Išsivadavęs iš pragaro: neįtikėtina gydytojo, dvarininko Mykolo Devenio gyvenimo istorija (2)

 

Spausdiname Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjo Povilo GIRDENIO parengto dokumentinio pasakojimo apie neįtikėtiną Mykolo Devenio gyvenimo istorijos tęsinį.

 

Daktaras M. Devenis (1891–1978) vienintelis, kuriam pavyko išsivaduoti iš GULAG‘o pragaro, Antrojo pasaulinio karo metais tiesiai iš Vorkutos lagerio išvykti į JAV ir toliau sėkmingai užsiimti gydytojo praktika, ūkininkavimu, aktyviai dalyvauti lietuvių išeivijos visuomeniniame gyvenime.

Gydytojas, verslininkas, visuomenininkas M. Devenis 1978 m.

Vorkutos lageryje

Ypatingojo pasitarimo „nubaustas“ Leonpolio „dvarininkas milijonierius“ iš Vilniaus geležinkelio stoties drauge su kitais kaliniais gyvuliniu vagonu rytų kryptimi buvo išvežtas 1941 m. birželio 16 d. Ešeloną sudarė 70 vagonų, kiekvienam vagone apie 40 žmonių. Sekinanti kelionė iki SSRS NKVD Vorkutos pataisos darbų lagerio užtruko dvi savaites.

„Pirma sustojimo vieta buvo Kotlas, kur dalį kalinių paliko, o kitus nuvežė į Kožvą, paskirstymo punktą, – rašė M. Devenis savo atsiminimuose. – Visi intelektualai, kaip rašytojai, advokatai, mokytojai, profesoriai, muzikai ir net inžinieriai, buvo skiriami juodam darbui. <…> Kalinių darbas labai sunkus, ypač tų, kurie yra patekę į anglių kasyklas, prie laivų iškrovimo ir miškų kirtimo darbų. Darbams paprastai sudaromos brigados iš 20 iki 30 kalinių, kurios vadu taip pat būna kalinys, atsakingas už brigados tvarką. Brigadą į darbus lydi ir prižiūri bent pora kareivių. Kiekvienas kalinys privalo išdirbti nustatytą normą. <…> Žemesnieji stovyklų tarnautojai ir prižiūrėtojai dažnai būna iš pačių kalinių tarpo, kurie tas pareigas „išsitarnauja“, išbuvę stovykloje kelerius metus. Kadangi politiniai kaliniai laikomi vienoje stovykloje su kriminalistais, tai ir prižiūrėtojų pareigas dažniausiai „išsitarnauja“ kriminalistai, kurie esti nepaprastai žiaurūs.“

Įvažiavimas į Vorkutos anglies kasyklų teritoriją, virš kurio kabo šūkis „Darbas SSRS – garbės, šlovės, narsumo ir herojiškumo reikalas“, 1939–1959 m.

Nustebintas vicekonsulas

Alenos Vileišytės-Devenienės pastangos išlaisvinti vyrą nenuėjo veltui. 1942 m. pradžioje ji gavo žinių, kad M. Devenis yra kalinamas lageryje Vorkutoje, kurias perdavė naujai paskirtam JAV ambasadoriui SSRS, admirolui Viljamui Harisonui Stendliui (William Harrison Standley). Naujasis JAV ambasadorius pakartotinai kreipėsi į SSRS užsienio reikalų ministeriją. Šį kartą sėkmingai. SSRS NKVD vadovybė sutiko išleisti M. Devenį iš lagerio su sąlyga, kad po paleidimo jis tuojau pat išvyks iš Sovietų Sąjungos.

1942 m. balandžio 23 d. M. Devenis buvo paleistas iš Vorkutos pataisos darbų lagerio. Šis išlaisvinimas yra retas ir unikalus atvejis, ne vienam gali kilti logiškas klausimas, kodėl vadinamųjų „liaudies priešų“ bei „socialiai pavojingų elementų“ atžvilgiu griežtai nusistačiusios, kompromisų nepripažinusios sovietų vadovybė ir NKVD pademonstravo humaniškumą? Tikėtina, kad svarbų vaidmenį suvaidino sudėtinga Raudonosios armijos padėtis Antrojo pasaulinio karo fronte ir SSRS vadovybės nenoras konfliktuoti su sąjungininke ir paramos tiekėja JAV.

Paleistas iš lagerio kaip JAV pilietis, M. Devenis išvyko į Kuibyševą (dabar – Samara), kur iš Maskvos buvo persikėlusi JAV ambasada. JAV ambasados vicekonsulas išrūpino jam leidimą apsigyventi Inturist‘o viešbutyje ir įteikė pragyvenimui kelis šimtus rublių. Kuibyševo turguje pardavęs lageryje išsaugotus batus ir kelnes, M. Devenis grąžino JAV ambasadai jam įteiktą pinigų sumą, tuo kaip reikiant nustebindamas vicekonsulą.

Kelionė iš SSRS į JAV užtruko keletą mėnesių. „Išvykęs iš Sovietų Sąjungos, – vėliau prisiminė M. Devenis, – keliavau įvairiomis susisiekimo priemonėmis: iš Kuibyševo Volga į Astrachanę, iš ten lėktuvu į Teheraną, Indijoje teko išbūti apie 2 mėn. laukiant laivo Bombėjuje, Bazroje ir t. t., kol baigiau savo odisėją New Yorke 1942 m. rugsėjo 9 d.“

M. Devenis kelionėje iš SSRS į JAV, 1942 m.

Liudijimas Jungtinių Tautų komisijai

M. Devenis tapo „vieninteliu Amerikos piliečiu, kuris perėjo sovietinių kalėjimų ir vergų stovyklų golgotos kelius ir išsigelbėjo“. Apie sovietų lageriuose patirtas kančias jis liudijo Jungtinių Tautų Organizacijos komisijai. Jo liudijimo apie Vorkutos lagerius ištraukos buvo paskelbtos JAV lietuvių laikraščio „Naujienos“ 1952 m. liepos 8 d. numeryje.

„Mes buvome patalpinti po 40–50 kalinių viename kambaryje. Nors moterų mūsų kambaryje buvo nedaug, bet jos buvo traktuojamos lygiai su vyrais. Nežiūrint, kad ten 10 mėnesių per metus išbūna žemė po sniegu ir temperatūra siekia 40–50 laipsnių žemiau nulio, šiek tiek drabužių duodavo tik tiems kaliniams, kurie atlikdavo nustatytas darbo normas. Tie dar šiaip taip laikėsi, o likusieji šalo. <…> Pagrindinis maistas buvo juoda duona. Kasdien kalinys gaudavo 500–600 g, su sąlyga, jei jo darbo norma buvo išpildyta. Darbo normos neišpildžiusiems duonos davinys buvo mažinamas. Iš viso kalinys gaudavo apie 1000 kalorijų, tuo tarpu, kai tokiose oro sąlygose (šalčiai) prie sunkių darbų normaliai žmogui reikia 4000–5000 kalorijų. Per visą buvimo stovykloje laiką nė karto jis negavo daržovių ar bulvių. Dėl to, daugumas kalinių po kelių mėnesių susirgo skorbuto liga. <…>

Kasdien mirusiųjų sąrašai ateidavo į sveikatos skyrių. Sveikatos skyrius buvo bejėgis ką nors daryti, nes pirmiausia gydytojui leidžiama gydyti tik tokius ligonius, kurie po kelių dienų gali grįžti darban. Silpnesnieji ligoniai atskiriami ir paliekami likimo valiai. <…> Kaliniai savo laiškus turi atiduoti administracijai, kuri juos turėtų persiųsti adresatams. Tačiau adresatų laiškai nepasiekdavo. Jis pats dėjo daug pastangų susisiekti laiškais su Amerikos ambasada Maskvoje, bet nė į vieną laišką negavo atsakymo. Tik išėjęs laisvėn patyrė, kad Ambasada nebuvo gavusi nė vieno jo laiško.“

Gyvendamas JAV, M. Devenis toliau vertėsi gydytojo praktika. Netrukus vėl nusipirko ūkį su 120 ha žemės ir dviejų aukštų namu, kur darbavosi laisvalaikiu. 1959 m., sušlubavus sveikatai, persikėlė į kurortinį Santa Monikos miestą Kalifornijoje, aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos veikloje. Mirė 1978 m. gegužės 28 d. Palaidotas Čikagos lietuvių Tautinėse kapinėse.

M. Devenis su žmona, vaikais ir jų sutuoktiniais bei anūkais švenčia savo 75-ąjį jubiliejų JAV, 1966 m. gegužės mėn.

M. Devenis ir A. Vileišytė-Devenienė kelionėje į Egiptą, 1965 m.

Leonpolio, Didžiokų ir Ambraziškių dvarų likimas

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Leonpolio, Didžiokų ir Ambraziškių dvarai buvo nacionalizuoti. Leonpolio dvare pokario metais veikė pradinė mokykla ir biblioteka, vėliau – kolūkio kontora, kino teatras. Dar vėliau dvaro rūmuose vėl įrengta pradinė mokykla, ūkiniuose ir tarnų pastatuose – butai.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, dvaras pripažintas architektūros paminklu, jo nuosavybės teises atgavo M. Devenio dukra Dalia Devenytė-Bobelienė, žymaus politiko Kazio Bobelio žmona, kuri 2006 m. dvarą pardavė. Dvaro tinkamai neprižiūrėjusiems savininkams nesumokėjus Kultūros paveldo departamento skirtos baudos, 2014 m. turtas buvo areštuotas. 2015 m. Leonpolio dvarą įsigiję nauji šeimininkai siekia išsaugoti istorinį atminimą, plėtoja ūkininkavimo tradicijas, rekonstruoja pastatus, dvare rengiamos parodos, dailininkų plenerai.

Didžiokų dvaro rūmai pokariu buvo nugriauti, išliko tik koplytėlė ir keli ūkiniai pastatai. Panašus likimas ištiko ir pačiose sovietų okupacijos išvakarėse M. Devenio įsigytą Ambraziškių dvarą, jame išliko tik keli gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, spirito varykla.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Lietuvos ypatingojo archyvo nuotraukos