Petras Vaičiūnas. Žmogus, davęs sparnus amžinai gyvai frazei

Rasa KUZMENKIENĖ

 

Ei, pasauli! – Mes be Vilniaus nenurimsim!

Dauguma lietuvių puikiai žino šiuos žodžius. Juos cituoja, juos dainuoja, šiais žodžiais pavadintas 4 metrų aukščio mūrinis kryžius, kuris 1937 m. Vilniui vaduoti sąjungos (VVS) iniciatyva pastatytas Alytaus rajono Krokialaukio seniūnijos Krekštėnų kaime. Tik ne visi žino, kad šie žodžiai priklauso mūsų kraštiečiui Petrui Vaičiūnui, kurio 135-ąsias gimimo metines Lietuva mini šiemet.

P. Vaičiūnas eilėraštį „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ parašė 1922 m., kai Vilnius jau buvo okupuotas lenkų. Šios eilės iki 1939-ųjų spalio pagal žinomumą galėjo varžytis su Maironio „Lietuva brangi“.

O mūsų laikmetyje jas geriausiai perfrazavo ir panaudojo 1991-iais po Sausio 13-osios rašytas P. Vaičiūno dukterėčios Juditos Vaičiūnaitės tekstas, kuriame išsakytas pasididžiavimas laisvės gynėjais, o užbaigiamas P. Vaičiūno fraze:

„Ei, pasauli, mes be laisvės nenurimsim!“

 

Gyvenimas ir kūryba skirti Tėvynei

P. Vaičiūnas buvo spalvinga asmenybė, savo gyvenimą ir kūrybą skyrusi atgavusiai Laisvę ir Nepriklausomybę Tėvynei. Į 20 amžiaus antrojo dešimtmečio literatūrą atėjęs kartu su Baliu Sruoga, Vincu Mykolaičiu-Putinu, Kaziu Binkiu, Faustu Kirša, Ignu Šeiniumi, Jurgiu Savickiu, veikiamas Maironio, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Vaižganto idėjų, turėjo savitą pakilų ir įsakmų patrioto balsą, taip reikalingą atgimusiai Tėvynei.

Gimė P. Vaičiūnas 1890 m. liepos 11 d. Ukmergės apskrities Veprių valsčiaus Piliakalnių kaime (dabar – Jonavos rajono pakraštys).

P. Vaičiūnas 1918 m.

Paūgėjęs ganė karves, anksti išmoko joti raitas, padėdavo tėvams ūkio darbuose. Buvo gamtos vaikas. Lietuviškai skaityti išmokė motina, rusų kalbos ir aritmetikos mokė tėvas. Iš brolio gimnazisto išmoko vokiečių ir graikų kalbų.

1902 m. tėvai Petrą išleido į artimiausią pradinę mokyklą Vepriuose (septyni kilometrai nuo Piliakalnių). O 1903 m. jis pradėjo lankyti Ukmergės keturklasę mokyklą. Čia praleisti metai P. Vaičiūnui buvo patys gražiausi jo gyvenime. Perskaitytos Vladislavo Syrokomlės-Kondratavičiaus, Adomo Mickevičiaus, Maironio knygos įkvėpė meilę gimtajam kraštui ir neapykantą despotizmui, neteisybei. Ukmergėje įgijo daug bičiulių, pramoko griežti smuiku, skambinti gitara, pianinu. Čia parašyti jo pirmieji eilėraščiai, o du prozos vaizdeliai buvo išspausdinti vaikų žurnale „Šaltinėlis“ ir pateko į skaitymo knygą liaudies mokyklai ir gimnazijai „Mūsų dirva“ (1907).

P. Vaičiūno tėvas Vincas ir mama Marija.

Vasaromis rinko tautosaką „Aušrinės“ žurnalui. Petro Piliakalniečio slapyvardžiu kartu su broliu Juozu Piliakalniečiu rašė korespondencijas į „Viltį“, pasiūlė net savo paties eilėraščių, iš kurių vieną – „Mano noras“ – išspausdino „Aušrinė“. Ukmergėje telkė vaidintojų kuopelę, parengdavo populiarių veikalėlių, kviesdavo žmones į lietuviškus vakarus. Pats vaidindavo. Tokius vakarus žmonės labai mėgo, nes visi buvo išsiilgę viešo lietuviško žodžio.

P. Vaičiūnas (viduryje) su Ukmergės vaidintojais 1913 m. FB Veprių krašto atmintis nuotrauka

Iš Lietuvos – į Petrogradą

1911–1912 m. žiemą jis išvyko į Petrogradą. Lankė Černejevo bendrojo lavinimosi kursus prie Švietimo apygardos, buvo užsirašęs laisvu į akademiko V. Bechterevo vadovaujamą Psichoneurologijos institutą, humanitarinių mokslų skyrių, kuris rengė pedagogus – mokytojų teisių žinovus.

Petrograde susibūrė gausus lietuvių būrelis, brendo lietuviškoji politinė mintis, ryškėjo krašto ateities projektai. P. Vaičiūnas buvo įtrauktas į Lietuvių komitetą nukentėjusiems dėl karo šelpti. Spaudai ėmė siuntinėti straipsnius apie tremtinių buitį, lietuviškus vakarus. „Lietuvių balsas“, „Santara“, „Lietuvių kalendorius“, „Ateities spinduliai“ paskelbė jo eilėraščių karo, tėvynės, gamtos temomis. Vienas jų, „Nurimk, sesut“, kompozitoriui Juozui Gaubui pritaikius muziką, virto populiaria daina.

Lemtinga pažintis su Lietuvos dramos teatro kūrėju

Didelę įtaką P. Vaičiūnui turėjo pažintis su Skrajojamojo teatro vadovu Juozu Vaičkumi, 1916 m. įsteigusiu teatro studiją Peterburge. Tuo metu P. Vaičiūnas brandino mintį nepriklausomoje Lietuvoje steigti stacionarų teatrą.

Kaip dramaturgas P. Vaičiūnas pirmąkart debiutavo 1916 m. Teatro „Krivoje zerkalo“ salėje buvo suvaidinta pirmoji jo pjesė „Pražydo nuvytusios gėlės“. 1917 m. J. Vaičkaus studija parodė antrą P. Vaičiūno pjesę „Aukos“. Publikuotas draminis veikalas, trijų dalių baladė „Milda, meilės deivė“ (1920).

1920 m. grįžęs į Lietuvą P. Vaičiūnas buvo paskirtas Dramos vaidyklos (nuo 1922 m. – Valstybės teatras) administratoriumi ir iždininku.

Taip baigėsi jaunystės blaškymosi ir ieškojimų kelias. Trisdešimtmetis kūrėjas įžengė į brandųjį gyvenimo tarpsnį, kuris sutapo su Lietuvos, kaip valstybės, įsitvirtinimu. Tuo metu visa jėga ir plačiu užmoju atsiskleidė jo talentas – poeto, dramaturgo, vertėjo, publicisto, teatro veikėjo. Vertė užsienio rašytojų pjeses teatrui: F. Schillerio, O. Wilde’o, K. Hamsuno, H. Ibseno, M. Maeterlinko ir kt. 1924 m. Valstybės teatre debiutavo kaip dramaturgas, pateikdamas pjesę „Sudrumsta ramybė“, laimėjusią Blaivybės draugijos skelbtą dramos konkursą. Vėliau kasmet parašydavo po naują pjesę Valstybės teatrui. Savo darbštumu pralenkė kitus ir tapo pagrindiniu teatro dramaturgu. Ypač artimi buvo su 1923 m. teatro režisieriumi tapusiu Borisu Dauguviečiu, kuris pastatė visas kitas jo pjeses: „Tuščios pastangos“, „Patriotai“ (abi 1926), „Nuodėmingas angelas“ (1927), „Stabai ir žmonės“ (1928), „Liepsnojančios širdys“ (1929), „Aukso žaismas“ (1932), „Naujieji žmonės“, „Tikruoju keliu“ (abi 1933), „Sulaužyta priesaika“ (1935), „Prisikėlimas“ (1936), „Aukso gromata“ (1938). O „Varpų giesmę“ (1939) ir „Tėviškės pastogėj“ (1941) režisavo Juozas Stanulis Šiauliuose.

P. Vaičiūnas sukūrė beveik 20 komedijų ir pjesių, žmonės gausiai lankė jo spektaklius. Pjesės buvo statomos ne tik Valstybės teatre, bet ir Klaipėdoje, Utenoje, Anykščiuose, Obeliuose, Kretingoje, Tauragėje, Latvijos lietuvių teatre.

1930 m. P. Vaičiūnas inicijavo Vaikų teatro draugijos steigimą, buvo jos pirmininkas.

Be savo pagrindinio darbo teatre, 1924–1925 m. redagavo savaitraštį „Lietuvis“, paremtas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Mokslo ir literatūros draugijos 1926 m. lankėsi Vakarų Europoje, susipažino su atskirų šalių literatūra, menu, teatru. 1930–1935 m. dirbo VDU Tautosakos komisijoje, organizavo tautosakos rinkimą, tvarkymą, sudarė „Aukštaičių pasakas“ (1934).

Svarbią vietą gyvenime užėmė poezija

Be dramaturgijos, nuostabi yra jo poezija. Išleisti rinkiniai „Rasoti spinduliai“ (1923), „Tekanti saulė“ (1925), „Gimtuoju vieškeliu“ (1927), „Amžiais už Vilnių dės galvą lietuvis“ (1928), „Saulės lobis“ (1935, Spaudos fondo premija). Jo eilės kupinos meilės gimtajam kraštui, sklidinos dvasinio pakilimo ir tikėjimo šviesia tėvynės ateitimi. Jose gali pajusti pagarbą tautos vertybėms, istorijai, tradicijoms.

P. Vaičiūnas lengvai eiliuodavo, galėdavo bet kuria proga sukurti eilėraštį. Vaižgantas, analizuodamas jo eilėraštį „Šienapjūtis“ (iš rinkinio „Gimtuoju vieškeliu“), teigė: „Geriausiems romėnų ir graikų poetams tesisekė duoti žodžių ritmą, atitinkantį gamtos veiksmų ritmą, būrio arklių bėgimą… Mūsų Petro Vaičiūno „Šienapjūtį“ žinovai padės lygiomis su Ovidijaus pasisekusiomis eilutėmis gamtai vaizduoti… O jei man reiktų parinkti tokias lietuvių kalba parašytas eilutes, kurios turėtų tos kalbos negirdėjusiems pavaizduoti visą jos skambumą su visa gausybe balsiųjų garsų, – aš liepčia padeklamuoti „Šienapjūtį“ (Vaižgantas. Raštai. Vilnius, 1994, t. 21, p. 203).

Daug vietos jo poezijoje skirta Vilniui. Eilėraštis „Mes be Vilniaus nenurimsim“ tapo beveik antruoju himnu. Jis išreiškė visos tautos skausmą netekus sostinės.

Ei, pasauli! – Mes be Vilniaus  nenurimsim!

Senas Vilnius mūsų buvo, mūsų – bus!

Vilniuj gimėm – ir tik Vilniuj mes atgimsim…

Gedimino Kalne milžinai atbus…

Daug gražių ir skambių eilėraščių jo rinkiniuose. Kompozitoriai Pijus Adomavičius, Domas Andrulis, Kazimieras Banaitis, Juozas Bertulis, Julius Gaidelis, Gintautas Gaučys, Juozas Gruodis, Vladas Jakubėnas, Konradas Kaveckas, Viktoras Kuprevičius, Stasys Šimkus, Juozas Tallat-Kelpša, Juozas Žilevičius ir kiti yra sukūrę dainų jų tekstais.

P. Vaičiūnas buvo įspūdingas ir savo išvaizda: aukštas, liesas, su pensnė, juodu kaspinėliu, ilgais šviesiais plaukais, juoda fetrine skrybėle, su besiplaikstančia pelerina, skulptūriško veido. Jo portretus piešė dailininkai Vladas Didžiokas, Adomas Galdikas, Antanas Gudaitis, Jonas Kuzminskis, Justinas Vienožinskis; skulptoriai Rapolas Jakimavičius, Juozas Zikaras kūrė jo biustą.

Kai Lietuvai buvo grąžintas Vilnius, jis vienas pirmųjų jame apsilankė 1940 m., o tų pačių metų rugpjūtį ir apsigyveno čia, Kaštonų gatvėje. Kūrė džiaugsmingus eilėraščius atgautam mylimam miestui. Įsidarbino Mokslų akademijos bibliotekoje. Buvo jos direktorius, rūpinosi fondų plėtra, ypač lituanistinių. Per ketverius jo direktoriavimo metus fondai buvo padidinti iki pusės milijono vienetų.

Sovietmečiu atsidūrė moralinėje užmarštyje

Sovietams okupavus Lietuvą, jo kūryboje atsiranda liūdnų gaidų. Pirmosios sovietų okupacijos padariniai jaučiami jo eilėraštyje „Dies irae“, paskelbtame 1941 m.: „Kiek jau lavonų žemelėj gimtojoj, / Kiek jau tų ašarų ji prisisunkus!.. / Mato gyvi tai – ir sunkiai vaitoja… / Apgaubė Lietuvą debesys sunkūs…“ Jis ėme mažiau rašyti, tuo laikmečiu pasirodė vos vienas kitas eilėraštis. Karo metais tebestatomos buvo tik jau anksčiau parašytos pjesės.

Pasibaigus karui P. Vaičiūnas dar kurį laiką dalyvavo rašytojų veikloje: buvo įtrauktas į sovietinę Lietuvos rašytojų sąjungą, buvo jos valdyboje. 1946 m. Valstybinė grožinės literatūros leidykla Kaune išleido jo eilėraščių „Rinktinę“, tačiau ją iškart sukritikavo to meto Sovietų Lietuvos rašytojų visuotiniame susirinkime, įvardijant leidinį kaip smetoninių laikų, buržuazinės Lietuvos garbinimą. Tokie žodžiai tada rašytojui buvo labai grėsmingi. Nukentėjo ir leidykla.

P. Vaičiūno kūrybą nustojo spausdinti, nebestatė jo pjesių, iš bibliotekų buvo išimtos jo knygos. Jis atsidūrė moralinėje užmarštyje. Rašytojui, kuriam kūryba buvo tarsi oras, viso gyvenimo prasmė, tai buvo tolygu mirčiai.

Iš Mokslų akademijos bibliotekos jau buvo atleistas 1945 m. 1947 m. pats paprašė nebetraukti jo į Rašytojų sąjungos valdybą, pasitraukė ir iš „Pergalės“ redakcijos kolegijos.

Jis išgyveno gilią depresiją, pašlijo sveikata, atsinaujino jau seniau jį kamavusi plaučių tuberkuliozė (šeimos liga, nuo kurios tais laikais dar nebuvo vaistų). Žmona Teofilija anksčiau laiko buvo priversta išeiti iš teatro į pensiją, sūnus Arnas buvo neįgalus.

Mirus Stalinui, P. Vaičiūnas jau galėjo legalizuotis kaip dramaturgas. 1954 m. Akademinis teatras repetavo jo komediją „Patriotai“, pavadintą „Ekscelencijos“. Bet spektaklis buvo labai stipriai pakoreguotas, iškreipta pati pjesės idėja. Kiek vėliau „Pergalė“ paskelbė keletą jo eilėraščių, o 1956 m. išleistos jo „Dramos“ buvo pakeistos, išbrauktos visos istorinės realijos, patriotinis ir religinis ano meto žodynas.

Bet P. Vaičiūnas, jau net visai paliegęs (tuberkuliozė persimetė į kaulus), vis rašė ir rašė. Tai buvo eiliuotos miniatiūros, anot kritikų, patys brandžiausi poezijos kūriniai. Įteikė leidyklai, rinkinį pavadinęs „Amžinybės preliudai“, bet redaguojant pavadinimas pakeistas – „Gyvenimo preliudai“. Rinkinys pasirodė tik 1969 m.

Paskutinis jo eilėraštis nuskambėjo kaip jo testamentas:

Jei Vilniaus kalnely numiręs ilsėsiuos,

Iš kapo pakilęs, ant antkapio sėsiuos

Ir tyliai klausysiu, kuo Vilnius man girias,

Džiaugsiuosi garbe jo, lyg būčiau nemiręs…

1959 m. birželio 7 d. P. Vaičiūnas mirė. Pašarvotas buvo Rašytojų sąjungoje. Palaidotas Rasų kapinėse. Kapą puošia skulptoriaus Vlado Vildžiūno iš akmens iškaltas paminklas (1963).

Lietuvos šviesuolis ir patriotas neužmirštas

Po mirties, sovietmečiu, dar buvo išleistos šios knygos: eilėraščių rinkinys „Paukščių taku“ (1962), dviejų tomų „Dramos ir komedijos“ (1971), „Erdvių ugnys“ (poezija, 1980).

1975 m. išleisti žmonos Teofilijos atsiminimai „Scena ir gyvenimas“, 1986 m. „Literatūros ir meno pasaulyje“. Iki mirties (1995) ji tvarkė P. Vaičiūno archyvą. Buvo sudariusi atsiminimų apie jį rinkinį. Archyvas perduotas Maironio lietuvių literatūros muziejui Kaune.

Nepriklausomybės, 1991 metais, išėjo rinktinė „Laisvės keliais“, palydėta išsamaus Redos Pabarčienės įžanginio straipsnio. Joje, be poezijos ir dramų, sudėti jo straipsniai, laiškai.

Veprių apylinkės moterys rašytojo P. Vaičiūno gimtinėje Piliakalniuose 1988 m. Viduryje su gėlėmis rankose – T. Vaičiūnienė. Nuotrauka iš Vitalijos MALIŠAUSKIENĖS asmeninio archyvo (FB Veprių krašto atmintis)

1996 m. pasirodė jautriai ir išsamiai P. Vaičiūno gyvenimą, kūrybą nušviečianti R. Pabarčienės knyga „Petro Vaičiūno pasaulis“ (parašyta disertacijos pagrindu).

Šį nuostabų žmogų, Lietuvos šviesuolį bei patriotą nuolat prisimena ir pagerbia jo kraštiečiai – apie jį dažnai rašoma Ukmergės ir Jonavos spaudoje.

Piliakalnių k. 1967 m. įkurtas namas-muziejus. Čia saugomos tėvų nuotraukos, kaimiškos buities rakandai, bylojantys apie tai, jog paprastų ūkininkų šeima išaugino Lietuvai šviesių žmonių – poetų, gydytojų, kunigų, teisininkų. P. Vaičiūno vardas suteiktas Panoterių pagrindinei mokyklai, vyksta moksleivių poezijos konkursai poetui atminti, rengiami mėgėjų teatrų festivaliai „Tėviškės pastogėj“ Panoteriuose. Jonavos savivaldybė įsteigė P. Vaičiūno stipendiją būsimiems krašto studentams. Pastatytas paminklas Jonavoje (skulptorius V. Vildžiūnas), ten pat yra ir atminimo lenta; Panoteriuose P. Vaičiūnui sukurtas bareljefas.

Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotraukos

Kryžius „Mes be Vilniaus nenurimsim“ įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Alytaus rajono savivaldybės kultūros centro nuotrauka