgis viršija 600 kilometrų, o baseinas užima 13 proc. šalies teritorijos. Pravažiuojame didžiausią Skandinavijoje ir trečią pagal dydį Europoje Venerno ežerą. Švedijos sostinėje mūsų jau laukia keltas „Izabelė“, kuriuo pasiekiame Rygą.

Nuotraukos iš autoriaus asmeninio albumo

[images cols=”three” lightbox=”true”]
[image link=”25053″ image=”25053″]
[image link=”25055″ image=”25055″]
[image link=”25057″ image=”25057″]
[/images]