Sausio 13-oji. Kaip Lietuva apgynė Laisvę

Lietuvos žmonių valia 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos Nepriklausomybę. Sovietų Sąjunga nebegalėjo sulaikyti Lietuvos priimtų sprendimų, tačiau toliau gąsdino, demonstravo karinę galią ir tikėjosi smurtu sunaikinti Laisvės siekį. Lietuvos žmonių laikysena buvo išbandyta 1991 metų sausį, Sovietų Sąjungos karinės agresijos prieš Lietuvos valstybę dienomis.

Tūkstančiai beginklių žmonių stojo prieš tankais ir automatais ginkluotus Sovietų Sąjungos desantininkus, budėjo prie laužų Nepriklausomybės aikštėje, kad apgintų savo valstybę.

Prieš 35-erius metus šimtai tūkstančių žmonių atėjo į Nepriklausomybės aikštę ginti Lietuvos laisvės simbolio – Lietuvos parlamento. 

Svarbiausias tų dienų laimėjimas buvo žmonių vienybė pavojaus akivaizdoje, ne mažiau svarbi buvo ir ryžtinga parlamento laikysena – priešintis ir nepasiduoti. Smurtas prieš beginklius žmones ir 1991 m. sausio aukos pabudino Vakarų pasaulio sąžinę – Lietuva sugrįžo į Europos politinį žemėlapį, o į Baltijos valstybių pastangas atstatyti savo valstybingumą pradėta žiūrėti kaip į istorinę būtinybę.

Dar vienas Lietuvos politinis laimėjimas, prie kurio taip pat netiesiogiai prisidėjo Sausio 13-osios tragiškieji įvykiai, tai 1991 m. vasario 9 d. įvykęs plebiscitas, kuriame dalyvavo trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių ir daugiau negu 90  proc. jų pasisakė už nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką.

Sovietų Sąjungos agresijos atrėmimas 1991 metų sausį turėjo didžiulę įtaką ne tik Lietuvos piliečiams, demokratijos raidai mūsų valstybėje, bet ir Lietuvos Respublikos santykiams su kitomis valstybėmis, tai sustiprino tarptautines Lietuvos pozicijas.

1991 m. sausis atnešė ne tik naujų vilčių, bet ir sunkių išbandymų. Dar 1990 metų pabaigoje buvo didindamos Lietuvos Respublikoje dislokuotos okupacinės kariuomenės karinės pajėgos, karinės mašinos vykdė reguliarų patruliavimą miestų gatvėse. Įtampą ypač padidino Lietuvoje pradėtas priverstinis 18 metų sulaukusių Lietuvos jaunuolių ėmimas į Sovietų Sąjungos kariuomenę bei konstitucine teise pasinaudojusių ir tarnybą kariuomenėje nutraukusių lietuvių persekiojimas. 1991 m. sausio 7 d. į visas tris Baltijos respublikas buvo atsiųsti kariniai pastiprinimai. Situaciją paaštrino ir sudėtinga ekonominė padėtis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimas staiga padidinti kainas.

Grėsmingas nuotaikas aprašė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Virgilijus Čepaitis: „Tą dieną (1991-01-08) per posėdžius girdėjome, kaip riaumoja šarvuočiai, važiuojantys tuneliu pro AT rūmus. Žinojome, kad Kėdainių, Šiaulių, kituose kariniuose aerodromuose leidžiasi lėktuvai su desantininkais, o Vilniaus kariniame Šiaurės miestelyje pradėjo veikti operatyvinės grupės štabas.“  

Augant karinei grėsmei, Lietuvos gyventojai atsiliepė į kvietimą budėti atkurtos Lietuvos nepriklausomybės sargyboje. 

1991 m. sausio 10 d. Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas atsiuntė ultimatyvų raštą, adresuotą ne Lietuvos Respublikos, bet Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai, reikalaudamas nedelsiant ir visiškai atkurti Sovietų Sąjungos konstitucijos ir Lietuvos TSR konstitucijos galiojimą, tai yra atkurti iki 1990 m. kovo 11 d. buvusią padėtį. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba atmetė ultimatumą, tačiau Sovietų Sąjungos vadovybė ir jos rėmėjai, vedami LKP (TSKP) vadovų, siekė sudaryti valdžia nepatenkintos „Lietuvos liaudies“ regimybę, kurią rėmė Lietuvoje dislokuotos Sovietų Sąjungos karinės struktūros.

1991 m. sausio 11-ąją prosovietinė organizacija „Jedinstvo“ surengė eitynes prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, reikalaudama patenkinti Sovietų Sąjungos reikalavimus. Prieš „Jedinstvo“ minią stojo tūkstančiai Lietuvos nepriklausomybės rėmėjų. Nors buvo susidariusi grėsminga situacija, provokacijų pavyko išvengti.

Tą pačią, 1991 m. sausio 11-ąją, sovietų kariuomenė ėmėsi atviro smurto. Dar naktį iš sausio 10-osios į sausio 11-ąją ir tos dienos rytą buvo fiksuojami žmonių pranešimai apie okupacinės kariuomenės judėjimą. Vilniaus karinės įgulos vadas ciniškai informavo Lietuvos parlamentą apie Vilniuje prasidedančius karinius manevrus. Tą dieną sovietų kariai pradėjo užiminėti valstybinių įstaigų pastatus įvairiuose Lietuvos Respublikos miestuose, tarp jų ir Vilniuje. Žmonės rinkosi prie šių pastatų ir, tapę gyvąja barikada, saugojo Lietuvos nepriklausomybę. 11.45 val. buvo užimtas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos departamento pastatas Viršuliškėse, o sovietų kariškiai blokavo susisiekimą su sostine. Į Vilnių nebuvo leidžiama įvažiuoti traukiniams, Vilniaus oro uoste neleidžiama pakilti ir nusileisti lėktuvams.

1991 m. sausio 11 d. taip pat buvo pabandyta užgniaužti laisvą ir nepriklausomą spaudą, ir taip apriboti Lietuvos gyventojų galimybes gauti objektyvią informaciją. Priešpiet sovietų kariškiai užėmė Krašto apsaugos departamento pastatą, o vidurdienį – Spaudos rūmus ir spaustuvę. Buvo pralietas pirmasis kraujas. Prie Spaudos rūmų pasirodžiusius sovietų kariškius pasitiko pastatą saugoję beginkliai žmonės. Į juos buvo atsukti tankų pabūklai ir desantininkų automatai.

Sovietų kariškiams užėmus Spaudos rūmus, keletui dienų nutrūko pagrindinių Lietuvos laikraščių leidyba. Tačiau, jau kitą dieną, sausio 12-ąją, pasirodė pirmasis jungtinio laikraščio „Laisva Lietuva“ numeris, atspausdintas lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis, kurį parengė trylikos leidinių redakcijos. Leidėjai skelbė: „Tik susitelkimas, rimtis ir orumas – ginklas, kurį galime ir visada galėsime priešpastatyti brutaliai okupantų jėgai.“

Kitas Sovietų Sąjungos karinių dalinių žingsnis buvo komunikacijos centrų – Vilniaus televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos pastato – užėmimas. Karoliniškių mikrorajone 1981 metais pastatytas aukščiausias statinys Lietuvoje – Vilniaus televizijos bokštas yra kruvinųjų 1991 m. sausio 13-osios nakties įvykių ir apgintos Laisvės simbolis. Sovietų Sąjungos agresijos dienomis Televizijos bokštas tapo natūraliu taikiniu dėl svarbios jo komunikacinės funkcijos. Užgrobus televizijos bokštą iš Lietuvos radijo ir televizijos būtų atimta transliavimo galimybė, sutrikdyti pagrindiniai informacijos sklaidos kanalai Lietuvos Respublikoje.

Televizijos bokšto šturmas sausio 13-osios naktį tapo Sovietų Sąjungos agresijos atomazga. 1991 m. sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos pastato gyvybes paaukojo 14 beginklių Lietuvos laisvės gynėjų, beveik tūkstantis žmonių buvo sužeisti. Šiandien Vilniaus televizijos bokštas liudija ne tik 1991 m. sausį vykusią agresiją, bet ir apgintą laisvę.

1991 m. sausio 13-ąją įvyko vienas svarbiausių XX amžiaus Lietuvos mūšių – Vilniuje žmonės plikomis rankomis nugalėjo tuos, kurie buvo ginkluoti tankais ir automatais.

Paruošė Loreta EŽERSKYTĖ

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotraukos