Tartum žirnis prie kelio

Čikagos „Draugas“ – apie Vladą Šlaitą

Spausdiname „Draugo“ laikraščio (JAV) redaktorės Danutės Bindokienės straipsnį apie kraštietį Vladą Šlaitą (1920 09 27–1995 05 28), kuris šiame laikraštyje buvo išspausdintas 1997 m. gegužės 28 d.

 

Nueinu rytų pusėn,

bet ten niekas manęs nepasitinka;

nukeliauju į vakarus,

bet ten niekas manęs nepasigenda;

nukeliauju į šiaurę arba į pietus,

bet ir ten aš esu lygiai niekam  nereikalingas.

Vienišas aš esu šitame pasaulyje,

tartum žirnis prie kelio,

ir už tai aš žinau, ką tai reiškia būti užsieniečiu,

kai svetur nuolat spaudžia ir  griaudžia mano širdelę.

(V. Šlaitas, „Širdies paguodai“, 1965, Londonas)

V. Šlaitas Mančesteryje. 1951 m.

Prieš lygiai dvejus metus, 1995 m. gegužės 28 d., Londone, Anglijoje, mirė poetas Vladas Šlaitas. Šiandien jis yra vienas galbūt mažiausiai prisimenamų užsienio lietuvių kūrėjų, pasekusių ilgas gretas anksčiau į Amžinybę ir į užmarštį iškeliavusių. Tik jų kūrybos vaisiai – jau gelstančiais puslapiais knygos, įspraustos lentynų gilumoje, tebeliudija, kad kažkada gyveno poetas, mylėjo ir buvo mylimas, kūrė ir troško, kad jo poezija kalbėtų iš širdies į širdį.

Ne kiekviena širdies kalba rado atgarsį kitoje širdyje. V. Šlaitas buvo vienas tų, daugelio nesuprastųjų, todėl nestebina ir cituotosios eilutės apie žmogų, kurio niekas nesutinka, nelaukia, nepasigenda. Vienišumas, vienatvė, liūdesys – dažni V. Šlaito eilių atskambiai. Ar kas jį kada artimiau pažinojo? Pagaliau, ar pats poetas pažino save? Gabūt dėl to jo poezijoje tiek daug savęs ieškojimo, tiek daug atsigręžimo į save, tarytum visi posmai skirti tik šiam tikslui. Kadangi visą gyvenimą jis buvo vienas (nebūtinai vienišas), V. Šlaitą gaubė tam tikra paslaptis. Buvo kalbama, kad jis pasiliko ištikimas vienintelei jaunystės meilei, todėl pasirinko viengungio gyvenimą. Buvo apie jį kalbama daug dalykų, galbūt dėl to, kad niekas tikrovės nežinojo, o V. Šlaitas kalbėjo tik užuominomis savo gausiuose eilėraščiuose.

Ir tie jo eilėraščiai ne visiems prie širdies, nesusilaukė populiarumo kaip kitų užsienyje rašiusių poetų kūryba. Iš dalies, be abejo, ir dėl to, kad V. Šlaitas gyveno Anglijoje, toliau nuo didžiųjų lietuviškų telkinių Šiaurės Amerikoje, tad nebuvo taip gerai pažįstamas, kaip tie, kurie nuolat buvę mūsų aplinkoje. Tiesa, 1969 metais jis lankėsi Čikagoje ir dalyvavo literatūros vakare, ruoštame Čikagos Anglijos lietuvių klubo. Jis skaitė savo eilėraščius, ypač iš naujausio rinkinio „Aguonų gaisras“. Publikos tuomet buvo kupina Jaunimo centro salė, o vakaro proga klubas išleido specialų leidinį, „Anglijos rašytojų-literatų viešnagė Čikagoje“.

„Draugo“ laikraščio redaktorė D. Bindokienė. 1998 m.

V. Šlaito senatvė buvo skaudi ir sunki, praleista senelių globos namuose. Jis pats negalėjo vaikščioti, buvo beveik aklas, beveik praradęs atmintį, o galbūt pasirinkęs nebeprisiminti, kas buvo.

Poezija V. Šlaitą paviliojo ankstyvoje jaunystėje, dar gimnazijos suole. Kai kurie jo eilėraščiai buvo spausdinami tuometinėje periodikoje, daugiausia skirtoje jaunimui. Pirmasis eilių rinkinys išleistas Vokietijoje, Detmolde, o gyvenant Anglijoje poetui daug įtakos turėjo anglų-amerikiečių literatūra. Kadangi šios eilutės skirtos ne V. Šlaito biografijai ar poezijai nagrinėti, tad neminėsime ir jo gausios kūrybos rinkinių, pažymint tik, kad paskutinė knyga, išleista šiemet Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos Vilniuje: Vladas Šlaitas „Saulė ant šaligatvio“. Poezija, proza, vertimai, laiškai. Sudarė Indrė Žekevičiūtė. Tai tarytum paminklas poetui iš Žemaitkiemio, Ukmergės, kurią jis vadino „savo Jeruzale“, apskrities.

V. Šlaito eilėraščio „Ant saulėgrąžos vamzdžio“ rankraštis.

Šiandien atsiranda žmonių, kurie norėtų tą vienišą tremtinį-poetą susigrąžinti į gimtinę, palaidoti šalia motinos, Antaninos Šlaitienės, amžiną poilsį radusios Žemaitkiemio kapinėse. Šalia jos palikta ir vieta klajūnui poetui sūnui, jeigu pavyktų bent jo pelenams grįžti į savo tėvynę. Iškilmingu perlaidojimu jau yra pasižadėjusios pasirūpinti Ukmergės rajono visuomeninės organizacijos ir Lietuvos rašytojų draugija, kaip vienai tautietei Čikagoje šių metų balandžio pabaigoje rašė LRD pirmininkas Valentinas Sventickas.

Minėtoji tautietė, Alfreda Martinkaitė-Juknevičienė, kilusi iš to paties Žemaitkiemio ir vaikystėje pažinojusi poeto šeimą, prisimenanti jį patį, pradėjo rūpintis jo palaikų perkėlimo galimybėmis. V Šlaitu susidomėjo kai kurie laikraščiai, pvz., „Ukmergės diena“, „Gimtoji žemė“, išspausdinę apie jį straipsnius, atsiminimų pluoštelius, propaguodami perlaidojimo idėją. Žinoma, tai pareikalautų tam tikrų išlaidų, susijusių tik su pelenų pervežimu iš Anglijos, o laidotuvėmis, kaip minėta, jau pasirūpintų Lietuvoje.

Įdomu, kaip mūsų Lietuvių rašytojų draugija? Kaip V. Šlaito kraštiečiai, gyvenantys Amerikoje, Kanadoje? Ar nebūtų tikslu suteikti bent jo palaikams vietą, kur nesijaustų „kaip žirnis prie kelio“, kur jo širdies nespaustų svetima, nesvetinga žemė? Verta paremti minėtosios tautietės pastangas grąžinti V. Šlaitą ten, kur jis yra laukiamas, gerbiamas – į gimtojo Žemaitkiemio kapinaites, šalia mamos…

Paruošė Rasa GRIŠKEVIČIENĖ

Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotraukos

2007 m. Ukmergėje lankėsi lietuvių išeivijos atstovė iš Čikagos (JAV), kraštietė Sofija Jelionienė (antra iš kairės), rinkusi Amerikoje lėšas V. Šlaito palaikų pargabenimui į Lietuvą. Šalia jos – tuometė bibliotekos direktorė R. Griškevičienė (kairėje) ir bibliotekininkės Margarita Rokienė bei Virginija Tylienė.

Melanijos ŠIRVIENĖS nuotrauka