Kai istorijos paliečia širdį: susitikimas su Rosita Čivilyte

Rita ADOMONYTĖ

Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Kraštotyros ir fondų valdymo skyriaus vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai

 

Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su žinoma populiariosios muzikos atlikėja, muzikos pedagoge Rosita Čivilyte ir knygos „Rosita. Gyvenimas kaip staigi mirtis ir lėtas prisikėlimas“ pristatymas.

Rosita į biblioteką atvyko kartu su knygos kūrėjų komanda: knygos autore, žurnaliste, redaktore, eseiste Elvyra Kučinskaite bei bičiuliu, TV laidų prodiuseriu, renginių organizatoriumi, kūrybos namų ELITAZ vyriausiuoju prodiuseriu, inicijavusiu atlikėjos knygos leidybą, Gediminu Jauniumi.

Gediminas pasakojo, kaip viename susitikime su E. Kučinskaite gimė idėja parašyti knygą apie lietuviškos scenos divą, galbūt tai galėtų būti R. Čivilytė. Elvyra prisiminė savo dvejones, ar pavyks prakalbinti jai visiškai nepažįstamą atlikėją, ar sukurs abipusį pasitikėjimą, leisiantį dalintis asmenine gyvenimo patirtimi, kartais ne visada gera ar teisinga.

Visi Elvyros ir Rositos susitikimai, pokalbiai vyko G. Jauniaus bute geriant arbatą.

Rosita taip pat atviravo, kodėl vis dėlto sutiko atsiverti, papasakoti savo gyvenimo istoriją tuo metu jai visiškai nepažįstamai žurnalistei ir rašytojai, vėliau tapusiai gera bičiule.

Knygos forma kiek neįprasta – susidedanti iš kelių segmentų – pačios Rositos pasakojimo, artimųjų, kolegų, bendražygių prisiminimų, keturių jai brangių žmonių laiškų. Knyga parašyta pirmuoju asmeniu.

R. Čivilytė taip pat pasidalino mintimis, kaip knygai atrinkinėjo nuotraukas, kurios vėliau papildė visus knygos segmentus.

Sužinojome, kad Rositai Ukmergės kraštas yra artimas ir brangus, čia glūdi jos šeimos šaknys – dainininkės tėtis yra gimęs Juodvisinės kaime, Taujėnų valsčiuje, tačiau jau daug metų gyvena Vilniuje. Ji labai apgailestavo, kad dėl garbaus amžiaus tėtis negalėjo atvykti į savo vaikystės ir jaunystės miestą – Ukmergę. Tačiau visiems ukmergiškiams perdavė pačius gražiausius ir šilčiausius linkėjimus. Renginio metu Rosita mintimis vis nuklysdavo į prisiminimus – galbūt kartais ir labai sunkius, o kartais tokius šiltus ir mielus, kad jos lūpose kaskart pasirodydavo šypsena. Renginio metu viešnia prisiminė neseniai iš tėčio išgirstą pasakojimą, kaip jis keliaudavo iš Juodvisinės kaimo į Ukmergės turgų parduoti sviesto, kiaušinių…

Matydama švytinčius, susidomėjimo pilnus susirinkusiųjų žvilgsnius Rosita a cappella padainavo keletą visiems gerai žinomų dainų.

Renginio dalyviai paprašė viešnios savo tėčiui iš Ukmergės parvežti pačius gražiausius, šilčiausius ir šviesiausius linkėjimus, kaip ir buvo ši diena – švietė saulė ir buvo šilta, ne tik už lango, bet ir visų susirinkusių širdyse.

Indromedos JANKAUSKIENĖS nuotr.