„Nesinorėtų, kad Ukmergė taptų dideliu pensionatu“

1990 metų kovo 11-ąją paskelbę Lietuvos Nepriklausomybės Atstatymo Aktą, signatarai atliko istorinį darbą. Tuo pačiu buvo padėtas pamatas kurti nepriklausomą mūsų valstybę.

Kovo 24-ąją įvyko rinkimai į Savivaldybės tarybą, beveik po mėnesio suformuota nauja rajono valdžia. Deputatai rajono Tarybos pirmininku išrinko Sąjūdžio iškeltą kandidatą Dalių Merkliopą. Šiandien buvęs pirmasis rajono žmogus – mūsų laikraščio pašnekovas.

– Jūs esate kilęs iš Raseinių. Kokie keliai atvedė į Ukmergę?

– 1983 metais baigiau Vilniaus universitetą, Prekybos fakultete įgijau materialinio-techninio aprūpinimo specialybę ir pagal paskyrimą atvykau dirbti į tuometinį Ukmergės I. Meskupo baldų kombinatą. Entuziazmo netrūko, norėjosi ir kitos veiklos. Įsijungiau į jaunimo, sporto organizacijas. 1989 metais dar kartą įstojau į Vilniaus universitetą. Darbovietė mane pasiuntė studijuoti į tuomet pradėtus rengti menedžerių ruošimo kursus. Jau buvo įsikūręs Sąjūdis, dalyvavau ir jo veikloje.

– 1990-iais vykusiuose savivaldos rinkimuose kandidatais į rajono Tarybą buvo įregistruoti 148 kandidatai. Išrinkti 58 deputatai – 51 vyras ir 7 moterys. Pirmininku tapote Jūs, vienas jauniausių Tarybos narių. Prisiminkite, kaip vyko rinkimai?

– Rajono Tarybą sudarė Sąjūdžio remti deputatai ir mano vadinama senoji gvardija – įmonių, įstaigų vadovai, kolūkių pirmininkai. Abi pusės savo atstovų turėjo beveik po lygiai. Pirmojoje sesijoje dalyvavo 55 deputatai. Įtempta kova tarp abiejų grupių prasidėjo jau siūlant kandidatus į Tarybos pirmininkus. Po diskusijų į slapto balsavimo biuletenius buvo įrašytos deputatų Jono Bražinsko ir D. Merkliopo pavardės. Suskaičiavus balsus paaiškėjo, jog abu kandidatai surinko vienodą skaičių balsų – po 27 už ir 28 prieš. Balsuojant antrą kartą į šį postą vietoj J. Bražinsko pretendavo Vytautas Pučinskas. Ir vėl pirmininkas nebuvo išrinktas. Tuomet paskelbta posėdžio pertrauka. Jos metu vyko derybos. Jų metu sutarta, jog Tarybai vadovaus Sąjūdžio remtas žmogus, o oponentų stovyklos atstovas užims pirmininko pavaduotojo pareigas. Taigi, Tarybos pirmininku buvau patvirtintas iš trečio karto. Pirmininko pavaduotoju tapo V. Pučinskas.

– Balandžio 18 dieną Jus išrinkus Tarybos pirmininku, deputatams iš karto pasiūlėte priimti kreipimąsi į rajono gyventojus. Kam buvo reikalingas šis dokumentas?

– Kiek dabar pamenu, kreipimasis atsirado natūraliai. Tai buvo greičiau taktinis ėjimas. Po savivaldos rinkimų siūlant kandidatus ir renkant rajono valdžią Taryboje buvo daug įtampos, tarp deputatų vyko trintis. Suformavus vadovybę, tarp valdančiųjų, nors jie sudarė vos apčiuopiamą daugumą, ir oponentų negalėjo būti takoskyros. Tokiu atveju bendras darbas būtų sunkiai įmanomas. Bet kokie sprendimai, iniciatyvos galėjo būti blokuojami. Kreipimesi į rajono gyventojus kvietėme, kad visi kaip niekad būtume vieningi, tiestume pagalbos ir pagarbos ranką šalia esantiems, iki galo atliktume šventas žmogaus pareigas…

– Ar pavyko suvienyti Tarybos deputatus?

– Negalėčiau pasakyti, kad posėdžiuose svarstant sprendimų projektus oponentai į ratus būtų kaišioję pagalius. Dažniausiai buvo pateikiami papildomi, bet nereikšmingi klausimai, taip bandant Tarybą įvelti į niekur nevedančią diskusiją. Tokia trintis buvo juntama gal apie pusę metų. Vėliau opozicijos bent man nebeliko.

Savo darbe vadovavausi principu, kad Tarybai sprendimas turi būti pateiktas jį visiškai paruošus, išsamiai argumentuojant, kodėl ir kam jis reikalingas, ir numatant pasekmes.

Daugelis Tarybos narių, ypač ūkiniai vadovai, labai greitai suprato, kad čia susirinkome ne politikuoti.

– Tikriausiai pirmosios Tarybos darbą sunkino tai, kad 1990-iais valstybė buvo tik kuriama, Aukščiausioji Taryba dar turėjo priimti visus įstatymus?

– 1990-ieji buvo virsmo metai. Gyvenome tokiu laikmečiu, kad valstybė dar nebuvo pasiruošusi, daugelyje sričių gyvenimas ėjo priekyje, o įstatymai vijosi iš paskos.

Taryboje maždaug po pusmečio sprendimus jau buvo galima priimti jei ir ne vieningai, tai be didesnių prieštaravimų, bendru sutarimu. Todėl Tarybos darbas vyko pakankamai sklandžiai.

Ne paslaptis, kad sesijose kai kurie deputatai norėdavo pasisakyti. Vienas iš tokių, kaip pats prisistatydavo, Davolis iš Valų (Žemaitės kolūkio pirmininkas Edmantas Davolis – L. E.), taip pat Centrinės ligoninės vyriausiasis gydytojas Konstantinas Navakauskas, dar vienas kitas. Jie visada turėdavo klausimų ir juos iškeldavo. Ir tai darė ne norėdami paprieštarauti, o greičiau parodyti save.

– Kaip pirmuosius Tarybos žingsnius vertinate iš šiandienos pozicijų?

– Aišku, mums visiems tada trūko patirties. Kai kurie Tarybos nariai praėjus gal metams po rinkimų man yra prasitarę: jeigu tu mūsų tada būtum paprašęs, mes dar daug ką galėjom… Taip, tuometiniai įmonių, ūkių vadovai galėjo reguliuoti ir įtakoti finansinius srautus, padėti suremontuoti kokį kelią. Neretai jie įsivaizdavo, jog rajono ekonomiką, kaip ir iki tol, valdo jie. Jei tu ko nežinai, mes tau nesiūlysim, turi pats paprašyti…

Senieji veiklos metodai buvo išlikę ir Vyriausybės lygmenyje. Kas prieina, tas gauna, kas pirmas, tas išprašo daugiau. Daugelis dalykų buvo sprendžiama medžioklėse, pirtelėse. Kai kurie principai, deja, išlikę ir iki šių dienų. Man tai nebuvo priimtina – jei vienas paėmė daugiau, tai negavo kitas. Jei kažkam neduota, tai atiduota kitam…

– 1990-iais į Tarybą buvo išrinkta 21 deputatas, kurių amžius siekė nuo 30 iki 40 metų, 19-kai buvo sukakę nuo 40 iki 50 metų. 9 buvo vyresni nei 50 metų, o 8 deputatų amžius – iki 30 metų. Tarp jų – ir Jūs. Palyginti jaunas amžius buvo privalumas ar trūkumas?

– Į šias pareigas buvau išrinktas sulaukęs 29-erių. Šalyje patekau į jauniausių Tarybos pirmininkų penketuką. Be abejo, į Tarybą išrinkti ilgamečiai vadovai K. Navakauskas, Laimutis Survila (Gelžbetonio konstrukcijų gamyklos direktorius – L. E.) patirties sprendžiant ūkinius klausimus buvo sukaupę daugiau. Jie turėjo ir daugiau ryšių, jais galėjo pasinaudoti ir naudojosi. Tarp Sąjūdžio grupės deputatų daug jaunesnių už mane gal ir nebuvo, bet mano kartos žmonės sudarė apie pusę.

Manyčiau, kad tuo laikmečiu į priekį vedė du dalykai. Tai jaunystės maksimalizmas, kai įsivaizdavai, jog tu gali viską, ir įgytos naujos žinios. Vilniaus universitete paskaitas skaitę kai kurie dėstytojai jau kalbėjo visiškai kita kalba. Vienas iš jų – Povilas Gylys. Jis man universitete dėstė du kartus. Kai studijavau kursuose, jis buvo grįžęs iš stažuočių, daug žinojo, kuo gyvena tas kitas pasaulis. Jam pasakojant apie tai visų mūsų akys buvo didžiulės… Tokios paskaitos ne tik padėjo sukaupti žinių bagažą. Prasiplėtė ir akiratis.

– Minėjote, jog daugelyje sričių gyvenimas ėjo priekyje, o įstatymai vijosi iš paskos. Kaip tai vyko praktiškai?

– Savivaldybėje pavyko sukurti kai kurių dalykų, ko nenumatė įstatymai. Vienas iš jų – miesto merija. Savivaldos pagrindų įstatyme ši institucija buvo tik paminėta. Mes miesto merijai pabandėme suteikti savarankiškumą, buvo renkamas meras, jis turėjo regalijas. Tai padarė tik keli šalies rajonai. Kitų savivaldybių taryboms to nereikėjo, jos norėjo visą valdžią turėti tik savo rankose.

Ir šiandien manau, kad vietinei valdžiai nepakanka turėti ne vien vardą, pastatą ir iškabą. Svarbiausia – jai turi būti suteiktos galios. Deja, tai nėra išspręsta iki šiol. Miestų merai ir dabar kelia klausimą, kad, pavyzdžiui, Vilniaus miestas neturi savo žemės. Tokių dalykų nėra niekur pasaulyje. Kokia gali būti savivalda, jei tavo rankose tik oras, gatvės, pastatai?

– Ar vadovaujant Tarybai buvo priimta sprendimų, kuriems Jūs nepritarėte?

– Man nepriimtini sprendimai, kurie reikalingi tik lėšų įsisavinimui. Kaip pavyzdį galiu paminėti Antakalnio kaime gerokai prieš 1990-uosius pradėtą statyti elektrodinę katilinę. Jos statyba užtruko, numatytu laiku objektas nebuvo baigtas. Tačiau jos statybą ypač rėmė kai kurie deputatai, valdybos nariai. Nesvarbu, kad gyvenvietėje buvo turbūt tik keturi aštuonbučiai namai, kuriems ji tiektų šilumą, ir kad milijoninės lėšos bus paleistos vėjais. Taip ir įvyko, katilinė nebuvo net užkurta.

Kai kurių paralelių yra ir šiais laikais. Matau, kad kartais lygiai taip pat Tarybos nariams trūksta atsakomybės priimant abejotinus sprendimus dėl lėšų skyrimo. Neretai čia galioja partiniai susitarimai, kurie niekaip nėra susiję su gyventojų lūkesčiais ar vietos bendruomenės interesais.

Aišku, visiems gražu, kai sutvarkoma kokia nors gatvė, aikštė. Bet jei nėra visumos ir tam išleistos europinės lėšos, mano galva, pasielgta neracionaliai. Šalys, kurios gaudavo Europos Sąjungos paramą, ją stengėsi panaudoti taip, kad tos lėšos uždirbtų pinigus. Jos investavo ne į pramonę, ne į gamybą, bet į tokius infrastruktūros objektus, kurie būtų naudingi ateičiai.

Pas mus dažnai einama kitu keliu. Gautas lėšas skubame išleisti kažkokiam objektui sutvarkyti, o po to galvojame, ar jis mums bus reikalingas. Taip yra nutikę su kai kuriomis mokyklomis. Jų renovacijai įdedami milijonai, tačiau netrukus paaiškėja, kad nebėra mokinių, jas teks uždaryti ir pastatai liks tušti.

– Rajono Tarybos pirmininku neišbuvote iki kadencijos pabaigos. Jus šiame poste pakeitė Janina Akstinavičienė. Kodėl pasitraukėte?

– Išėjau nuo 1993 metų sausio 1 dienos savo noru, turėdamas tam vidinį motyvą. 1992-iais įvyko Seimo rinkimai. Man netikėtas ir nepriimtinas buvo LDDP sugrįžimas į valdžią. Į Kovo 11-ąją vedusi emocinė banga šalyje buvo atslūgusi, o grįžo gerai organizuota, labai gerai išmananti visus metodus politinė jėga. Pasidarė nykoka – didelių darbų rajone negali padaryti, nes visko reikia prašyti. Negana to, dar turi žinoti, pas ką eiti. O jei tu esi svetimas, tad nieko ir negausi. Suvokiau, kad nešu atsakomybę, bet pats pakeisti nieko negaliu.

Ėmiau kalbinti J. Akstinavičienę, kad ji sutiktų perimti šias pareigas. Prireikė dviejų mėnesių, kol ją tikrai nelengvai prikalbinau. Tada aš ir išėjau. Likau tik Tarybos deputatu.

– 1995 metais vykusiuose savivaldybių rinkimuose Jūsų pavardės tarp kandidatų kažkodėl nebuvo?

– Nebuvo. 1994 metais įstojau į Liberalų sąjungą. Nors naujos partijos ėmė rastis 1992-iais ir jos kėlė savo kandidatus savivaldos rinkimuose, naujosios politinės jėgos didesnės įtakos negalėjo turėti ir neturėjo.

Tuo metu pasukau į verslą – ten viską užgožė rutina, kiti darbai ir iš aktyvios politikos pasitraukiau. Tačiau ja domėjausi visą laiką – ji man yra tarsi hobis. Nuolat seku visus šalyje ir rajone vykstančius pagrindinius politinius procesus, žiniasklaidą.

– Kodėl tapote būtent Liberalų sąjungos nariu? Tikriausiai Jus savo gretose norėjo matyti ir kitos partijos?

– Man artima liberalų ideologija – turėti pasirinkimo laisvę ir tuo pačiu prisiimti atsakomybę. Tai, ko gero, didžiausia šioje žemėje žmogui suteikta vertybė.

Visi nori kažką daryti, būti laisvi, bet dažnai apie atsakomybę pamiršta. Daugeliui priimtina laisvė, žino savo teises, pamiršta arba nenori žinoti, jog dar yra ir pareigos. Ir tai dabar ypač aktualu tarp jaunimo.

Porą kartų, tikriausiai 2000 metais bei 2015-iais savivaldybių rinkimuose kandidatavau liberalų sąraše. Tarybos nariu daugiau netapau.

– Rajono valdžioje buvote prieš 25 metus. Gal jau planuojate grįžti?

– Į politiką netraukia, nes nebėra tos terpės – politinės partijos visiškai užsidarė savo kabinetuose. Mano vertinimu, gal nuo 2000 metų pasirinkimas vis prastesnis. Labiausiai stinga lyderystės, todėl nėra progreso.  Neužtenka, kad lyderiai būtų matomi tik pačioje partijoje. Dabar jie pasirodo trumpam, vienai kadencija, ir staiga dingsta.

Politikas turėtų pradėti augti savivaldos lygmenyje ir kilti aukštyn. Yra rajonų, kurie turi tokių lyderių, jie renkami merais. Bet pas mus to nematau. Atėję į rinkimus pasirinkimo neturime – balsuojame už tuos, kurie nori į valdžią, nesigilindami, ar jie tai gali. Politikoje, kaip ir bet kurioje profesijoje, reikalingi gebėjimai ir pasiruošimas, tam tikros ambicijos. Ir dar. Politikas negali būti visiems geras. Visada sakau, kad geras žmogus – ne profesija. Politikas negali įsijausti, jam reikalingas platus ir blaivus mąstymas.

– Minėjote, kad atidžiai sekate rajono politikų veiklą. Kaip ją vertinate? Kokias klaidas pastebite?

– Negalėčiau teigti, jog tai yra klaidos, bet rajone, kaip ir visoje šalyje, laikomasi ydingų principų. Neturint aiškios vizijos, ar gautos lėšos bus išleistos racionaliai, bet kokia kaina siekiama europinių pinigų. Kuriami nauji centrai ir visiškai nesusimąstoma, kad juos reikės išlaikyti, o tam reikės pinigų. Įkurti – joks sprendimas, sprendimas yra išlaikyti.

Šios kadencijos rajono valdžioje pasigendu administracijos lyderystės. Tai atsispindėjo ir praėjusių metų savivaldybių vertinime.

– Iš aktyvios politikos pasitraukėte, o balsuoti ar einate?

– Rinkimuose visada dalyvauju, nes tai ir yra kiekvieno piliečio pareiga. Berods, Suomijoje yra sukurta sistema, kad pilietis turi pats registruotis dalyvauti renkant valdžią, ten niekas rinkėjų neieško. Jei nedalyvauji rinkimuose, tu neprašai jokių pašalpų, vadinasi, tu ne pilietis.

Man nesuprantama ir balsavimo internetu baimė. Praėjo dešimt metų, tačiau nepajudėjome į priekį, procesas buvo stabdomas, blokuojamas. Todėl, kad šioje erdvėje nebuvo aktyvus dviejų stambiausių partijų elektoratas.

– Ką Jums pačiam reiškia Kovo 11-oji?

– Esame gyvi amžininkai ir suvokiame – patys buvome šio įvykio dalyviai, už tai esame ir atsakingi. Jaunimui, moksleiviams suvokimo, kad Kovo 11-oji – atskaitos taškas, trūksta. Jie gimė jau dabartiniame pasaulyje ir neturi jo su kuo lyginti. Mes gyvenome ir kitoje sistemoje, tad patirtys kitos.

Kovo 11-oji žmogui suteikia didžiules galimybes pačiam spręsti, pačiam rinktis ir už savo darbus bei veiksmus pačiam atsakyti. Kada tu turi tokią galimybę, gali tvarkyti savo gyvenimą.

Deja, tvarkome jį prastokai. Ydinga praktika, kad valdžia darbus planuoja iki kadencijos pabaigos. Ir čia kalti ne tiek įgūdžiai, kompetencijos, kiek atsakomybės stoka, vizijų nebuvimas. Kai jų trūksta, sunku surasti ir šalininkų.

Nesinorėtų, kad Ukmergė taptų didelis pensionatas. Nesinorėtų… Nors vakarais miestas taip atrodo.

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Loreta EŽERSKYTĖ