Lietuvos kultūros sostinė. Lokalios idėjos, tikslai ir siekiamybės

Vytautas ČESNAITIS

Almanacho „Eskizai“ redaktorius

 

2021-aisiais neprasispraudę į Lietuvos kultūros sostinių išrinktųjų gretas, Ukmergės kultūros intelektai ausis ištempusiam miestui pasiuntė žinutę: krašto kultūrinės sankaupos apibendrinančioji mintis – neaktyvuota. Lietuvos kultūros ministerijos rengiamo konkurso vertintojų ukmergiškių programa neužkabino, jai pagrįsti neužteko argumentų, pritrūko motyvacijos, gal ir paruoštukas buvo nutolęs nuo realybės. Koją galėjo pakišti ir pirmą kartą konkursantams pasiūlytas interaktyvas – programų pristatymas gyvai.

Tad šalia legendinio piliakalnio ir Šventosios upės išsidėsčiusiai vietovei tituluotis Lietuvos kultūros sostine dar teks palaukti. Bet, kaip sakoma, laikui bėgant ir dar pasistengus, viskas užgyvenama.

Ar tai buvo pirmas ir vienintelis ukmergiškių bandymas parodyti kultūrinės minties raumenis ir konkuruoti su kitomis savivaldybėmis, pasakyti sunku – trūksta informacijos. Tikėtina, kad jei nuo 2008 m. vykstančiame Lietuvos kultūros sostinių konkurse ukmergiškiai ir nedalyvavo, tai bent pasvajodavo, ir tai – pagirtina.

Ir atsitik tu man taip, kad pirmieji, 2008 m., kultūros sostinės (organizavo viešoji įstaiga „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“) titulu dabinosi rytų Aukštaitijos Zarasai. Gavę finansinę paramą, prisidėję savo ir rėmėjų lėšomis, įgyvendino Zarasų krašto kultūrą puoselėjančią programą, gyventojų kultūrinį aktyvumą skatinančius renginius. Suaktyvino kultūros raidą Zarasuose, atvėrė erdves įvairialypiam turizmui.

Po metų Lietuvos kultūros sostinės titulu švytėjo žemaitiškoji Plungė, parengusi muzikinės-literatūrinės, sakralinės-istorinės ir meninių galimybių programą, joje – vertus dėmesio tradicinius ir netradicinius renginius. Tai pučiamųjų orkestrų, istorinių šokių kolektyvų, Mykolo Oginskio muzikos tarptautinius festivalius, koncertus barokinėse bažnyčiose, kitus kūrybinius sumanymus, jaunatviškas akcijas.

2010 m. „Lietuvos kultūros sostinės“ projektą pradėjus administruoti Kultūros ministerijai, iš trijų programas pateikusių dalyvių laimė pasivadinti Lietuvos kultūros sostine nusišypsojo istorine praeitimi, urbanistiniu senamiesčiu, tarpukario pasiekimais ir rezistencija žinomai Ramygalai. Net ir šiandien atkakęs į Ramygalą gali išvysti tuometės sostinės ženklus – fotografinius plakatus ant namų sienų, pastatytus ar atnaujintus miestelio aikštėje paminklus ir kitas detales. Tiesa, Ramygalos konkursinę programą parengė Panevėžio rajono savivaldybė, ir tai buvo sėkmės raktas įgyvendinant 20 meninių projektų. Nuo dainuojamosios poezijos festivalio į Amžinybę išėjusio aktoriaus ir dainininko Sauliaus Mykolaičio pagerbimui, dailės ir keramikos plenerų „Kultūros sostinės ženklai“ iki aukščiausio lygio kviestinių – kamerinio muzikos ansamblio ,,Muzica Humana“, Vilniaus Mažojo, Kauno dramos teatrų, varinių pučiamųjų instrumentų orkestro „Malmo Brass band“ (Švedija), ,,Rojaus tūzų“, Danieliaus Praspaliausko ,,Džiazo trio“, M. K. Čiurlionio kvarteto ir kitų garsių šalies bei užsienio atlikėjų pasirodymų.

Po Ramygalos kultūros sostine buvo Šilutė, po jos – kaimyniniai Anykščiai ir gražuolė Palanga. Šių miestų konkursinių programų sumanytojai kūrybiniuose planuose rėmėsi krašto specifika, kultūros ypatumais. Taip pat – meninėmis įžvalgomis, supažindinančiomis su miestų praeitimi, sąsajomis su nūdienos gyvuoju organizmu – kūrėjais, kraštotyrininkais, visuomenininkais, kraštiečiais.

2012-aisiais pakeitus konkurso nuostatus ir nusprendus Lietuvos kultūros sostines skelbti iš karto trejiems metams, Kultūros ministerijos komisija 2014-ųjų sostine patvirtino Panevėžį, 2015-ųjų – Žagarę, 2016-ųjų – Telšius, kiekvienos jų programoms suteikė po 200 tūkst. Lt (57 tūkst. 924 eurų) finansinę paramą.

Panevėžio miesto savivaldybės programos tema „Kultūrų sankirta“ buvo skirta geriau pažinti savo ir kitų tautų kultūrą, ją sudarė 3 dalys: „Pasaulio kultūros“, „Koliažų“ ir „Kultūros savanorių“. Jei buvusios kultūros sostinės koncentravosi į vieną ar kelis pagrindinius renginius metuose, tai Panevėžyje jie vyko visus metus. Kiekvienas mėnuo atverdavo vienos ar kelių giminingų šalių kultūrą – kinu, parodomis, koncertais, knygomis, susitikimais su žymiais ir įdomiais žmonėmis, edukacijomis.

2015 m. „Lietuvos kultūros sostinės“ konkursui pateikus 10 paraiškų, į 2017-ųjų sostinę pretendavo Alytus, Klaipėda, Pagėgiai. 2018-aisiais ja vadintis konkuravo Biržai, Druskininkai, Marijampolė ir Šiauliai. 2019-aisiais šio titulo siekė Kauno miestas, Jonava ir Rokiškis. 2017-iems ekspertai patvirtino Klaipėdos projektą – „Klaipėda – neužšąlantis kultūros uostas“, 2018-iems – Marijampolės – „Laikas keičiasi ir keičia“ – ir 2019-iems – Rokiškio – „Kultūros vingiai – nuo Nemunėlio iki Nemuno“.

Jei penkių dalių Klaipėdos programoje buvo tvirtinama, jog Klaipėda yra aktyvus, neužšąlančios kultūros uostas, gerbiantis miesto istoriją, jūrinę kultūrą, menus, nuolat gyvo, inovacijoms atviro ir tolerantiško miesto daugiakultūriškumą, tai Marijampolės penkių dalių projektas buvo skirtas Lietuvos valstybės 100-mečiui, pasižymėjo įvairialypiais kultūriniais sumanymais pristatant miesto istoriją, palikusias pėdsakus šalies kultūriniame, politiniame ir visuomeniniame gyvenime asmenybes.

Neatsiliko ir rokiškėnai – pasidalino krašto išskirtinumą ir tapatybę formavusiomis kultūrinėmis tradicijomis. Didžiavosi abipus Nemunėlio krantų, šalia dvarų ir bažnyčių išaugusiais kultūrą ir meną garsinusiais kūrėjais.

2018 metais surengtame sostinių atrankos konkurse paraiškas pateikė Alytaus, Jonavos, Trakų, Druskininkų, Neringos ir Pagėgių savivaldybės. 2020 metų Lietuvos kultūros sostine titulavosi Trakai, 2021-ųjų – Neringa ir 2022-ųjų – Alytus.

Trakų rajono savivaldybės projektas „Trakai – valstybingumo lopšys – daugiatautė kultūros sostinė“ atspindėjo Lietuvos valstybingumo istoriją. Miestas buvo pristatytas kaip išskirtinis kultūros ir meno židinys. Idėjų įgyvendinimui pasitelktas miesto kultūrinis potencialas sudomino visuomenę istoriškai gyvenusių tautų kultūros paveldu, bendruomenių tradicijomis, kultūros ir meno veikėjais.

Nepaisant siaučiančios pandemijos, Trakuose įvyko daugybė meno renginių, tarptautinių festivalių. Nauji vizualaus meno objektai, naujai įprasmintos apleistos miesto erdvės pritraukė būrius lankytojų.

2021-aisiais žuvėdros ant sparnų atskraidino Sostinės šventę prie jūros esančiai Kuršių Neringai. Neringiškių programa „Laikas nė(e)rimui“ leido giliau pasinerti į gilesnį kuršių kultūros lobyną, pabūti kuršiško etnoso narais, klausytojais, stebėtojais.

Kultūros sostinės metus užbaigusi Neringa 2022-iems estafetę perdavė Alytui, jos menininkų parengtai programai – „Kuriantys tiltus“. Atvykusiems ir vietiniams buvo siūloma atsiskleisti kultūriniu aktyvumu, menine išmone vizualiniuose (pvz., „Kinas veža“), literatūriniuose renginiuose, kūrybinėse dirbtuvėse, Pasaulio alytiškių sambūryje.

Kaip žinia, 2023-aisiais Lietuvos kultūros sostine bus Tauragė, ketinanti įrodyti, jog yra savo istoriją priimantis, svečiams atviras miestas su kultūriškai aktyvia bendruomene, kūrybai įgalintu jaunimu. O 2024-aisiais tokios sostinės vardu didžiuosis keturių istorinių Lietuvos sostinių sankryžoje esantys Kaišiadorys su programa „Kultūros keliai ir kelionės“.

Dar po metų – Druskininkai su programa „Čiurlionio paliesti“, kuri skirta M. K. Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms – renginiais ir sumanymais įprasminant pasaulinę šlovę tam miestui atnešusią dailės ir muzikos asmenybę.

O kuriais metais Lietuvos kultūros sostine lemta būti Ukmergei? 2024 m. pretenduoti bus galima 2026-iems, 2027-iems ar 2028 metams. Kuriuos metus pasirinks vietos kultūros elitas ir kodėl, kol kas neaišku. Nuo to priklausys dalis (o gal ir visos) programos kultūrinių idėjų pagrindimas. Pasirengimo laikas greitai artėja, laikrodžiai tiksi, belieka palinkėti sėkmės.

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Mus remia: