„Tėvynė – vienintelis kampelis ant Žemės rutulio…“

Kraštietis chemikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, profesorius Romualdas Baltrušis gegužės 1 dieną minėjo 100 metų jubiliejų.

Garbingos sukakties proga išškilųjį kraštietį aplankė ir pasveikino Vlado Šlaito viešosios bibliotekos direktorė dr. Sigita Astikienė ir Kraštotyros ir fondų valdymo skyriaus vedėja Vita Jasionytė-Dagienė.

„Per visą gyvenimą nekeičiau savo pažiūrų. Jos išliko tokios, kokios susiklostė dėl Tėvų ir Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos mokytojų įtakoje – grįstos krikščioniška katalikiška morale“, – atsiminimų knygoje rašė profesorius.

Prof. R. Baltrušis gimė 1926 m. gegužės 1 d. Ukmergėje Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo, mokytojo Stasio Baltrušio ir Marijos Škadauskaitės šeimoje. Kauno technologijos universiteto pranešime rašoma, kad vaikystėje jis susirgo ir penkerius metus praleido prikaustytas prie lovos. Mamos ir tėvo mokomas namuose jis eksternu baigė Ukmergės pavyzdinę pradžios mokyklą, kuriai vadovavo jo tėvas. Paskui laukė daugybė kojos operacijų, reikėjo iš naujo mokytis vaikščioti. 1945 m. jis baigė Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Kauno valstybinio Vytauto Didžiojo universiteto (KVVDU) Cheminės technologijos fakultetą, kurį baigė 1950 m. su pagyrimu. Mokslinę veiklą pradėjo Maskvos D. Mendelejevo cheminės technologijos instituto aspirantūroje.

R. Baltrušis, 1950 m.

Nuo 1952 m. R. Baltrušis mokslinius darbus tęsė Kauno politechnikos instituto Cheminės technologijos fakulteto Organinės chemijos katedroje, vadovaujamoje akademiko Antano Purėno. 1954 m. apgynė chemijos mokslų kandidato disertaciją, o 1970 m. – chemijos mokslų daktaro (1993 m. nostrifikavo habilituoto daktaro) disertaciją. 1973 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. 1980 m. R. Baltrušis išrinktas Organinės chemijos katedros vedėju. Šiai katedrai jis vadovavo iki 1990 m. Prof. R. Baltrušis plėtojo kelių krypčių mokslinius tyrimus. 1980 m. jis įkūrė Augimo stimuliatorių laboratoriją, kurioje su suburta ir vadovaujama mokslininkų grupe susintetino apie 1 000 naujų organinių junginių. Kai kurie iš jų pasižymėjo biologiniu aktyvumu ir buvo pavadinti „stilitais“. Jie skatino žemės ūkio kultūrų augimą, didino derlingumą, todėl buvo sėkmingai pritaikyti žemės ūkyje. Kita R. Baltrušio tyrimų kryptis – hidrintųpirimidino darinių sintezė ir jų pritaikymas kai kurių polimerų termooksidacinės destrukcijos stabilizavimui. Šio mokslininko ir pedagogo veikla buvo itin sėkminga – 130 mokslinių straipsnių, 49 autoriniai pažymėjimai, beveik 40 mokslo populiarinimo straipsnių, parengti 9 mokslų daktarai ir 2 habilituoti mokslų daktarai.

Per ilgus pedagoginio darbo metus studentams skaitė organinės chemijos, bioorganinės chemijos, polimerų fizikos ir chemijos, polimerų chemijos, medienos ir celiuliozės chemijos paskaitų kursus. 1985 m. profesorius laimėjo geriausio KPI lektoriaus konkursą. Vienas ir su bendraautoriais parengė ir išleido mokymo metodinių priemonių, 3 vadovėlius, monografiją, kartu su F. Staniuliu išvertė V. Radionovo „Organinės chemijos praktikos darbus“. 1975 m. už vadovėlius „Stambiamolekulinių junginių chemija“ ir „Organinė chemija“ I ir II dalis R. Baltrušiui (kartu su kitais) paskirta Lietuvos valstybinė premija. 1986 m. R. Baltrušiui suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas. Sovietų okupacijos metais organinės chemijos paskaitose prof. R. Baltrušis rasdavo progos atkreipti studentų dėmesį į Tėvynę ir tautą naikinančius okupacinius veiksnius: studentams pasakodavo apie lietuvių chemikų, baigusių Vytauto Didžiojo universitetą nepriklausomoje Lietuvoje, darbus, paminėdavo jų vardais pavadintas JAV laboratorijas, tuo siekdamas parodyti, kiek lietuviai galėtų pasiekti būdami laisvi.

1989 m. prof. R. Baltrušis buvo Vytauto Didžiojo universiteto Atkuriamosios tarybos ir Atkuriamojo Senato narys, 1990–1994 m. – KTU Organinės chemijos katedros profesorius. 1999 m. parengė ir paskelbė monografiją „N-aril(heterociklil)-β-alaninų sintezė, kitimai ir savybės“.

Lietuvai iškovojus nepriklausomybę profesorius aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, parašė ir išleido monografiją apie prof. A. Purėną, memuarus „Atsiminimų pynė“ ir dienoraščio fragmentus „Nuvilnijusios dienos“.

Pasak prof. R. Baltrušio, mokslas turi būti pritaikytas praktikoje. Jam taip pat svarbu, kad būtų išsaugotas Lietuvos paveldas. Jis daug metų dirbo buvusioje Lietuvos krašto apsaugos ministerijos Tyrimų laboratorijoje, kuri dėl ypatingos architektūros pelnytai vadinama Kauno modernizmo perlu.

Prof. R. Baltrušis darbo kabinete namuose, 2013 m.

Svarbiausios prof. R. Baltrušio vertybės – darbas, tikėjimas ir tėvynė – susiformavo dar besimokant Ukmergės gimnazijoje.

„Linkiu visada nešiotis meilę Lietuvai savo širdyse ir nepamiršti, kad Tėvynė – vienintelis kampelis ant Žemės rutulio, kur sava kalba, šventės, tradicijos ir istorija, dėl kurių išsaugojimo pasiaukodami kovojo mūsų protėviai“, – yra sakęs jubiliatas.

Kaip pažymėjo Vlado Šlaito viešosios bibliotekos direktorė dr. S. Astikienė, R. Baltrušis visą gyvenimą puoselėja nuoširdžią meilę Ukmergei ir savo gimnazijai. Jo pastangų dėka Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos antrojo aukšto vestibiulyje buvo atkurtas bareljefas, vaizduojantis Lietuvos Respublikos Prezidentą Antaną Smetoną. Profesorius daugelį metų dalyvavo tradiciniuose savo klasės susitikimuose, lankė jam brangias ir atmintinas Ukmergės vietas. Beveik pusė profesoriaus atsiminimų knygos „Atsiminimų pynė“ skirta gimtosios Ukmergės prisiminimams.

2023 metais R. Baltrušis rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešajai bibliotekai padovanojo ilgus dešimtmečius saugotus bendramokslės, išeivijos lietuvės Sofijos Jelionienės laiškus.

KTU muziejaus virtualios parodos nuotraukos