Išsivadavęs iš pragaro: neįtikėtina gydytojo, dvarininko Mykolo Devenio gyvenimo istorija

Pirmosios sovietų okupacijos metais represuotas trijų dvarų, keleto gamybinių įmonių, dviejų daugiabučių namų Kaune savininkas – daktaras Mykolas Devenis (1891–1978) vienintelis, kuriam pavyko išsivaduoti iš GULAG‘o pragaro, Antrojo pasaulinio karo metais tiesiai iš Vorkutos lagerio išvykti į JAV ir toliau sėkmingai užsiimti gydytojo praktika, ūkininkavimu, aktyviai dalyvauti lietuvių išeivijos visuomeniniame gyvenime.

Spausdiname Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjo Povilo GIRDENIO parengtą dokumentinį pasakojimą apie neįtikėtiną M. Devenio gyvenimo istoriją. Pasakojimas gausiai iliustruotas dokumentais ir nuotraukomis, saugomais Lietuvos ypatingajame archyve ir Lietuvos centriniame valstybės archyve.

Dvarininkas milijonierius

M. Devenis gimė 1891 m. gegužės 1 d. Biržų apskrities Klausučių kaime, ūkininkų šeimoje, kurioje augo keturi vaikai. Mykolui dar mažam esant, tėvas išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, o vėliau į Ameriką išvažiavo motina su broliu ir seserimi. Likęs Lietuvoje vyresniosios sesers globoje, M. Devenis baigė pradžios mokyklą Biržuose ir išvyko mokytis į gimnaziją Pernu. 1912 m. savanoriu įstojo į carinės Rusijos armiją, vėliau eksternu baigęs gimnaziją, įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. 1914 m. per vasaros atostogas išvyko paviešėti pas tėvus į JAV. Jam būnant už Atlanto, Europoje prasidėjo karas. Rusijos atstovybė JAV siuntė reikalavimus grįžti ir stoti į karinę tarnybą, bet reikalavimų M. Devenis nepaisė ir tai jį išgelbėjo nuo apkasų, sprogimų, artilerijos salvių. Vietoj kareivio milinės lietuvis pasirinko medicinos studijas Jeilio universitete, kurias baigęs pradėjo verstis gydytojo praktika, aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeniniame gyvenime.

Rusijos imperijos armijos savanoris M. Devenis (1912–1914 m.).

1924 m. grįžęs į Lietuvą M. Devenis sukūrė šeimą su garsios Vileišių giminės atstove Alena Vileišyte. Už JAV uždirbtus pinigus nusipirko Leonpolio dvarą (Ukmergės apskritis), jame įkūrė modernų ūkį, kuriame veikė garinė pieninė, spirito varykla, augintos naujos kultūros. Dvare nuolat gyveno ir patirties sėmėsi Žemės ūkio akademijos studentai-praktikantai, lankėsi Prezidentas Antanas Smetona. Dvaro rūmuose buvo turtinga biblioteka, paveikslų galerija, sukaupta archeologijos ir etnografijos rinkinių kolekcija.

M. Devenis su žmona Alena, sūnumis Algirdu ir Keistučiu bei dukra Dalia (centre). 1935 m.

Veržlus, energingas M. Devenis neapsiribojo Leonpolio dvaru, kuris Lietuvoje buvo laikomas aukštos žemdirbystės kultūros pavyzdžiu. 1936 m. jis įsigijo Didžiokų dvarą, 1939 m. – Ambraziškių dvarą su spirito varykla, esančius Ukmergės apskrityje. Jam taip pat priklausė du daugiabučiai namai Kaune – dviaukštis namas Žaliakalnyje, Žemaičių gatvėje ir prašmatnus triaukštis V. Putvinskio gatvėje, 1936 m. pirktas iš uošvio Jono Vileišio. 1939 m. pabaigoje M. Devenis planavo įsigyti nekilnojamojo turto Lietuvai grąžintame Vilniuje, tačiau atvykęs į miestą turėjo nusivilti, nes Vilnius buvo klaikiai nusiaubtas 1939 m. rugsėjo–spalio mėn. čia šeimininkavusių raudonarmiečių. Grįžęs į Leonpolio dvarą, M. Devenis vienam darbininkui pasakojo, kad bolševikai išplėšė ir išsivežė net durų rankenas, langų rėmus, mūrines krosnis. Jo žodžius patvirtina archyvuose išlikę dokumentai, kuriuose minimas faktas apie tai, kad sovietiniai marodieriai Antrojo pasaulinio karo pradžioje okupuotame Vilniuje taip įsisiautėjo, kad išlupo net geležinkelio stoties laikrodį!

Namas Kaune, V. Putvinskio g., kurį M. Devenis įsigijo 1936 m. Jame 1934–1938 m. buvo įsikūrusi Jungtinių Amerikos Valstijų ambasada.

Akivaizdu, kad 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, „dvarininku-milijonieriumi“ vadinto visuomeniškai aktyvaus gydytojo ir klestinčio verslininko laukė liūdna ateitis, nes būti pripažintam „socialiai pavojingu elementu“ ir represuotam užteko ir daug kuklesnio turto.

Pilietybė, areštas, tardymai

M. Devenis 1918 m. tapo JAV piliečiu. 1934 m. jam buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, o JAV piliečio paso galiojimo laikas baigėsi. Pirmosiomis sovietų okupacijos dienomis jis kreipėsi į JAV konsulatą Lietuvoje dėl pilietybės atkūrimo, tačiau atkurti JAV pilietybės nespėjo.

Leonpolio dvare gyvenusį M. Devenį 1940 m. liepos 22 d. suėmė sovietų okupuotos Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Valstybės saugumo ir kriminalinės policijos Ukmergės apygardos pareigūnai. Nutarime suimti greta valdytų dvarų, namų, žemių (595 ha) ir kt. akcentuota tai, kad jis samdydavo 30 nuolatinių ir apie 100 sezoninių darbininkų, nuo 1936 m. priklausė Lietuvių tautininkų sąjungai. Taip pat nurodytos kitos didelės nuodėmės: „kontrrevoliucinio šmeižto Sovietų Sąjungos atžvilgiu“ skleidimas, artimi ryšiai su kai kuriais Lietuvos Vyriausybės ministrais.

M. Deveniui iškeltoje baudžiamojoje byloje nerasime duomenų apie alinančius naktinius tardymus, mušimus ar kankinimus. Tvarkingai surašyti tardymų protokolai panašūs į mandagius džentelmenų pokalbius, todėl net kyla abejonių, ar tardytojams buvo tikslinga smurtauti akivaizdaus „klasinio priešo“, kurio likimas iš anksto nulemtas, atžvilgiu.

Abejones išsklaido vėliau rašyti M. Devenio atsiminimai: „Ne vieną kartą buvau mušamas. Kairėje ausyje trūko būbnelis (taip originale), nustojau klausos.

Tardytojai buvo rusai ir vartodavo žiauriausius keiksmažodžius. Nei JAV atstovybei, nei žmonai nesakė, kad esu kalėjime. Jie kalbėjo, kad gal kas pagrobė ar pats pabėgo. Grįžus poilsiui laiko nebelieka, o dieną ilsėtis negalima – to griežtai žiūri sargybiniai. Vakare tardymas vėl tęsiamas, reikalaujant prisipažinti. Tai daroma kelias naktis iš eilės, iki net ir tvirčiausio nusistatymo žmogus palaužiamas ir yra pasiryžęs su viskuo sutikti, kad tik pasibaigtų tas nelemtas kankinimas.“

Liudininkai ir kalėjimo skundikai

Imituodami detalų „nusikaltimų“ tyrimą, enkavedistai apklausė Leonpolio dvaro, kitų M. Devenio ūkių bei įmonių darbininkus, kurie vieningai tvirtino, jog jis negailestingai engė darbininkus, daugeliui mokėdavo mažesnį nei buvo sutarta atlyginimą, susirgusiems ir dėl ligos negalėdavusiems dirbti, nemokėdavo nieko. Visi jo ūkių ir įmonių darbininkai triūsė ne mažiau kaip 12–14 valandų per parą, tačiau šeimininkas nuolat priekaištaudavo, kad jie mažai dirba, nusižengusiems skirdavo pinigines baudas. Nesąžiningai elgdavosi su spirito varykloms bulves tiekdavusiais ūkininkais: juos apgaudinėdavo, nesumokėdavo sutartų pinigų.

Apie M. Devenio „nusikaltimus“ pasakojusių liudytojų apklausų protokoluose minima, kad neva siekdamas mokėti mažesnius mokesčius, savo privačią pieninę M. Devenis buvo įforminęs kaip kooperatinę (kooperatyvo nariai buvo jis, jo žmona ir vienas fiktyvus narys), klastojo duomenis apie spirito varyklų produkcijos savikainą, dokumentuose nurodydavo didesnius darbuotojų atlyginimus negu iš tiesų mokėdavo ir kt. Baudžiamojoje byloje užfiksuoti ir tarp žmonių sklidę gandai: kad M. Devenis „kažkam pasakojo, jog netrukus jo rankose bus pusė Lietuvos“ arba, kad Leonpolio dvarą įsigijo iš JAV surinktų aukų „skurstančiai lietuvių tautai“. Nežinia, kiek tuose liudijimuose tiesos, kiek prasimanymų ar enkavedistų pastangų įrodyti, kad suimtas dvarininkas buvo amoralus „socialiai pavojingas elementas“. Ypač, atsižvelgiant į tai, kad dalis liudininkų nemokėjo rusų kalbos, kai kurie buvo neraštingi ir tardytojams niekas netrukdė protokoluose rašyti tai, ką jie norėjo.

Kalėjimo Ukmergėje kameroje M. Devenis buvo sekamas, apie jo nuotaikas ir pasisakymus tardytojams duomenis teikė ne vienas į NKVD nagus patekęs, naiviai tikėjęs tokiu būdu savo dalią palengvinti skundikas. „Devenis Mykolas visaip apšmeižė sovietų santvarką ir išreiškė savo lojalumą vokiečiams“, nuolat „varo antisovietinę agitaciją“, „sako, kad prie dabartinės santvarkos, reiškia prie sovietų valdžios, darbininkai blogiau gyvena kaip prie Smetonos valdžios“, kad „darbininkas anksčiau prie Smetonos valdžios buvo laisvas, tai dabar darbininkams kalėjimas ant laisvės“.

M. Devenis suprato, kad kartu su juo kameroje buvę kaliniai teikia apie jį informaciją. „Tardytojas jo klausinėdavęs, ką dr. Devenis kalba kameroje, – rašė jis atsiminimuose apie drauge kalėjusį žmogų, – o tas stengdavęsis kiek galima daugiau papasakoti, tikėdamasis bausmės sušvelninimo. Man neteko girdėti, kad kas būtų susilaukęs sušvelninimo prisipažinimu ar žinių teikimu apie kitus kalinius“.

Antikomunistinė veikla, kaltinamoji išvada, bausmė

„Tegyvuoja raudonieji, laisvės skleidėjai K P“, „Šalin jungas, gana vergauti. K. P.“, „Šalin fašistinė Smetonos valdžia K. P.“ Tokio turinio spalvotais pieštukais rašytus nedidelio formato atsišaukimus 1939 m. spalio 11 d. ryte Leonpolio dvare rado M. Devenis. Radinius jis pristatė Valstybės saugumo ir kriminalinės policijos Ukmergės apygardos pareigūnams. Apie įtartinus veikėjus, agitavusius darbininkus vykti ieškoti geresnio uždarbio kitose Lietuvos ar Latvijos vietose bei kitaip drumstusius „visuomenės ramumą“, Ukmergės miesto ir apskrities viršininką jis buvo informavęs dar 1937 m. sausį.

Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) kalėjimo Nr. 7 Ukmergėje bendra kamera. 1950 m.

Pranešinėjimas policijai apie „komunistine veikla užsiimdavusius asmenis“ buvo įtrauktas į Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Ukmergės apskrities skyriaus parengtą kaltinamąją išvadą, kurioje M. Devenis taip pat buvo kaltinamas „buržuazinės-nacionalistinės Smetonos vyriausybės“ politikos įgyvendinimu, „kontrrevoliucinių prasimanymų“ skleidimu, darbininkų eksploatavimu, įvairiomis „machinacijomis“ ir net tuo, kad keliems bankams (dokumente nurodyta, jog „valstybei“) buvo skolingas 261 tūkst. litų.

Ypatingojo pasitarimo prie SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro 1941 m. kovo 1 d. nutarimu M. Devenis buvo nubaustas 8 m. laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje.

SSRS vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Vorkutos pataisos darbų lagerio kaliniai priverstiniuose darbuose.

Artimųjų pastangos

Iš JAV į Lietuvą 1924 m. grįžusį M. Devenį jo bičiulis kompozitorius Mikas Petrauskas supažindino su Kauno burmistro, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vileišio dukra Alena Vileišyte. Nors evangeliko reformato ir katalikės santuokai buvo iškilę tam tikri keblumai, gavus vyskupo leidimą, 1924 m. spalio mėn. jaunuosius Kauno Vytauto bažnyčioje sutuokė kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Pora susilaukė sūnų Algirdo ir Keistučio bei dukros Dalios.

M. Devenis (dešinėje) ir kompozitorius M. Petrauskas. 1923 m.

1940 m. vasarą suėmus M. Devenį, artimieji dėjo visas įmanomas pastangas, bandydami jį išlaisvinti. Jų iniciatyva 1940 m. rugpjūtį sovietų okupuotos Lietuvos vidaus reikalų ministrui buvo pateiktas prašymas, pasirašytas daugiau kaip šimto M. Deveniui priklausiusiose įmonėse ir dvaruose dirbusių darbininkų bei aplink dvarus esančių kaimų gyventojų. „Mes darbininkai ir ūkininkai nuolankiai prašom Drg. Ministro, kad būtų paleistas iš kalėjimo pil. Dr. Mykolas Devenis. Jis nebuvo mūsų priešu, bet daugeliui kam net labai geru draugu. Padėdavo jis mums visokiais būdais: neturtingus veltui gydydamas, teikdamas jiems darbo ir dažnai padėdavo piniginiuose reikaluose“. Sovietų budeliai prašymą ignoravo.

1940 m. rudenį A. Vileišytė-Devenienė su vaikais pasitraukė į JAV. Duomenis apie ją rinkusio sovietų saugumo agento Orbis (pseud.) pranešime pažymėta, kad 1940 m. spalio 15 d. artimieji gavo jos telegramą, kad šeima sėkmingai pasiekė Niujorką. Agentas taip pat informavo savo kuratorius, jog prieš išvykstant, paskutiniai A. Vileišytės-Devenienės atsisveikinimo žodžiai buvo „su viskuo sutinku, visko negaila, tik, kad Mykolą vėl pamatyčiau“.

Nuvykusi į JAV M. Devenio žmona daug kartų kreipėsi į JAV ambasadą SSRS dėl vyro likimo, tačiau sulaukdavo atsakymų, kad M. Devenis dingo pakelėje, bolševikams evakuojantis iš Lietuvos. JAV ambasadorius SSRS Laurensas Steinhartas (Laurence Steinhardt) tvirtino, jog dėl M. Devenio net keliolika kartų kreipėsi į SSRS užsienio reikalų ministeriją, bet nesulaukė jokio atsakymo.

B. d.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Lietuvos ypatingojo archyvo nuotraukos