„Monsinjoro Alfonso Svarinsko homilija“

Lietuvos Respublikos Seimas 2025-uosius paskelbė monsinjoro Alfonso Svarinsko metais, pabrėždamas jo, kaip dvasininko, disidento, pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui dalyvio ir tikinčiųjų bei pilietinių teisių gynėjo, svarbą. Kraštiečio kunigo 100-osios gimimo metinės Lietuvoje visus metus minimos įvairiomis formomis, apimančiomis tiek valstybines, tiek bažnytines, tiek kultūrines iniciatyvas.

Lapkričio 20 d. Vilniuje, Valdovų rūmuose, įvyko kunigo, politinio kalinio, disidento, tikinčiųjų ir pilietinių teisių gynėjo, monsinjoro A. Svarinsko gimimo metinėms skirto, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) užsakymu sukurto dokumentinio filmo „Monsinjoro Alfonso Svarinsko homilija“ premjera.

Joje dalyvavo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Juozas Olekas, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, LGGRTC generalinis direktorius, dr. Arūnas Bubnys, LR Seimo ir kariuomenės atstovai bei kiti garbūs svečiai.

Į filmo premjeros dalyvius partizanų dainomis ir eilėmis kreipėsi aktorius Giedrius Arbačiauskas, o sveikinimo žodį taręs Seimo pirmininkas J. Olekas teigė, kad tai yra ypatingas vakaras, kurio metu pagerbtas išskirtinis, Lietuvai daug nusipelnęs žmogus.

„A. Svarinsko tvirtybė, jo tikėjimo uola užstojo mus visus. Žinojome, kad yra Lietuvoje toks žmogus, kuris yra pasirengęs kentėti dėl savo tiesos ir tikėjimo. A. Svarinsko pavyzdys ir šiandien yra labai reikalingas stiprinant mūsų dvasią, kuomet kaimyninėje šalyje agresorius baudžiasi sunaikinti visiems mums įprastas demokratines vertybes. Monsinjoro pavyzdys neturi pasilikti vien archyvuose. Jis turi keliauti po visą Lietuvą, kad mūsų jaunoji karta būtų pasiruošusi ginti Tėvynę taip, kaip savo asmeniniu pavyzdžiu mokė monsinjoras A. Svarinskas. Tikiu, kad šis filmas leis pamatyti ne tik istorinius faktus, bet atskleis ir žmogaus stiprybę, kuri padėjo tuo laikmečiu išlikti jam savimi, nors tai buvo pakankamai pavojinga. Šis filmas yra prasmingas priminimas mums apie tokį žmogų, kuris okupacijos metais ir net lageriuose išliko orus, ištikimas savo vertybėms ir Lietuvai“, – kalbėjo J. Olekas.

LGGRTC vadovas dr. A. Bubnys pasidžiaugė dokumentinio filmo premjerai ir A. Svarinsko asmenybei parodytu dėmesiu: „Labai smagu matyti pilnutėlę salę, nes A. Svarinskas to tikrai nusipelnė. Tai buvo neeilinė, unikali asmenybė, tikras Lietuvos patriotas, tikinčiųjų ir Bažnyčios gynėjas, pasižymėjęs išskirtine drąsa. Bandydama jį sutramdyti sovietinė valdžia tris kartus teisė A. Svarinską, siuntė į lagerius, kuriuose jis praleido net 22 metus, tačiau vis tiek nepalaužė. Galiausiai net pati KGB, užvedusi jam operatyvinio sekimo bylą, pavadino jį Nepataisomu, tokiu būdu pripažindama, kad A. Svarinsko neįmanoma įbauginti ir palaužti. Džiugu, kad bendradabiaujant su režisiere Rūta Sinkevičiene per paskutinius kelerius metus mums pavyko sukurti keturis dokumentinius filmus apie ypatingas Lietuvos pokario istorijos asmenybes – generolą Povilą Plechavičių, Laisvės kovų dalyvius Antaną Lukšą ir Joną Žemaitį-Vytautą, o dabar – ir apie monsinjorą A. Svarinską. Manau, kad tai yra iš tiesų svarus indėlis į istorinės atminties puoselėjimą ir išsaugojimą.“

Dokumentinio filmo „Monsinjoro Alfonso Svarinsko homilija“ scenarijaus autorė ir režisierė R. Sinkevičienė premjeros Valdovų rūmuose metu.

Mintimis apie A. Svarinską pasidalino ir Karinių oro pajėgų kapelionato kapelionas, kunigas, plk. ltn. dr. Virginijus Veilentas.

„Šiandien susirinkome pagerbti XX amžiaus Teisuolio, monsinjoro A. Svarinsko atminimą. Manau, kad jį galima taip tituluoti, nes jis visada buvo ir išliko tvirtas, neatsižadėjo savo idealų, geriau bevelijo eiti į tremtį, į kalėjimą, kentėti lageriuose, bet likti ištikimas savo tiesoms. Monsinjoras savo gyvenimu paliudijo, kad ryšys su Dievu, nors ir reikalauja kentėti, aukotis, bet galiausiai atveda į išgelbėjimą. Tuo metu Dievo atsižadėjimas veda tik į pražūtį. Monsinjoras A. Svarinskas visada garsėjo betarpišku, paprastu bendravimu, gebėjimu sakyti nemalonią, skaudžią tiesą į akis ir šios savybės padarė jį moraliniu autoritetu, o mes dabar tik stengiamės imituoti, atkartoti jo darbus. Tikiu, kad monsinjoro atminimas ir jo pavyzdys bus gyvas visada, ir visada bus tų, kurie tuo pavyzdžiu seks“, – kalbėjo kun. V. Veilentas.

Filmo autorė ir režisierė, žurnalistė R. Sinkevičienė, pristatydama dokumentinę kino juostą, sakė, kad kūrybiniame procese buvo peržiūrėta daugybė archyvinės medžiagos, dalis kurios iki šiol buvo nežinoma ir nematyta.

„Filme mes net išgirsime monsinjoro pamokslo, kurį KGB agentai bažnyčioje įrašė, fragmentą, taip pat išgirsime ne tik paties A. Svarinsko ar jo bendražygių, bet ir bylą prieš jį kurpusių žmonių liudijimus. Kadangi šis filmas skirtas plačiai žiūrovų auditorijai, tiek vyresniems, tiek ir jaunimui, siekiau, kad jis būtų aiškus ir suprantamas kiekvienam. Tikiuosi, kad net ir tie žmonės, kuriems A. Svarinsko vardas dabar jau nieko nesako, pajus jo asmenybės jėgą ir svorį. Nuoširdžiai viliuosi, kad šis filmas palies kiekvieno žiūrovo širdį ir padės skleisti žinią apie monsinjorą Alfonsą Svarinską ir jo homiliją“, – mintimis dalijosi filmo režisierė R. Sinkevičienė.

Dariaus JANČIAUSKO Nuotraukos

 

Aš, kaip žurnalistė, per įvairius renginius susidurdavau su monsinjoru Svarinsku. Jis man atrodė kaip karžygys, atkeliavęs iš viduramžių ir kovojantis su tuo, su kuo jau nebereikėjo kovoti.

Labai domino jo asmenybė. Negalėjau kurti paviršutiniškai. Todėl siekiau pabūti su juo, klausytis pasakojimų. Atsiradus galimybėms, ėmiausi šio darbo. Medžiagos kūrybai buvo daug ir įvairios, tik reikėjo ją išstudijuoti, suvaldyti. Buvo svarbu išsaugoti monsinjoro unikalumą, nes jis buvo žmogus ežeras – jame ir juokas, ir ašaros, ir gilus tikėjimas. Supratau, kad monsinjoras Svarinskas dėl meilės Tėvynei, Dievui, tikintiesiems galėjo padaryti viską.

Asmeniškai jo nepažinojau. Susitikdavome tiktai filmuojant interviu, reportažus. Kartą viename renginyje jis pasižiūrėjo kelis kartus į mane ir paklausė: „Ar krikštyta?“ Atsakiau: „Krikštyta, bet komjaunuolė.“ Abudu nusijuokėme. Mūsų pasauliai buvo skirtingi, bet susidūrė scenarijaus lapuose ir tekstuose (…).

Reikia suprasti žmogų, kuris beveik 22 metus kalėjo už Lietuvos nepriklausomybę, už jos žemę ir buvo išmestas iš Sąjūdžio. Jam vienintelis ryškiausias pokytis, įvykęs Lietuvoje, buvo Sąjūdžio pasiekta nepriklausomybė. Monsinjorą išmetė dėl to, kad jis vėl kovojo, šūkavo, kaip jam buvo įprasta. Buvo nusiteikęs prieš žemės pardavimą užsieniečiams.

Dabar nesvarstysiu, ar tai gerai, ar blogai, tiesiog noriu pasakyti, kad monsinjoras matė mirštančius žmones lageryje. Dėl to, kad tie žmonės turėjo žemės, ją kažkas atėmė ir juos išvežė į Sibirą. Jis jiems suteikė paskutinį Ligonių patepimą. Jam žemė buvo ypatinga vertybė. Jis tai matė žmonių, vežamų gyvuliniuose vagonuose nuo savo žemės, akimis.

Iš pokalbio su filmo scenarijaus autore ir režisiere žurnaliste RŪTA SINKEVIČIENE