Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia: istorija ir dabartis

Dabartinė mūrinė Ukmergės šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia ant aukšto Ukmergėlės upelio šlaito pastatyta prieš 205 metus (1820 m.). Maldos namai pašventinti spalio 3 d. (pagal naująjį kalendorių 15 d.). Tai jau penktoji šioje vietoje pastatyta bažnyčia (pirmos keturios buvo medinės). Per savo egzistavimo laikotarpį ji patyrė daugybę permainų ir iššūkių. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia yra ne tik religinė vieta, bet ir nuostabus architektūrinis paminklas, atspindintis ilgaamžę miesto istoriją.

Dėl savitai susiklosčiusių aplinkybių Lietuvoje ilgiau negu kitur Europoje išliko pagonybė. Katalikybė Lietuvoje ėmė plisti XIII a. 1251 m. apsikrikštijo Mindaugas ir dalis aukštuomenės. Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytenis ir Gediminas statė bažnyčias, kvietė į Lietuvą vienuolius ir kunigus. Jogailos iniciatyva 1387 m. apkrikštyta Aukštaitija, o 1413 m. – ir Žemaitija.

Bažnyčios istorija Ukmergėje prasidėjo netrukus po Lietuvos krikšto 1387 m., kai karalius Jogaila ir didysis kunigaikštis Vytautas įsteigė Vilniaus vyskupiją bei septynias parapijas, tarp jų – Ukmergėje. Bažnyčios fundatoriumi tapo pats didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila su žmona Jadvyga – maldos namams Ukmergėje išlaikyti skyrė 3 valakus žemės.

Nors tiksli pirmosios medinės bažnyčios statybos data nežinoma, manoma, kad ji jau stovėjo XIV a. pabaigoje, tapdama dvasinio gyvenimo centru, aplink kurį formavosi miestiečių bendruomenė ir Ukmergės tapatybė.

Per šimtmečius medinė bažnyčia ne kartą nukentėjo nuo gaisrų ir karų. Vis dėlto ji vis atstatoma ir išlieka Ukmergės bendruomenės centru. Apie 1560 metus pastatyta antroji medinė parapijos bažnyčia. 1655 m. Maskvos kariuomenė ją sudegino, bet maldos namai buvo atstatyti. Vėlesnė, statyta 1764 m., sudegė 1786 m. per miesto gaisrą. Netrukus buvo pastatyta laikina.

1800 m. pradėta statyti pirma mūrinė bažnyčia, tačiau dėl lėšų trūkumo darbai sulėtėjo. 1812 m., kai Ukmergę užėmė prancūzai, statybos buvo visiškai sustabdytos. Tik klebono Motiejaus Šneideravičiaus rūpesčiu ir parapijiečių aukomis dabartinė mūrinė bažnyčia baigta statyti 1820 m. Jos išskirtinė architektūra – lauko rieduliai derinami su plytų mūru – tapo miesto akcentu. 1836 m. šalia bažnyčios pagal architekto Karolio Gregotavičiaus projektą pastatyta varpinė.

Ukmergės šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia ir klebonija apie 1900 m.

Ši bažnyčia pamažu tapo neatsiejama Ukmergės kraštovaizdžio dalimi, nors ir kentėjo nuo įvairių istorinių įvykių. 1842 m. Rusijos valdžia nusavino bažnyčios žemes, palikdama tik sklypą mieste ir 18 hektarų Mikailiškių palivarką.

Parapija, priklausiusi Vilniaus arkivyskupijai, 1849 m. kartu su dekanatu prijungta prie Žemaičių vyskupijos. 1926 m. Ukmergės dekanatas priskirtas Kauno arkivyskupijai.

Bažnyčia buvo ne kartą remontuota. 1875 m. pastate atliktas remontas (gontų stogas pakeistas skardiniu, pristatytas medinis bokštelis, išmūryti bažnyčios pilioriai ir kt.). Po 1931 m. rekonstrukcijos stipriai pakito šventovės planinė struktūra ir eksterjeras. Įdomu tai, kad statinio erdvė buvo tarsi apsukta: buvusio pagrindinio fasado gale primūryta presbiterija ir dvi zakristijos, o buvusios apsidės gale − portikas. Bažnyčios perstatymo projektą 1930 m. parengė inžinierius Vaclovas Michnevičius, jam buvo pavesta ir techninė priežiūra.

Dabartinė bebokštė bažnyčia trinavė, halinė, kryžminio plano, su kiek išsikišusiomis zakristijomis ir pusapvalia presbiterija. Viduriniosios navos skliautas cilindrinis. Bažnyčios fasaduose derinta akmens mūro faktūra su tinkuotomis lygiomis plokštumomis; panaudotos neoklasicistinės ir neobaroko architektūros formos. Pagrindinio fasado portalą rėmina porinės kolonos, remiančios trikampį frontoną. Virš durų pusapskritėje nišoje mozaikos technika įkomponuotas Kristaus atvaizdas. Fasado kampuose sudvejinti piliastrai. Virš antablemento kyla aukštas parapetas su baliustradomis, šoniniais stulpeliais, puoštais dekoratyvinėmis vazomis ir skulptūromis. Fasado viršuje virš lenktų formų atiko kyla Kristaus figūra su kryžiumi, o parapeto šonuose − šv. apaštalų Petro ir Povilo statulos, kartu primenančios ir bažnyčios titulą.

Pagal projektą buvo paaukštinti šoninių fasadų langai. Pakito ir fasadų estetinė raiška. Akmens mūro ir balto tinko deriniai − vienas iš būdingiausių Lietuvos romantizmo architektūros bruožų. Tačiau pirminės bažnyčios akmens mūrui kontrastą sudarė raudonų plytų mūro detalės, baltas tinkas naudotas saikingai (frontonas, portalo apvadai, karnizas). V. Michnevičius, sekdamas romantizmo meistrų metodu, piliastrų kontūrus apvedė baltu tinku ir paliko elementų vidų netinkuotą; tinkuotos ir smulkesnės architektūrinės detalės, langai apjuosti rustuoto tinko apvadais. Zakristijų priestatai žemi, apsidė aukšta. Šių priestatų apdaila kaip ir šoniniuose fasaduose. Apsidės viduryje išsiskiria aukšta niša su mozaika. Virš buvusio pagrindinio fasado frontono pristatytas bokštelis su varpu. Apie seną statybą byloja virš zakristijų išlikę plytų mūro langų apvadai.

Ukmergės šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia ir varpinė apie 1900 m.

Po remonto bažnyčia įgavo šiandien matomą vaizdą. 1935 m. ją iš naujo konsekravo arkivyskupas Juozapas Skvireckas. Po Ant-rojo pasaulinio karo buvo nacionalizuota dalis bažnyčios žemės ir pastatų.

1985 m. bažnyčia apšiltinta. 1991 m. po bažnyčia buvo iškastas rūsys, kuriame įrengta parapijos salė.

Architektūriškai bažnyčia yra įdomus neoklasicizmo ir baroko stilių derinys. Stačiakampio plano, bebokštė struktūra su trimis navomis, dengtomis cilindriniais skliautais, sukuria didingą ir tuo pačiu harmonizuojantį pojūtį. Šventoriaus tvora iš akmenų mūro su stulpiniais vartais suteikia papildomo tvirtumo ir senoviško žavesio. Jame stovi klasicistinė varpinė, kurios apatinė dalis yra iš akmenų mūro, o viršutinė – medinė.

Savo grožiu stebina ir bažnyčios vidus: centrinis altorius, sakykla ir vargonai sukuria ypatingą atmosferą, kurioje susilieja religija, menas ir istorija.

Interjerą puošia freskos, skulptūros ir paveikslai. Bažnyčioje šiuo metu yra 11 dailės paminklų. Didžioji dalis jų – XIX a. nežinomų autorių darbai, vaizduojantys šventuosius. Išsiskiria centrinio altoriaus paveikslas „Šventųjų Petro ir Povilo atsisveikinimas“, o vertingiausi – XVIII a. paveikslai „Marija laužanti ietis“ ir Čenstakovos Mergelės Marijos drobė. Dėmesį patraukia ir mozaikos po langais, jų autorius – Juozas Algirdas Pilipavičius, aukščiausios kategorijos sienų tapybos restauratorius ir ekspertas.

Dabartinius Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vargonus 1930 m. pastatė Šiaulių meistras Otto Kratokvilas. 2000-aisiais vargonus remontavo Antano Šauklio vargonų dirbtuvė.

Ukmergės šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia yra ne tik maldos namai, bet ir gyvas ilgametės kovos už išlikimą ir atsidavimo savo bendruomenei bei Dievui liudininkas. Apsilankymas šioje bažnyčioje leidžia prisiliesti prie Ukmergės miesto ir Lietuvos istorijos, jaučiant praėjusių kartų dvasią ir jų nepalaužiamą ryžtą. Kiek-vienas čia gali pajusti šimtmečius trunkančią dvasinę ir kultūrinę tradiciją.

Paruošė  Loreta EŽERSKYTĖ

Fotografas Juozapas KRAJEVSKIS

Ukmergės kraštotyros muziejaus nuotraukos