Prisimenant psichologijos dėstytoją Oną Tarasevičiūtę-Matakanskienę

Prof. habil. dr. Algirdas AŽUBALIS 

Ona Tarasevičiūtė gimė prieš 95 metus, 1930 12 05 Kėdainių rajono Šėtos miestelyje, gražioje Juliaus ir Prano Tarasevičių sodyboje. Baigė Šėtos pradinę mokyklą, Kėdainių gimnaziją, o 1953 m. – Vilniaus pedagoginį institutą (VPI), įgydama logikos, psichologijos ir lietuvių kalbos dėstytojos specialybę. Instituto bendrabutyje atšventusi vestuves su būsimuoju gydytoju Antanu Matakansku (1928–2023), pagal paskyrimą atvyko dirbti į Ukmergės pedagoginę mokyklą. 1953–1957 m. čia dėstė psichologiją, vadovaudavo būsimųjų pradinių klasių mokytojų pedagoginei praktikai. Šią mokyklą uždarius, 20 metų dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Ukmergės II vidurinėje mokykloje (buvusi ir dabartinė Antano Smetonos gimnazija). Tapo geriausia Ukmergės miesto ir rajono lituaniste, mokytoja-metodininke. Paskutinius 15 metų iki išėjimo į pensiją dirbo arčiau gyvenamosios vietos, dabartinėje Ukmergės Dukstynos pagrindinėje mokykloje.

Daug jos mokinių pasirinko lituanisto kelią. Tuo keliu nuėjo bei Mamą pralenkė ir vienintelė Matakanskų dukra – prof. (HP – habilitacijos procedūra) dr. Vilija Salienė. Ji buvo paskutinė Lietuvos edukologijos instituto (LEU, buvęs VPI) rektorė ir pirmoji Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos kanclerė (akademija sukurta uždarius LEU ir jį prijungus prie VDU). Dar Matakanskai išaugino sūnų Antaną (1957–2015).

Dėstytoja O. Matakanskienė labai mylėjo savo pirmuosius ugdytinius – Ukmergės pedagoginės mokyklos absolventus. Beveik nepraleisdavo mūsų, paskutinės, 1957 m. laidos susitikimų. Mūsų laidos išleistoje knygutėje „Girdžiu mūsų žingsnių aidą…“ (Ukmergė, 2009) ji rašė: „Džiaugiuosi, kad teko dirbti su mokiniais, kurie turėjo šviesią svajonę tapti mokytojais. Gal todėl tie metai ir nenugrimzdo užmarštin.

Mūsų dėstytoja O. Matakanskienė buvo labai graži ir linksma. (šią nuotrauką atsiuntė jos dukra prof. V. Salienė).

Menu ir juokingų situacijų, į kurias teko pakliūti. Nusiuntė mane į kažkokį kolūkį (netoli Vidiškių) stebėti, kaip vykdoma pavasario sėja. Matyt, „gerai“ stebėjau ir mokiau, nes derliaus užteko vos po šimtą gramų už darbadienį…

Prisimenu ir nelengvą mokymosi kelią – juk patirties neturėjome, o būsimieji mokytojai rašė pamokų konspektus, mes taisėm, braukėm, patarėm. Ir dabar matau, kaip Žaneta Urbanavičiūtė pasižiūrėjo į labai pakoreguotą konspektą ir pasakė: Dėstytoja, nesijaudinkite, aš vis tiek būsiu žymus žmogus. Mano gi vardas prasideda „Žan“. Ir paminėjo ne vieną pavyzdį. O šiuo metu ji mokslų daktarė, docentė“ (tai mano kurso draugė, VPI-VPU-LEU Alumnė. – A. A.). Beje, iš psichologijos, berods, turėjau ketvertą (dabar ,,8“). Pasinaudodamas tais pačiais, O. Matakanskienės padiktuotais užrašais, ketvertą gavau ir studijuodamas matematiką neakivaizdiniu būdu VPI, laikydamas psichologijos egzaminą pas būsimąjį prof. habil. dr. Sigitą Kregždę.

Prisimenu savo Dėstytoją (IV kurse vieną semestrą ji buvo ir mūsų grupės kuratore), kaip labai gražią, labai linksmą, ateidavusią žaisti su moksleiviais tinklinio, dainavusią 1955 m. Ukmergės pedagoginėje mokykloje dėstytojų ir moksleivių pastatytoje „Perikoloje“, dėstytojų trio, kvartetuose, oktetuose.

Minėtoje knygutėje ji prisipažįsta: ,,Ir kai pasiilgstu jaunystės pedagoginio entuziazmo, mintimis grįžtu į pirmuosius darbo metus, mokiusius vertinti savo klaidas, mylėti mokinį, spręsti iškilusius pedagoginius klausimus. Be pykčio. Be pagiežos. Be kitų niekinimo“.

Laimingi buvome ir mes, ir visi kiti ukmergiškiai mokiniai, turėję tokią Mokytoją. Deja, 2024 m. sausio 5 d., likus lygiai 11 mėnesių iki jos 95-jo gimtadienio, ji išėjo Anapus. Atgulė ji Dukstynos kapinėse šalia savo vyro, ilgamečio Ukmergės ligoninės gydytojo ginekologo A. Matakansko, kuriam už tai, kad jie sveiki sėkmingai atėjo į šį pasaulį, turi būti dėkingi praktiški visi dabartiniai Ukmergės gyventojai, gimę šio miesto ligoninėje.