Įgyvendino svajonę – atvyko į protėvių žemę

Praėjusiais metais į „Gimtosios žemės“ redakciją kreipėsi alytiškis Vytautas Tamošaitis. Jis pasakojo, kad vasarą viešėdamas Kanadoje susipažino su vidutinio amžiaus šeima, gyvenančia Kvebeko provincijoje. „Prancūzų kalba kalbantys malonūs ir ramūs žmonės iš daugumos išsiskyrė savo noru atvykti į Lietuvą ir artimiau susipažinti su mūsų šalimi. Bet nuostaba ištirpo, kai vyriškis prisistatė savo vardu ir pavarde – Daniel Mikalinas, ir pasakė, jog jo seneliai kažkada emigravo iš Lietuvos. Pirmoji mintis, šovusi į galvą – atspėti lietuvišką pavardę, pakuždėjo atsakymą: Danielius Mikaliūnas. Savaime tapo aiškus ir noras atvykti į mūsų kraštą, pagrįstas ne tik smalsumu pasaulio pažinimui, bet ir svaja pamatyti savo protėvių ir tėvų gimtinę“, – kalbėjo V. Tamošaitis.

Iš Vaitkuškio – į Kanadą

Alytiškis taip pat papasakojo ir išgirstą iš D. Mikalino istoriją apie šeimą: „Prieš devyniasdešimt metų Vaitkuškio dvare Jurgio Mikaliūno ir Onos Mikaliūnienės-Šabliauskaitės šeimoje gimė sūnus Jonas.

Praėjus ketveriems metams, O. Mikaliūnienė su dviem savo vaikais – keturmečiu Jonu ir šešiamečiu Vitoldu, susitvarkiusi užsienio pasą išvyko per Virbalio pasienio postą iš Lietuvos į Karaliaučių. Po šešių dienų kelionės per Atlanto vandenyną visi trys sėkmingai pasiekė Kanados uostą. Ponios Onos vyras J. Mikaliūnas į Kanadą buvo emigravęs anksčiau ir čia jau laukė jų atvykstančių.“

1929 metų lapkričio 6 dieną D. Mikaliūno būsimasis tėvas Jonas, kuriam tada buvo ketveri metukai, dėdė Vitoldas ir seneliai O. ir J. Mikaliūnai surado naują savo gyvenimo žemę ir prieglaudą tolimojoje Kanadoje, Kvebeko provincijoje. „Bėgant metams, keitėsi šeimos įpročiai, kalba ir bendravimas su draugais bei artimaisiais, likusiais tolimojoje gimtinėje. Tie ryšiai, veikiami laiko ir atstumo, palaipsniui silpo, tėvo pavardė asimiliavosi į Jonas Mikalinas, jis susirado žmoną kvebekietę, o augančiam sūnui patardavo: „Mokinkis anglų kalbos, nes lietuviškos tau niekada neprireiks“. Įvertinus, kad tuo metu Lietuva buvo sovietinė ir atskirta nuo viso pasaulio represinio režimo uždangos, šiandien mes galime pateisinti tokį tėvo nusiteikimą. O ir tie giminaičiai, kurie liko Lietuvoje, bijojo rašyti laiškus į vadinamąsias kapitalistines šalis, kad išvengtų visur esančio, viską matančio, viską girdinčio valstybės saugumo dėmesio“, – kalbėjo alytiškis.

Svajonė – pamatyti senelių gimtinę

Jis taip pat sakė, jog dabar, kai mūsų šalis yra pasiekiama be vizų ir tik per dešimtį skrydžio valandų, D. Mikalinas svajoja atvykti į Lietuvą aplankyti tėvo gimtinę – Vaitkuškio dvarą, pasiklausyti muzikaliai skambančios protėvių kalbos ir galbūt susitikti su tolimais savo giminaičiais. Todėl prašė paskelbti „Gimtosios žemės“ laikraštyje, gal kas ką nors žino ar prisimena jo senelį J. Mikaliūną, senelę O. Šabliauskaitę-Mikaliūnienę.

D. Mikalino prašymą įvykdėme – straipsnį išspausdinome.

Išmoko lietuviškai pasisveikinti

Šių metų pradžioje V. Tamošaitis pranešė, kad D. Mikalinas atskris į Lietuvą, birželio 3 dieną labai nori atvažiuoti ir į Ukmergę, pamatyti Vaitkuškį. Penktadienį išeivio svajonė išsipildė – kartu su Tamošaičių šeima jis su žmona Lise viešėjo mūsų rajone.

Apsilankė ir „Gimtosios žemės“ laikraščio redakcijoje. Kartu atvyko Lina ir Vaclovas Keturkai. Lina – trečios eilės Danieliaus pusseserė.

Kvebeke pagrindinė – prancūzų kalba, tačiau D. Mikalinas moka ir angliškai. Kadangi Lina – anglų kalbos mokytoja, o V. Tamošaitis moka kalbėti prancūziškai, susitikimo metu bendravimo keblumų dėl kalbos nekilo…

Tiesa, Danielius pasisveikino lietuviškai, nes gerbdamas savo protėvių kalbą pirmiausia išmoko žodžius „laba diena“, „ačiū“.

Sudarė šeimos genealoginį medį

D. Mikalinas pasakojo, jog su tėvais gyveno Monrealyje, dabar įsikūręs Kvebeko provincijos Bromont mieste. Jis sakė, jog 31 metus dirbo energetikos kompanijoje kokybės kontrolieriumi, o Lise 27 metus buvo Toronto banko filialo hipotekos centro direktore. Prieš trylika metų abu sutuoktiniai išėjo į pensiją.

Vyriškis prisipažino, kad labai domėjosi istoriniais dalykais, žinomais žmonėmis. Tačiau labiausiai jį domino Lietuva, ypač – senelio tėviškė. „Anksčiau buvo sudėtinga gauti informacijos dėl sovietų sukurtos „geležinės uždangos“, tačiau dabar galima daug ką sužinoti“, – šypsosi Danielius.

Jis nemažai laiko skyrė šeimos genealoginio medžio sudarymui. Iš archyvų surinkęs medžiagą, D. Mikalinas surado kelių kartų senelio ir senelės giminių atšakas. Jie išsibarstę po visą pasaulį – kai kurie gyvena Lietuvoje, taip pat nemažai išvykusių į Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą.

Susirado per socialinį tinklą

Kanadietis atkakliai ieškojo savo senelių palikuonių, kad galėtų su jais susisiekti. „Žinojau keturias giminės atstovų, gyvenančių JAV, pavardes, tad per socialinį tinklą „Facebook“ suradau vieną pusseserę – čikagietę Julie Ann, – prisiminė vyriškis. – Iš jos sužinojau, jog Julie susirašinėja su Ukmergėje gyvenančia Lina. Tuomet parašiau ir jai.“

Taip prasidėjo pažintis. Kadangi Danielius norėjo pamatyti senelio Jurgio gimtinę Žilvičiupius bei senelės Onos gimimo vietą Molinę, Lina su vyru Vaclovu, kartu pasiėmę ir trimetį sūnelį Karolį, ieškojo tų kaimų. O kanadiečiams atvykus į Ukmergę, giminaičiai lydėjo juos ir į šiuos kaimus, ir parodė kitas žymesnes rajono vietas.

Pensijos leidžia keliauti po pasaulį

Ir Danielius, ir Lise Lietuvoje lankosi pirmą kartą. Jie pasakojo, kad tapę pensininkais labai daug keliauja – per metus išvyksta į dvi keliones. Pora neslėpė, kad jų pensijos tai leidžia… Kadangi Kanados klimatas žiemą nėra itin malonus, sutuoktiniai kuriam laikui įsikuria šiltuose kraštuose – atskrenda prie Viduržemio jūros, poilsiauja Floridoje. Galbūt kurortuose ir ilgiau apsistotų, tačiau pagal Kanados įstatymus per pusę metų negalima iš šalies būti išvykusiam ilgiau negu 21 dieną – jei laikotarpis ilgesnis, netenkama draudimo garantijos.

Viešnagė Lietuvoje – žmonos siurprizas

Beje, žinodama vyro norą išvysti protėvių žemę, žmona pateikė vyrui siurprizą – pasirūpino kelione į Lietuvą.

Paprašyti pasidalinti įspūdžiais apie tai, ką patyrė mūsų šalyje, sutuoktiniai sutartinai minėjo gamtą, kuri jiems labai patiko. Kanadiečius sužavėjo ir Druskininkai, Birštonas – savo švara, grožiu. Svečiai taip pat minėjo, jog lietuviai yra labai malonūs žmonės. Pasiteiravus, kas gi pas mus vis dėlto nėra gerai, jie teigė nusivylę Kaunu – jis jiems pasirodė „labai sovietinis“ dėl apšiurusių pastatų, netvarkos.

D. ir L. Mikalinai į Kanadą išskris birželio 14 dieną, tad penktadienį V. Tamošaitis sakė, jog dar laukia išvykos į Vilnių, Neringą.

Danielius planavo skirti laiko apsilankyti Lietuvos centriniame archyve, kuriame dar ieškotų informacijos apie giminės ištakas.

Kadangi senelė iš Lietuvos išvyko per Virbalį, šeima planuoja ir ten nuvažiuoti. Po to keliaus į Gdanską, nes iš šio miesto Ona su vaikais laivu išplaukė į Kanadą. O Lise ir Danielius lėktuvu išskris į namus…

Paklausus, ar kanadiečiai dar kartą atvyks į Lietuvą, abu sutartinai linktelėjo galvomis: būtinai apsilankys.

Dainiaus VYTO nuotr.