Ką mena buvusio Vaitkuškio dvaro oranžerijos liekanos?

Rasa KUZMENKIENĖ

Kai leidiesi nuo Vaitkuškio kalno, atsiveria nuostabi žaliaskarė Ukmergės mantija – miškai, miškai… O ant paties kalno tarp medžių šmėsteli buvusio dvaro bokštas – apgriuvusios oranžerijos liekanos. Dvaro klestėjimo laikais oranžerijoje ne tik buvo auginami įvairūs egzotiniai augalai. Ten buvo įrengta didelė svetainė, kurioje dvaro savininkai priimdavo ir vaišindavo savo svečius. Svetainės sienos buvo nukabinėtos paveikslais ir fotografijomis. Sklido gardūs kvapai, aidėjo juokas… Tekėjo gyvenimas.

Dabar bokšte oranžerijos nebėra. Nebėra nei linksmų svečių, nei puotų. Bet jame vis dar gyvena fotografijos, meno dvasia, mūsų istorija.

Susikaupę ir rimti, besišypsantys ir ironiški – į tave žvelgia veidai iš praeities. Tokie tolimi, seniai išėję anapilin.

Senos pablukusios nuotraukos. Prisiminimas, išlikęs dabarties ir ateities kartoms.

Garsi ir turtinga Kosakovskių giminė

Priešpaskutinis Vaitkuškio dvaro savininkas grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis buvo vienas pirmųjų fotografų Lietuvoje. Tūkstančiai jo darytų nuotraukų ne tik pasakoja grafų Kosakovskių šeimos istoriją. Jos atspindi ir to meto Lietuvos gyvenimą.

Kosakovskių giminė buvo sena ir garsi. Viena turtingiausių Lietuvoje. Jos šaknys siekia XVI a. Grafai Kosakovskiai giminiavosi su Pacais ir Valavičiais. Dauguma jų pasižymėjo kaip kariai, dalyvavo Salaspilio mūšyje, Stepono Batoro žygiuose į Dancingą. Vėliau daug giminės atstovų tapo žinomi kaip politikai – buvo vaivadomis, iždo komisarais, etmonais, dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos Ketverių metų seime. Kosakovskių giminėje taip pat buvo dėstytojų, gydytojų, meno žinovų bei mecenatų.

Grafas S. K. Kosakovskis su trečiąja žmona Sofija Bower Saint Clair Vaitkuškyje, 1896 m.

S. K. Kosakovskis su sūnumi Jonu Eustachijumi, 1901 m.

Pats grafas S. K. Kosakovskis taip pat garsėjo kaip Ukmergės apskrities taikos teisėjas, miesto burmistras. Jis labai domėjosi menais, daile, fotografija.

Didžioji dalis foto archyvo išliko

Po 1890 m. Vaitkuškio dvare grafas įkūrė foto ateljė, kur daug metų dirbo su fotografu Juozapu Krajevskiu. Sukūrė daugybę mėgėjiškų fotografijų (šeimos ir valstiečių buities, kelionių, dvaro ir apylinkių, gamtos vaizdai, portretai) ir sukaupė didelį foto archyvą (75 fotoalbumai; išliko 67 su 6 259 fotografijomis ir katalogas).

S. K. Kosakovskio fotografijoms būdinga savitai surežisuota kompozicija, šešėliavimo efektai, kai kurioms – foto montažo technika. Tai rodo, kad į foto meną jis žiūrėjo ne kaip mėgėjas, bet ir siekė profesionalumo. Pasakojama, kad kiekvienas dvaro svečias išvykdavo su savo nuotrauka. Šią tradiciją ir pomėgį fotografijoms Stanislovas Kazimieras paveldėjo dar iš savo tėvų, kurie kolekcionavo artimųjų nuotraukas ir buvo sukaupę nemažą jų archyvą.

Grafas fotografuodavo ne tik dvaro sales, savo svečius, bet ir dvaro darbininkus, dirbančius laukuose, valstiečius bei jų buitį.

Jo nuotraukos žavi tuo, kad jos nėra statiškos, kaip kad buvo įprasta to meto kitose fotografijose. Iš jų sklinda nuotaika, žmonės šypsosi, atlieka tam tikrą judesį. Tai rodo, kad grafas S. K. Kosakovskis turėjo ir režisieriaus gyslelę.

Varšuvoje, Vilniuje ir kitur jis rengė literatūros vakarus, mėgėjiškus teatro vaidinimus, kartais juose pats vaidino.

Grafas nenoriai vykdavo į užsienį. Mieliau vasaras leido Lietuvoje, jam priklausiusiame Vaitkuškio dvare. Taigi, ir jo nuotraukose įamžintas jo mylėtas Vaitkuškis ir Vilkmergės apylinkės.

Su savo darbais S. K. Kosakovskis dalyvavo ir buvo apdovanotas Varšuvos (1889, 1897, 1901), Daugpilio, Londono, Vitebsko (visos 1903), Panevėžio (1903, 1904), Krokuvos (1904) fotografijos parodose. Gausūs apdovanojimai liudija, kad grafas puikiai išmanė fotografijos meną. Per keliolika metų surinko apie 8 000 negatyvų, o juose sukaupta medžiaga yra didelis ir svarbus indėlis etnografinių tautinių paminklų indėliui.

Fotografijos ir jų autorius domina meno žinovus

Grafo S. K. Kosakovskio fotografijos eksponuojamos ir dabartiniais laikais vykstančiose parodose.

Dar šiais metais, balandžio-gegužės mėnesiais, Vytauto Didžiojo universiteto menų galerijoje „101“ (Muitinės g. 7, Kaunas) buvo organizuota grafo S. K. Kosakovskio (1937–1905) fotografijų paroda, sudaryta iš Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje surengtų parodų „Kasdienės gėlės. Moterų ir vaikų portretai iš grafo S. K. Kosakovskio fotografijų rinkinio“ (kuratorė Jolita Mulevičiūtė, 2016 m.) ir „Po Naktikovo ženklu: grafų Kosakovskių biblioteka“ (2019 m.) fotografijų ir informacijos.

2004 m. išleistas fotografijos albumas „Grafų Kosakovskių albumas“ (sudarytoja Eglė Lukoševičiūtė).

S. K. Kosakovskis kaip asmenybė ir kūrėjas domina ir kitų šalių menininkus. Štai lenkų režisierius Andrzej Ciecierskij 2021 m. sukūrė dokumentinį filmą „Albumai iš Vaitkuškio“.

Kinematografinėmis raiškos priemonėmis A. Ciecierskis subtiliai „nutapė“ XIX–XX amžių sandūroje Lietuvos ir Lenkijos teritorijose gyvenusio, dirbusio ir kūrusio lenkų aristokrato, europiečio iš prigimties, lietuvių dvarininko, aistringo fotomeno mėgėjo ir kūrėjo, tyrinėtojo, kolekcininko, visuomenininko, kultūrininko, meno mecenato S. K. Kosakovskio portretą. Filmas 2021 m. rugpjūtį buvo pristatytas ir Lietuvoje.

Dirbo taikos teisėju, buvo išrinktas Ukmergės miesto burmistru

S. K. Kosakovskis be to, kad buvo meniškos sielos žmogus, žinomas ir kaip gabus vadovas bei administratorius.

Žiemos mėnesius jis su šeima praleisdavo Varšuvoje, kur dalyvavo Lenkijos visuomenės gyvenime, o vasarą grįždavo į Lietuvą ir gyveno Vaitkuškio dvare.

Metams bėgant, grafas vis labiau prisirišo prie konservatyvios lietuviškos tėvonijos. Gyvenimo pabaigoje jis parašė memuarus, kuriuose Vaitkuškis iškyla kaip pasaulio centras, nustelbdamas net Varšuvos spindesį. Šis dvaras jam – tai šeimos lizdas, kuriame jo šeimininkas stengėsi išlaikyti prisiminimus, jautriai reagavo į bet kokius pakeitimus.

Paprastai Vaitkuškio dvare S. K. Kosakovskis gyvendavo nuo gegužės iki spalio. Ilgesniam laikotarpiui, dėl šeimyninių aplinkybių, Vaitkuškyje jis apsigyveno XIX a. 8 dešimtmečio viduryje ir palaipsniui vis daugiau įsitraukė į visuomeninę veiklą Ukmergės apskrityje.

Kaip rašo istorikas Raimondas Ramanauskas, nuo 1876 m. birželio S. K. Kosakovskis tapo Ukmergės apskrities taikos teisėju ir šiose pareigose dirbo kelis dešimtmečius. Ilgiau būnant Vaitkuškyje sustiprėjo jo santykiai su Ukmergės apskrities bei miesto bajorijos ir administracijos elitu, tad 1879 m., pirmųjų kiek liberalesnių miesto valdžios rinkimų metu, jis buvo išrinktas tuometinės Ukmergės savivaldybės – Ukmergės miesto Dūmos vadovu – Ukmergės Miesto Galva. Šio aristokrato vadovavimas miesto savivaldai nebuvo išimtis. Tais pačiais metais Telšių Miesto Galva tapo kunigaikštis Mykolas Oginskis. Autoritetingas, tituluotas Miesto Galva savivaldybei suteikė solidumo, jo plačios pažintys ir ryšiai labai palengvindavo miesto reikalų tvarkymą. Pats grafas į savo pareigas žiūrėjo labai rimtai ir pilietiškai, savivaldybei už savo lėšas pirko kanceliarines priemones, inventorių, jo lėšomis buvo pagamintas net savivaldybės antspaudas.

Užsiėmė administracinio miesto pastato statybomis

Tuo metu mieste nebuvo specialių patalpų, kur būtų galima posėdžiauti miesto valdžiai. Grafo pastangomis buvo pastatytas dabartinės Ukmergės rajono savivaldybės pastatas.

Kaip teigia R. Ramanauskas, 1882 m. liepos 14 d. vykusiame Dūmos posėdyje nutarta „[…] leisti Miesto Valdybai statyti pastatą pagal pateiktą planą ūkine tvarka iš miesto lėšų […]“. Statybų eigą turėjo stebėti keturi Dūmos nariai, vadovaujami Miesto Galvos.

Šio administracinio miesto pastato statybai burmistras teikė didelį dėmesį, skubino ją, nevengdamas ir tam tikro moralinio spaudimo kitiems Miesto Dūmos nariams. 1883 metais pastato statybos darbai buvo baigti. Rausvų plytų mūro sienomis, santūriai papildytomis nišomis, karnizais, langų ir durų puošybos elementais, raitytu frontonu centrinėje dalyje, pastatas gražiai įsijungė į centrinės miesto aikštės urbanistinę struktūrą. Iki pat jo kardinalaus perstatymo XX a. 8 dešimtmetyje, pristatant trečiąjį aukštą ir suteikiant jam sovietinio funkcionalizmo architektūrinio stiliaus statinio išvaizdą, pastato frontone, buvo įmūryti ir skaičiai „1883“, žymintys pastato pastatymo datą.

Įkūrė priešgaisrinę tarnybą

Dar vienas grafo S. K. Kosakovskio indėlis Ukmergės miestui – priešgaisrinės tarnybos įkūrimas mieste.

18 metrų aukščio gaisrinės bokštas pastatytas XIX a. 9 dešimtmečio pradžioje. Tokio statinio prireikė, kadangi Ukmergėje dominavo medinė architektūra ir ugnis greitai išplisdavo bei sunaikindavo ištisus kvartalus. Gaisrinės bokšto apžvalgos aikštelėje kabojo varpas, kuris tarnavo kaip miesto laikrodis, pranešinėjęs miestiečiams valandas. Ugniagesių komandos budėtojai pagal anuomet galiojusią tvarką iš bokšto viršutinės aikštelės dieną naktį stebėdavo, kas vyksta mieste bei jo apylinkėse. Vienas varpo dūžis skambėdavo kas pusvalandį, o kiekvieną paros valandą miestui paskelbdavo atitinkamas negarsių varpo dūžių skaičius. Periodiškai aidintys varpo dūžiai pranešdavo, kad apžvalgos bokšte budima sklandžiai, o mieste – tvarka ir ramybė.

* * *

Grafas S. K. Kosakovskis mirė 1905 m. Jis buvo palaidotas Ukmergėje, Pašilės kapinių Kosakovskių laidojimo rūsyje.

Deja, po jo mirties dėl tarp giminaičių kilusių vaidų Vaitkuškio dvaras ištuštėjo. Taip grafo S. K. Kosakovskio puoselėtas šeimos lizdas subyrėjo. Oficialiai Vaitkuškio dvaras atiteko jo jauniausiam sūnui Jonui Eustachijui, kuris gyventi vis dėlto pasirinko Lenkiją.

Pirmojo pasaulinio karo metais, traukiantis nuo vokiečių, teko iš Vaitkuškio dvaro išvežti giminės portretus, paveikslų galeriją, bronzos bei sidabro dirbinius ir kitą turtą. Kosakovskių vertybės pateko į Rusiją, o vėliau buvo sovietų išgraibstytos.

Bet istorija išliko daugybėje grafo S. K. Kosakovskio darytų nuotraukų, iš kurių žvelgia rimtos ar linksmos akys, senas tvenkinys, apsuptas grakščių liepų, senos valstiečių sodybos. Nuotraukose išliko ir Vaitkuškio dvaras.

S. K. KOSAKOVSKIO ir J. KRAJEVSKIO nuotraukos iš albumų „Grafų Kosakovskių albumas“ ir „Vaitkuškis“

Gubernatoriaus vizito metu iš aplinkinių dvarų į Vaitkuškį paviešėti atvyko Radvilos, Daugėlos, Kapčiai, Kieličiai, Kontautai, Komarai, 1897 m. birželio 28 d.

Vaitkuškio rūmai, 1895 m.

Valstiečių kiemas Vaitkūnų kaime.

Jomarkas Ukmergėje, 1901 m. birželio 29 d.