Deltuviškis savo sodyboje įkūrė muziejų

Loreta EŽERSKYTĖ

Jeigu nuo gimimo Deltuvoje gyvenančio Vidmanto Ziezio paklaustume, kuris kraštas jam mieliausias, jis atsakytų nė nemirktelėjęs ir su pasididžiavimu. Žinoma, kad Deltuva ir jos apylinkės. Ne tik todėl, kad vyras šias vietoves yra skersai išilgai išvaikščiojęs ir pažįsta kaip savo penkis pirštus. Deltuvos žemė – nepaprastai turtingas Lietuvos kraštas, kurio istorija siekia seniausius laikus.

Būtent XIII amžių menanti, turtinga Deltuvos žemės istorija, senelio iš mamos pusės ir dėdžių pasakojimai deltuviškį įkvėpė kurti muziejų. Entuziastas neslepia, jog žinodamas, ką sovietiniais metais teko išgyventi ir patirti jo artimiesiems, norėjosi tarsi pratęsti gerus darbus Tėvynės labui. Ėmęsis šios kilnios misijos, V. Ziezis užsimojo surinkti įvairius istorine verte pasižyminčius daiktus ir juos išsaugoti ateities kartoms. Šis darbas truko septynerius metus. Lapkritį muziejus buvo atidarytas, pašventintas ir sulaukė pirmųjų lankytojų.

Viskas klojosi lengvai ir paprastai

V. Ziezis pasakojo, kad galvos sukti dėl patalpų muziejui neprireikė: „Sodybos kieme stovi ūkinis pastatas. Gal porą dešimtmečių jo patalpos buvo kaip ir tuščios, nenaudojamos. Visą tą laiką mąsčiau, ką čia būtų galima įkurdinti. Kai ėmiau galvoti apie muziejų, supratau, kad geresnių patalpų nei šios jam nerasiu…“

Patalpas teko paremontuoti, pritaikyti eksponatams saugoti ir laikyti. Vidmantas pirko statybines medžiagas, dirbo pats, kai kuriems darbams teko ieškoti pagalbininkų.

„Dabar, kai sumanymai jau įgyvendinti, galiu pasidžiaugti, jog kuriant muziejų vėjas man buvo palankus. Nors iš pradžių būta nemažai nerimo, ėmusis darbų, viskas klojosi lengvai ir tarsi savaime“, – prisipažino deltuviškis.

V. Ziezis tai, ką sukaupė, parodys ir kitiems.

Pasak jo, nusprendęs padaryti darbą, kurio niekada nebuvo bandęs, turėjo pats sau atsakyti į daugybę klausimų. Tiesą sakant, iš pradžių tikėjosi, jog muziejų kurs ne vienas. Tačiau pabendravęs su keliais kraštiečiais Vidmantas šių minčių atsisakė. Vis tik be pagalbininkų jis neapsiėjo.

Daug gražių žodžių jis skyrė trims ištikimiems savo bičiuliams – Sauliui Samsonui iš Sližių, buvusiam deltuviškiui Genadijui Aukštuoliui ir Kazimierui Veršeliui iš Paliepės kaimo. Padėkos nusipelnė ir ukmergiškė Aldona Kabokienė. Atsidėkodamas už visokeriopą pagalbą jiems Vidmantas dovanojo originalius suvenyrus. Nepamiršti ir kiti prisidėję kuriant muziejų – jiems įteiktos padėkos.

V. Ziezis pasidžiaugė, kad aprašant eksponatus jam daug pagelbėjo dukra Greta, kuri dabar studijuoja doktorantūroje. Jos pagalba tikrai svari, nes vien nuotraukų muziejuje sukaupta daugiau nei šimtas.

Duoklę atidavė savo šeimai

Savo muziejų V. Ziezis pavadino „Šiek tiek Deltuvos istorijos“. Tad nieko keista, jog nemaža dalis eksponatų mena jo šeimos artimuosius, kurie jau išėję anapilin.

„Lapkričio mėnesį mano mamai būtų sukakę 100 metų, 38-eri, kai jos jau nėra su mumis. Norėjau, kad muziejus būtų atidarytas būtent lapkritį,“ – pasakojo deltuviškis.

Neatsitiktinai atvykusieji į muziejaus atidarymą pirmiausia buvo pakviesti į Deltuvos švč. Trejybės bažnyčią. Parapijos klebonas kun. Gintautas Naudžiūnas aukojo šv. Mišias, jose buvo meldžiamasi už V. Ziezio artimuosius ir deltuviškius – mirusius ir gyvuosius. Po mišių kunigas pašventino muziejų, linkėdamas stiprybės jo įkūrėjui, o tiems, kas čia lankysis – semtis stiprybės iš praeities.

„Šalia mamos gyvenimo istorijos muziejuje vietos skirta tėvukui Mykolui, kuris 10 metų praleido Sibire, Irkutsko srityje, taip pat jo broliui Pranui Zieziui. Dalis dėdės gyvenimo prabėgo Brazilijoje, Rio de Žaneire. Ten jis sulaukęs vos 60 metų ir mirė“, – pasakojo Vidmantas.

P. Ziezis buvo tikras Lietuvos patriotas.

Iki šių dienų sūnėnas išsaugojo Brazilijoje leisto lietuviško laikraščio „Mūsų Lietuva“ 1968-ųjų numerį, kuriame išspausdintas dėdės nekrologas. Jame rašoma, kad P. Ziezis buvo „didelis žmogus ir lietuvis veikėjas, nors nemėgdavo afišuotis, girtis. Jis būdavo pirmas veikti, organizuoti, ką suruošti ar surinkti aukų ir pats aukodavo daug. Jis visada rėmė lietuvišką radiją ir spaudą. Jis visus lietuvius mielai priimdavo pas save į svečius, juos vaišindavo, važinėdavo ir visaip jiems padėdavo. Turėjo didelę prekybos įstaigą – medžio pardavimo biznį kartu su pora brazilų.“

Iš kur gaus naujų eksponatų?

Pasakodamas apie muziejaus kūrimą Vidmantas neslepia, jog pradžioje jam ramybės nedavusi įkyri minti: iš kur gaus eksponatų? Dabar tai prisiminęs deltuviškis tik šypsosi: „Man likimas buvo toks palankus, kad kai kurie eksponatai tarsi patys atėjo… Pasisekė Deltuvoje rasti tikrą šviesuolį ir Lietuvos patriotą Boleslovą Miškinį, gyvenime daug iškentusį, net 15 metų kalėjusį lageryje. Nors buvo paprastas, niekuo neišsiskiriantis žmogus, tačiau jo namuose buvo sukaupta išskirtinė biblioteka – Vinco Kudirkos, Jono Basanavičiaus raštai, daugelio kitų iškilių autorių knygos. B. Miškinio dukra tėvo biblioteką atidavė į muziejų“.

Galima sakyti, jog visiškai atsitiktinai V. Ziezis „priglaudė“ kai kurias senienas iš šviesios atminties gydytojo Eugenijaus Piešinos tėvų sodybos.

„Gydytojo tėvukas buvo bitininkas, taip pat jis gamino ratus, kitką. Kai valė seną daržinę ir nereikalingus daiktus norėjo išmesti, kai kurie Piešinos dirbiniai atkeliavo pas mane ir rado savo vietą muziejuje“, – pasidžiaugė deltuviškis.

Tarp išskirtinių eksponatų jis mini baudžiavos laikus menantį ratą, nuo Pabaisko vieno žmogaus atvežtą kirvuką, kurio amžius gali būti skaičiuojamas šimtmečiais.

Be abejo, kai kuriuos eksponatus teko ir nupirkti.

Netoli V. Ziezio namų Deltuvoje ne vieną dešimtmetį veikė paštas. Prieš kelerius metus jis buvo uždarytas. Buvusi jo iškaba dabar pakabinta Vidmanto muziejuje: „Vieną rytą, išėjęs iš kiemo matau, kaip paštininkė nukabino iškabą. Paklausiau, gal ji nereikalinga. Taip iškaba atsidūrė pas mane ir jau tapo istorine“.

Tai, ką sukaupė, parodys ir kitiems

Deltuviškis, per septynerius metus įgyvendinęs savo sumanymą, spynos ant muziejaus durų kabinti neketina: „Visa tai, ką sukaupiau, mielai parodysiu visiems, kuriuos domina turtinga ir sena Deltuvos istorija. Atvykti į muziejų bus galima iš anksto susitarus.“

V. Ziezis džiaugiasi, kad užsimojęs surinkti įvairius istorine verte pasižyminčius daiktus ir įkurti muziejų, nesustojo pusiaukelėje. Belieka tikėtis, kad ši jo iniciatyva taps neįkainojama dovana ateities kartoms bei kultūriniu paveldu, kurį verta išsaugoti.

V. ZIEZIO asmeninio albumo nuotraukos

Muziejaus atidarymo metu  – V. Ziezis su lankytojais.