„Tik mano meilę pasilikit sau…“

Iš „Gimtosios žemės“ archyvų – apie Vladą Šlaitą

Spausdiname prieš tris dešimtmečius, 1995 m. rugsėjo 30 d. laikraštyje publikuotą Rasos Griškevičienės straipsnį apie Žemaitkiemį, šviesios atminties mokytoją Valeriją Aleknavičienę, kraštiečio poeto Vlado Šlaito giminaičius.

Kažkur armonika nutilo –

Daina kažinkur miršta.

O vakaras liūdnai parimo

Ant tavo lūpų, pirštų – – –

Per dangų eina klūpsčios žvaigždės

Kaip niūrūs piligrimai,

O Dieve, liūdesys kaip beržas

Prie vieškelio parimo.

Ir nežinia, ko širdžiai ilgu:

ar, kad daina jau tyli,

ar, kad diena sene palinkus –

Nuėjo daugel mylių?

Nežinau, ar yra šitas eilėraštis išspausdintas kuriame nors Vlado Šlaito poezijos rinkinyje, nes ne visus juos teko regėt ir vartyti. O šitą eilėraštį iš savo moksleiviškų metų albumėlio man perskaitė mokytoja Valerija Aleknavičienė. Tam albumėliui – daugiau kaip pusė amžiaus, bet jame ir šiandieną gyva tokia nerimastinga kadaise Ukmergės gimnazijoje veikusio literatų būrelio dvasia, gyvos jaunystės svajonės, viltys ir romantika. Surašyti čia patikę poezijos posmai ir sentencijos, iš rankų į rankas keliavę „atminimai“, populiarios to metų dainos. Ir tarp šitų lyriškų, šiandien gal ir naivokai skambančių, posmelių – toks netikėtai ilgesingai rimtas, liūdesiu persmelktas V. Šlaito eilėraštis, pavadintas „Vakaro rimastis“. Nusirašė jį tada Valerija iš mokyklos sienlaikraščio, kurį leido gimnazistai, vadovaujami mokytojo Rapolo Stankūno.

– Toks pat rimtas, santūrus, susimąstęs ir liūdnokas, kaip ir tas eilėraštis, mano atminty išliko ir pats Šlaitas, – su vos jaučiamu virpuliu balse, išduodančiu širdies jaudulį, – pasakoja mokytoja. Ir čia nieko keista. Tie jaunystės metai niekur nedingo, niekur nenuplaukė ir neprapuolė. Jie visuomet buvo ir liko čia, širdy, o tas albumėlis – tai juk irgi jaunystės dalelė, išsaugojęs žodžiais sunkiai nusakomą šilumą.

– Prisimenu, kaip literatų būrelyje Šlaitas skaitydavo savo eiles. Jis iš mūsų visų skirdavosi tuo savo santūrumu, rimta laikysena, uždaru būdu, suaugusio žmogaus rimtimi… O buvo Šlaitas gražus, – pagyvėja mokytojos balsas. – Visuomet dailiai, labai tvarkingai aprengtas, papuoštas, nes savo mamai jis, vienintelis jos vaikas, buvo pats didžiausias turtas gyvenime. Jie abu tarpusavyje buvo susiję nepaprastai artimais, stipriais dvasiniais ryšiais – toli gražu ne kiekvienas sūnus jaučia tokią meilę, tokią pagarbą ir prieraišumą savo motinai. Tarsi būtų jautę, kad artėja lemtinga išsiskyrimo valanda, trukusi jiems abiem visą likusį gyvenimą – iki pat mirties.

Vos 23-ejus metus sūnui ir motinai buvo lemta gyventi drauge. Ir kai 1943-iaisiais naciai išsivarė V. Šlaitą su kitais Ukmergės vyrais darbams į Vokietiją, abu skausmingai suvokė, jog tai, kas gyvenime buvo gražiausia, baigėsi. Visa kita – begalinio sielvarto ir nenumalšinamo ilgesio, dvasinių kančių ir skausmo pripildyti metai, kai vienintelė užuovėja liko laiškai, poezija ir apgaulingai guodžiantys sapnai…

O, geležinkeli,

pro triukšmą ir pro dūmus

į mano sielą sminga aštrūs tavo bėgiai.

Visą gyvenimą išardė, geležinkeli,

tavieji bėgiai. (…)

Paskutinieji atsisveikinimo žodžiai

ir paskutinis pabučiavimas pro dūmus.

Tu taip verkei prie geležinkelio suklupus,

ir tirpdė bėgius tavo ašarų aitrumas.

O, mano mama,

aš kasdien tave, lyg žaizdą,

nešu pro miglą mano ašarų ir dūmus.

Nuo tavo ašarų sutirpo bėgiai,

nuo tavo ašarų aitrumo.

Šis eilėraštis pateko į pirmąją V. Šlaito poezijos knygą „Žmogiškosios psalmės“, kuri 1949 metais buvo išleista Vokietijoje, Detmolde. Tačiau poeto čia jau nebebuvo. Dar 1947-aisiais iš Vokietijos jis emigravo į Angliją. Kai jo bičiulis Martinka, su kuriuo kartu buvo atvarytas iš Ukmergės, ragino drauge keliauti iš Vokietijos Amerikon, V. Šlaitas atsisakė, paaiškinęs, jog vėjai iš Lietuvos greičiau pasieks Angliją negu Ameriką…

V. Šlaito kapas Londone, Šv. Patriko lietuvių kapinėse.

* * *

– Ir kas galėjo pagalvoti, kad 1950 metais atvažiavusi dirbti į Žemaitkiemį, sutiksiu čia gyvenančią V. Šlaito mamą, – šypsodamasi atsidūsta mokytoja V. Aleknavičienė. – Kai pirmąsyk išvydusi ją pasakiau, kad gerai pažinojau jos sūnų, kad gimnazijoje kartu lankėme literatų būrelį, jo mama tylomis apkabino mane ir stipriai priglaudė prie savęs. Abi paverkėm, pasiguodėm, pastiprinom viena kitą. Ir pasijutom artimos, reikalingos viena kitai, nes abiejų širdyse ruseno tie patys Ukmergės laikų prisiminimai.

Šiandien mokytojos namuose, kaip ir visame miestelyje, kvepia obuoliais ir deginamais bulvienojais. Šilto, dar nespėjusio pribarstyti klevo lapų rugsėjo pabaiga. Pro antrojo aukšto langą gražiai matosi vidurdienio tyloje raibuliuojantis ežeras – V. Šlaito aprašytoji „Žemaitkiemio sodžialka su varlių orkestrantais, kurie grodavo taip, kad drebėdavo visas bažnytkaimis, kurie grodavo be dirigento ir partitūros, nusileidus pakalnėn vasaros vakaro saulei“.

Į šį miestelį tėvai kadaise ir parsivežė ant rankų dar visai mažytį savo sūnų, kuriam šis kraštas tapo gimtine, nors gimė Rusijoje, Čeliabinske, į kurį jo tėvas buvo nublokštas Pirmojo pasaulinio karo audrų. Čia, Žemaitkiemyje, kiekvienas kampelis rado savo vietą mažo berniuko, būsimojo poeto, širdyje ir sieloje. Ir nors išvaromas iš Lietuvos jis nespėjo pasiimti nė saujos gimtosios žemės, išsivežė su savimi stiprų kvapą „Aukštaičių juodžemio“ ir „tuos saulėlydžius, ir šitą ramų kryžių, kai saulė leidžiasi Žemaitkiemio bažnytkaimy“, nes „lig šiol ausyse skamba kurklelio muzika“. Ir pirmojo mokytojo pradžios mokykloje balsas. Mokytojo, kuris liepdavo vaikams aprašyti pavasarį, vasarą, rudenį ar žiemą ir „visuose mūsų aprašymuose būdavo didelė saulė ir didelis, didelis džiaugsmas“.

 * * *

Kartu su mokytoja V. Aleknavičiene ir Žemaitkiemio seniūne Rita Mikutiene užsukame į Edvardo Šlaito, poeto pusbrolio, sodybą. Šeimininkas, jaukiai įsitaisęs saulės atokaitoje palei daržinės duris, neskubėdamas pjausto obuolius – tikriausiai džiovins žiemai. Aplink zuja širšės, ramiausiai tūpdamos ant jo rankų, o senolis nė nebando jų vaikyti: taigi ne jis – obuolių kvapas tas smaližes vilioja… Vėliau, brūkštelėjęs rankove per suolą palangėje, pakviečia prisėsti. Ar prisimena Vladą Šlaitą? Kaipgi! Ir jį, ir jo amžinatilsį motinėlę, ir Nastutę su Ignuliu – artimiausius giminaičius.

Abu Šlaitai – Edvardas ir Vladas buvo beveik vienmečiai, todėl ir „į pradžios mokyklą, o vėliau ir pas panas“ kartu eidavę, nors, pasak E. Šlaito, jo pusbrolis buvo labai užsidaręs, labiau mėgo vienas būti, knygas skaityti arba mokytis. Ir į draugystę su pirmu pasitaikiusiu nepuldavo, su bet kuo nebendraudavo. O eilėraščius tai gražius rašė. Ir čia, gimtinėje gyvendamas, ir į užsienius išvažiavęs. Daugiausia tai apie namus, jų ilgesį, apie tą „skaistų vaikystės dangų Ukmergės karalystėje“, kur gaisrinės bokštas, miesto sodas ir mūro namai nė kiek ne žemesni už Čikagos dangoraižius. Tikriausiai iš tiesų, kaip pats poetas rašė, jis buvo paženklintas Lietuvos dangumi.

Besimokydamas Ukmergės gimnazijoje, atostogų metu V. Šlaitas atvažiuodavo į Žemaitkiemį pas savo tetą, tėvo seserį, Anastaziją Šlaitaitę, ištekėjusią už Igno Šlaito (šitam krašte, sakė seniūnė, tai pati populiariausia pavardė, Šlaitų čia daug, nors jie ir nėra giminės). Visame kaime žmonės jų kitaip ir nevadino, kaip tik Nastute ir Ignuliu. Tai buvo meilė, sutverta nežemiškam gyvenimui, tapusi savotiška šio krašto legenda, nes žmonės neatmena, kad kas nors kada nors būtų panašiai gyvenę.

Nastutė nuo vaikystės buvo labai dievobaiminga ir vylėsi visą savo gyvenimą pašvęsti vieninteliam savo globėjui – Viešpačiui. Bet štai „pasipainiojo“ jos gyvenimo kely Ignulis – toks pat grytelninkas kaip ir ji, beturtis, bet pamilęs Nastutę tokia meile, jog ryžosi viskam, kad tik įgytų jos palankumą ir užkariautų mylimosios širdį. Nastutė ilgą laiką ir pagalvoti apie vedybas nedrįso, bet Ignulis irgi buvo atkaklus, pasiryžęs laukti, jei reikės, kad ir visą gyvenimą. Nastutė, sužavėta tokios Ignulio meilės, pagaliau sutiko tekėti už sužadėtinio, bet su viena sąlyga: jis, Ignulis, visą gyvenimą ir liks Nastutei tik sužadėtiniu. Ji dalinsis su juo visais rūpesčiais – ir džiaugsmu, ir vargais, bet meilės guoliu – ne! Kitaip tariant, gyvens su Ignuliu pagal šventojo Juozapo šliūbą, kurį bažnyčia galėjo duoti ir per Gavėnią, būtent Šv. Juozapo dieną – kovo 19-ąją. Bet tokį santuokos būdą pasirinkus, buvo vienas draudimas – miegoti vienoje lovoje…

Ištikimasis Ignulis, nelyginant Vaižganto Mykoliukas, sutiko ir su tokia savo mylimosios užgaida, kad tik galėtų būti šalia jos. Miestelio gyventojai pasakoja, kad klebonas, duodamas jiems Juozapinį šliūbą, barėsi, girdi, kokios čia vedybos, kokia čia šeima – vaikų tai nebus!

Nepaisant to, jaunieji Šlaitai gyveno nepaprastai sutardami, didžiai mylėdami ir gerbdami vienas kitą. Niekas kaime negirdėjo jų besivaidijančių, nematė susipykusių, nepatenkintų vienas kitu.

Gal todėl, tokią nežemišką meilę šiuose namuose regėdamas, V. Šlaitas ir liko vienišas, neradęs aplink save nieko panašaus? Nei čia, Lietuvoje, nei ten, tolimajame Londone. O gal ir atvirkščiai: atplėšęs nuo gimtinės, likimas atėmė iš jo ir meilę? Nors poetas prisipažįsta, kad dešimt tūkstančių mylių jo vienuoliškame gyvenime – tik „šiaudas per upeliūkštį, štai kodėl tolimos žvaigždės naktį bučiuojasi“. Ir jis gyvent norėtų taip, kad „vasaros dangus ir tavo meilė degtų mano meilėje“. Deja, „tavo meilė buvo trumpesnė už vyšnių žydėjimą, bet ji liko širdy amžinam ir šviesiam atminimui“.

 * * *

Atrodo, dar taip neseniai į mažą namelį tylioje Žemaitkiemio gatvelėje, kur po Ignulio mirties drauge gyveno dvi vienišos moterys – V. Šlaito mama ir Nastutė, užsukusi laiškininkė kartkartėmis atnešdavo taip lauktą žinią iš Londono. Motina glausdavo prie širdies, bučiuodavo sūnaus ranka prirašytus lapelius, nuplaudama svetimo krašto dulkes savo ašaromis. Į senatvę, kai nusilpo regėjimas, ji ateidavo pas mokytoją V. Aleknavičienę, kad ši perskaitytų Vlado laišką, užrašytų ant voko jo adresą. V. Šlaitas stengėsi rašyti motinai didžiosiomis spausdintomis raidėmis, kad jai būtų lengviau perskaityti. Bet ir jo akys sparčiai silpo.

Paskutinė jo dovana mamai buvo angliški rūbai šermenims. Negalėdamas atsistoti nei šalia jos karsto, nei šalia kapo duobės, sūnus, žinodamas, kad ji iš jų mažos šeimos likusi vienui viena, pasirūpino bent tuo, kad į paskutinę kelionę ją palydintiems artimiesiems būtų kuo mažiau rūpesčių.

Miestelio gyventojai pirmiausia smėlio kalnelin palydėjo Ignulį, po to Antaniną Šlaitienę, poeto motiną, dar vėliau ir gražaus amžiaus sulaukusią Nastutę, taip nelemtai žuvusią per autoavariją Ukmergėje.

Šiomis dienomis ant jų visų kapų, pagerbiant poeto V. Šlaito atminimą, minint 75-ąsias jo gimimo metines, vėl dedamos gėlės, vėl dega žvakelės. Atėjo čia mokyklos pedagogai ir vaikai, seniūnijos šeimininkai. Seniūnė R. Mikutienė, prieš ketverius metus su šeima sugrįžusi į tėvų ir senelių kraštą, puikiai atmena, kaip dar vaikystėje kartu su močiute dainuodavo V. Šlaito tėvo sukurtą ilgą dainą „Žemaitkiemio miestelis“. V. Šlaitas jų namuose visuomet buvo savas poetas, kiekviena jo knygelė ypatingai gerbiama ir vertinama.

Tikriausiai ne visi ir žinojo, kad tą atmintiną istorinę dieną, kai virš rajono savivaldybės pastato Ukmergėje pirmąsyk buvo iškelta mūsų trispalvė, šventinio mitingo metu kaip tik ir skambėjo V. Šlaito poezija. Jis tikrai nusipelnė, kad šalia tautos himno poeto numylėtoje Ukmergėje skambėtų ir jo eilės. Nes, kaip pats rašė, visuomet jautėsi pusiau padalintas: „gyvenu Londone, o širdis, kaip pustelninkė, nuolat traukia mane su savim Ukmergės karalystėn“.

Šitą poeto norą visuomet suprato ir užsienyje gyvenantys tautiečiai. Buvusi mokytojos V. Aleknavičienės mokinė Alfreda Martinkaitė-Juknevičienė, viešėjusi pas gimines Jungtinėse Amerikos Valstijose (ji, beje, ir atsiuntė mokytojai straipsnio iškarpą iš Čikagoje leidžiamo „Draugo“ laikraščio apie pavasarį Anglijojee, senelių globos namuose, mirusį poetą) savo laiškuose susirūpinusi rašė apie tai, jog lietuvių išeivija dės visas pastangas, kad V. Šlaito palaikai sugrįžtų į Lietuvą, į gimtojo Žemaitkiemio kapinaites šalia mamos. Taip neilgai gyvenę kartu, šitiek metų buvę išskirti, gal nors po mirties motina ir sūnus galėtų atgulti vienas šalia kito? Juk grįžta iš lėto į Lietuvą kadaise prieš savo valią ją palikę didieji tautos vyrai Vincas Krėvė-Mickevičius, Vydūnas, Kazys Grinius… Gimtinė laukia sugrįžtančio iš Anglijos ir V. Šlaito.

1995 metų rugsėjo 30 dieną „Gimtosios žemės“ laikraštyje publikuota Dainiaus VYTO nuotrauka, kurioje – mokytoja V. Aleknavičienė ir V. Šlaito pusbrolis E. Šlaitas.