Apie vaikystę, tėtį, knygas, gimtąją kalbą ir Lietuvą

Pokalbis su rašytoja, vertėja, kalbininke, pasakore, leidyklos „Lieparas“ vadove Liudmila PETKEVIČIŪTE, šią vasarą Ukmergės Senajame (nebe) knygyne pristačiusia savo knygą „Eglė žalčių karalienė“.

L. Petkevičiūtė.

 – Gimėte atmintiną ir liūdną mūsų tautai birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną. Ar tai turėjo įtakos Jums augant literatūros mokytojos, vertėjos ir rašytojo šeimoje?

– Manau, kiekvienam žmogui gimtadienis – svarbiausia diena. Visos kitos šventės ir dienos prieš ją nublanksta. Juk tai metas, kai iš gūdžios nežinios žengiame šian pasaulin! Toji neapsakomai svarbi diena – lyg kokie vartai, per kuriuos žengi čionai iš nebūties, žymė, kad jau esi, ką tik niekada ir niekur nebuvęs…

Tėveliai tikriausiai labai laukė manęs, džiaugėsi manimi ir be galo, be krašto mylėjo. Todėl artėjant tai nuostabiai radimosi dienai, net daugiau kaip mėnesį iki jos, kaskart pajuntu nenusakomą džiugesį ir suskantu švęsti gyvenimą kaip burtą, kerus, kaip nepaprastą, svaigiomis slaptimis alsuojantį gyvasties šėlsmą.

O gal tas polinkis džiūgauti persidavė iš tėtės, kuris gimtadienį minėdavo džiugiai kleketuodamas, kaip koks visatos gaivalų svaiginamas gandras – švęsdavo taip, kaip švenčia žmonės, gimimą suvokiantys kaip brangiausią dovaną, kaip galimybę kurti, džiaugtis ir džiuginti kitus.

Pagerbdama tą įprotį kasmet smagiai pašlovinti gyvenimo dovaną, kiekvienam tėtuko gimtadieniui išleidžiu kokią jo knygą – tesidžiaugie, kad ir Dausose rymodamas.

– Augote nuo mažens apsupta knygų, kalbų apie literatūrą ir knygas vaikams. Tikriausiai nebereikėtų klausti, kodėl ir pati pradėjote rašyti. Vis dėlto – kodėl? Ir kada?

– Nutikau ankstyva, kaip ir tėtis, kaip jo mama, močiutė ir kiti protėviai. Tvirtai vaikščioti, rišliai, be to, daug ir stebėtinai noriai kalbėti pradėjau vos devynių mėnesių. Dvejų metų jau skaičiau, nors niekas nemokino, o savo pirmąjį apsakymą parašiau trejų, paraginta tėčio.

– Visada labai gražiai, pakylėtai, su meile ir dėkingumu kalbate apie savo tėtį. Teigiate, jog mielojo tėčio rėčio, rašytojo Vytauto Petkevičiaus mintys, darbai ir nepaliaujama tarnystė Lietuvai bei jos žmonėms – Jūsų atspara ir stiprybės šaltinis.

– Taip, esu didžiai dėkinga tėtukui – ir už tai, kad iš viso gimiau, ir už tą neįkainojamą paviržį, kuriuo mane taip dosniai apdovanojo. Tai jo rūpesčiu, gražios, didingos jo asmenybės dėka išaugau tokia, kokia esu.

Sunki buvo jo, tikro rašytojo, duona – vis nenurimti, vis nepabūgti, vis išlikti tiesiam ir teisiam, niekad nemesti kelio dėl takelio. O kur dar nuolatinės pratybos neieškoti žodžio kišenėje ir vien juo apsiginklavus narsiai kautis su klastingomis ir suktomis visokiausių tamsumų ir slogučių pamėklėmis…

Šitaip jis ir gyveno: vien pačiu savimi, vien savo prigimties tvirtybe pasikliaudamas, vadavosi iš gyvenimo bėdų ir vilkduobių, išlikdamas taurus, kilnus ir be galo dosnus to savo gerumo, pakeliui dar ir kitiems pagelbėdamas.

Be to, kaži kas pavasariška, jaunatviška, padūkėliška kunkuliavo jame net ir sunkiausiomis akimirkomis. Kaži kas grakštu, dailu ir žaisminga.

Tai švytėjo jo akyse, skambėjo balse, slypėjo eigasty, laikysenoj – pirmykštis, prigimtinis, nepalenkiamas orumas, nesunaikinama savigarba, neįveikiama, laisva ir niekuo nepažabojama dvasia. Tokio žmogaus neįmanoma nugalėti. Neįmanoma jo palaužti, parklupdyti ar sunaikinti. Nes širdy jis niekada nepabūgsta. Ir niekada nepasiduoda.

– Kaip tapote pasakore? Ir kodėl „Eglė žalčių karalienė“? Ar tai pirmas Jūsų bendras kūrybinis sumanymas su dailininke Silvija Puodžiūnaite? O kokie giminystės ryšiai sieja su dailininku Petru Petkevičiumi?

– Žiūrint iš šalies, pasakore tapau lyg ir atsitiktinai, o giliau pažvelgus – ta linkme dievai mane kreipė nuo pat vaikystės: juk augau tarp neprilygstamų kalbuonių, pasakorių, aštrialiežuvių ir pramaniūgų. Nepasotinamo žinių godulio apimta perskaičiau kalnus knygų, sutikau kuopas žiniuonių ir išminčių. Netgi labai rimtus lyginamosios kalbotyros mokslus, ko gero, krimtau vien tam, kad gebėčiau svariai, pagrįstai, ne „iš lubų“ ir ne „iš nosies galo“ byloti žmonėms apie esmių esmes, būties ir kalbos slaptis bei vertybes.

„Eglė žalčių karalienė“ rūpėjo nuo mažens, pirmiausia – kaip buvusios didybės, kažko labai artimo ir svarbaus, bet jau užmiršto, liekana, kaip senosios protėvių LIETOS ilgesiu dvelkiantis atodūsis. Antra, ramybės nedavė klausimas: kas gi ta Eglė, kokia ji, kuo ypatinga, kodėl būtent ją pasirinko Žilvinas? Ir štai dievų valia radosi dailininkė, turinti ganėtinai pagavos padėt man atsakyt į tuos klausimus, atskleist Eglės būdą, jos paslaptį, savotišką užuominą į tai, kad jos paveikslas – vis dar gyvas kadų kadaibėse gyvavusių mūsų pramočių atspindys.

Na, o mano rankraštį ir pluoštą nuostabių Silvijos Puodžiūnaitės piešinių dailia knyga pavertė įgudęs laužinio dailininkas, Vytauto Petkevičiaus (1930-2008) „Kodėlčiuje“ kadaise aprašytas mano jauniausias broliukas Petras, pasižymintis puikiu skoniu, jautria nuovoka ir lakia vaizduote, tad labai tikęs talkininkas kuriant gražius, meniškus leidinius.

– O kaip kilo mintis imtis vertėjo darbo ir sukti mamos vertėjos keliu? Kas lėmė autorių pasirinkimą?

– Vertėjauti, kaip ir rašyti, dažniausiai skatina noras dalintis: ką nors gera sužinojus, patyrus, atradus ar perskaičius pasiūlyti tai kitiems.

Mamos, Raisos Petkevičienės (1930), puikios mokytojos ir neblogos vertėjos, darbais visai pagrįstai galiu didžiuotis: juk ji supažindino ukrainiečius su geriausiais lietuvių rašytojų kūriniais, su tėvelio kūryba.

– Papasakokite apie savo „Lieparo“ leidyklą. Kokie svarbiausi darbai jai tenka, kokie didžiausi rūpestėliai lydi?

– Manoji leidyklėlė radosi tada, kai netikusių aplinkybių ir dar bjauresnių žmonių užspeista kampan, nebeturėjau kur dėtis, kuo vaduotis. Norėdama išlikt savimi, turėjau pradėt pati leist savo knygas. Supratau, jog privalu nedelsiant gelbėti pačius tautiškumo pamatus – kalbą, paveldą, mąstyseną. Ir būtinai pradėti nuo vaikų – juk jie mūsų ateitis! Tvirtai nusprendžiau leisti tik brandžias, lavinančias, meniškas knygas, kad jos džiugintų, auklėtų, įkvėptų mažuosius ir jų tėvelius, kad skatintų juos išlikti lietuviais, kad atvertų jiems mūsų šventosios kalbos lobynus ir šitaip padėtų išsiugdyti savitą, nepakartojamą, kūrybos dvasia alsuojančią būtį.

Juk Didysis lietuvių kalbos žodynas – didžiausias pasaulyje, tautosakos aruodai irgi plačiausi, pati lietuvių kalba – ne šiaip sau kalbelė, o iškili ir didinga kamieninė senosios prokalbės tąsa, mažiausiai nuo jos nutolusi ir pakitusi. Brukdami tokion didžion ir didingon kalbon svetimybes, tik žudom, griaunam, alinam ją, vadinas, silpninam ir niekais verčiam save.

Taigi mano „LIEPARAS“ – vienintelė Lietuvos leidykla, kurios knygos ne tik spausdinamos LIETUVOJE, jas puošia LIETUVIŲ dailininkai, jos leidžiamos tyra LIETUVIŲ kalba be jokių svetimybių. Tai įvertinusi Seimo tautinės globos taryba mano leidinius paskelbė būtinai teiktinus bibliotekoms, vaikų darželiams, mokykloms. Deja, kaip ir daugelis gerų potvarkių, šis tebelieka tik popieriuje.

Pardavusi jau išleistas knygas, sukaupiu lėšų vis kitiems leidiniams, tarytum maro vengdama visokių ,,projektų“, kurie sumanyti vien tam, kad orų ir visavertį žmogų suniekintų ir paverstų apgailėtinu prašinėtoju, o jo kūrybą darytų lengvai pakreipiamą „dalintojų“ norima vaga.

Knygas kuriu ir leidžiu keliom virtinėm. „Saulės spalvų poringės“ skirtos lavinti, turtinti, sodrinti skaitytojų kalbą. Jos – mano pasididžiavimas, nes būdamos iš pašaknų savitos ir dar išpuoštos puikiais dailininkės Laimutės Varkalaitės piešiniais, net porąsyk pelnė laurus pasaulinėse knygų varžybose.

„Dairykis ir geras darykis“ – linksmos, smagios eiliuotos pasakaitės, čia pagiriančios dorybes, čia pašiepiančios ydas. Jos papildytos lietuvių dainelėm, žaidimais, mįslėm, priežodžiais, pokštais. Kiekviena jų turi savo „mokslą“ ir „pamokslą“.

Virtinėje „Be dainos nė valandos, be knygutės nė minutės“ vaikai ir jų tėveliai ras galybę lavinančių lietuvių dainelių ir žaidimų – mat dainuodami ir žaisdami vaikai itin lengvai ir greitai visokio gero išmoksta.

Knygų seka „Sakmių gijos pynėm vijos“ pateiks kuo daugiau lietuvių sakmių ir padavimų, parodys viliojantį lietuvių pasakų būtybių pasaulį, atskleis mūsų tautosakos savitumą ir grožį. Šioj virtinėj, beje, gimė ir „Eglė“.

Sumanymų tiek daug, kad net pačiai kvapą gniaužia: juk visus juos įgyvendinti reik ir jėgų, ir lėšų, ir ryžto.

– Kokia svarbiausia šiuo metu Jūsų veikla? Labai knieti paklausti, ar dar dainuojate? Ukmergiškiai pamena Jūsų viešnagę Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje, kurios metu Jūs ne tik apie knygas pasakojote, bet ir dainavote…

– Šiuo metu gyvenu darnoje ir pilnatvėje. Džiugina graži šeima, pulkas anūkų ir tai, kad galiu darbuotis taip, kaip liepia širdis: rašau knygas, kurias noriu rašyti, parenku joms tinkamus dailininkus, deramai jas išleidžiu, nesivaikydama piguvos ar dar kokio nemalonaus dalyko. Tad kas kartą išvydus naujai iškeptą mielą, žavią, spindinčią savo knygelę, apima begalinis džiaugsmas ir ta palaima, kuri aplanko darbui puikiai pavykus.

Negana to – pati tuos džiugius savo esybės trupinėlius sėkmingai išplatinu, tvirtai pasiryžusi neprasidėti su prekybos ir kitų galų „rykliais“ bei grobuonimis. Žinoma, būtų smagu, jei turėčiau talkininkų, kurie rūpintųsi pardavimais, jei sulaukčiau sumanios pagalbos – tuomet liktų daugiau spėko ir laiko vien kurti, rašyti. Bet yra kaip yra. Ir tame esama savito žavesio, kaip ir galimybės išlikti kuo arčiau žmonių, neatitolti nuo jų, nuolat gyvai bendrauti su jais, jausti jų būsenas, svajas ir dvejones.

Didžiausias mano rūpestis taip ir liko: lietuvių kalba, neįkainojama jos vertė, nepaprastas grožis ir kaip jos turtus beigi burtus išlaikyti gyvai skambančius žmonėse.

Kai dėl dainų – tai kaipgi be jų? Dainuoju ir, matyt, kolei gyva būsiu, dainuosiu.

– Ko palinkėtumėte dabarties skaitytojui?

– Meno džiaugtis ir tą džiaugsmą dalinti kitiems. Meno norėti ir pasirinkt, ko norėti. Meno geisti, godoti, siekti tiesos, esmės, mąslumo gelmės. Meno pažinti, kas verta, tikra, o kas – tik tušti barškalai.

Tiesoje, šviesoje gyvenantys lengvai skiria, kur apgaulė, kur melas, jų niekas negali nei engti, nei mulkinti, nei už nosies vedžioti. Tai ir būtų didžiausia dovana patiems sau, o vėliau – ir vaikams, ir vaikų vaikams.

– Dėkoju už pokalbį. Už Ukmergei skirtą gerą laiką.

Kalbėjosi Rasa GRIŠKEVIČIENĖ

Nuotraukos iš asmeninio Liudmilos PETKEVIČIŪTĖS archyvo