„Sunkiausia – įgyti paauglių pasitikėjimą“

Ukmergės jaunimo laisvalaikio centre Tomas Bakšys dirba pusantrų metų. Jaunimo darbuotojas sako, kad pagrindinė tokių centrų misija – padėti paaugliams išaugti iš centro ir pasiruošti savarankiškam gyvenimui.

Tomas kartu su komanda įgyvendina kelis projektus. Be darbo atvirajame jaunimo centre, vykdo projektą „Darbas mokyklose“ Užupio ir Deltuvos pagrindinėse mokyklose, taip pat dalyvauja tarptautiniuose Erasmus+ jaunimo mainų projektuose. Pašnekovas atvirauja, kad didžiausias iššūkis dirbant su jaunimu – pelnyti jų pasitikėjimą.

 

 – Kaip atsidūrėte Jaunimo laisvalaikio centre?

 – Link to ėjau ilgai, bet galiausiai viskas nutiko netikėtai. Perskaitęs skelbimą, kad ieškomas jaunimo darbuotojas, susidomėjau, bet ėmiau dvejoti ar esu tam pasiruošęs ir ar apskritai ar aš tinku tokiam darbui. Visgi nusiunčiau CV, gavau kvietimą pokalbiui ir netrukus pradėjau dirbti. Nors neturėjau konkrečiai tokio darbo patirties, buvau Jaunimo muzikos klubo „Rockmergė“ pirmininkas. Tad darbas su jaunais žmonėmis man nebuvo svetimas.

 – Kuo skiriasi darbas centre ir mokykloje?

 – Į centrą jaunuolis gali ateiti ir nebūtinai kažką veikti. Čia yra visiems suprantama tvarka – vyksta veiklos, yra daugiau laiko pokalbiams. Mokykloje laiko mažiau, ypač pertraukų metu, todėl viskas vyksta aktyviau. Kartais jaunuolis nori tik pasėdėti šalia ar pasikalbėti.

 – Kaip gimė idėja pradėti projektą „Darbas mokyklose“?

 – Apie šį projektą kalbėta daugiau nei metus – per jaunimo darbuotojų tinklo susitikimus, Jaunimo reikalų agentūra skatino ruoštis. Šis formatas gimė Lietuvoje, tačiau jis remiasi Europine patirtimi, kur darbas su jaunimu yra integruojamas į mokyklinę aplinką. Nuo šių metų liepos gavome finansavimą ir pradėjome veiklą mokyklose.

 – Kadangi startavote vasarą, kaip pavyko pritraukti jaunimą, kai nevyko pamokos?

 – Vasarą rengėme dienos stovyklas – su jaunuoliais važiavome į kartodromą, ėjome į žygį, vandenlenčių parke šokinėjome ant vandens batutų. Sporto mokykloje vyko dziudo treniruotės. Tokiu būdu susipažinome ir pritraukėme jaunimą. Rugsėjį, pradėję veiklą mokyklose, jau buvome pažįstami ir laukiami. Gaila, kad neturime galimybės atvykti į visas mokyklas, mūsų taškai veikia tik Užupio ir Deltuvos pagrindinėse mokyklose.

 – Kaip atrodo jaunimo darbuotojo veikla mokykloje?

 – Mes matomi ir pasiekiami pertraukų metu. Turime uniformas ir savo vietas mokyklose, jaunuoliai žino, kada mus ras. Galime pasiūlyti stalo žaidimų, turime priemonių pokalbiams. Taip pat vedame užsiėmimus per klasės valandėles – apie emocijų pažinimą, draugystę, komandinį darbą.

 – Kokius pagrindinius iššūkius pastebite tarp paauglių?

 – Didžiausia problema, kaip ir didžiojoje dalyje Lietuvos – patyčios ir netolerancija. Todėl mūsų misija – stiprinti prevenciją. Per bendras veiklas jaunuoliai susidraugauja, kyla mažiau noro tyčiotis vieniems iš kitų.

 – Kas sunkiausia dirbant su jaunuoliais?

 – Iš pradžių sunkiausia buvo įgyti pasitikėjimą ir įrodyti jiems: „Aš noriu tau padėti.“ Jaunuoliams nėra lengva patikėti, kad suaugęs žmogus gali būti draugas, kuriam galima išsipasakoti, ir žinoti, kad jis tavęs neteis ar nesmerks.

 – Kaip jaunimas priima šį projektą?

 – Reakcijos būna pačios įvairiausios. Kai kurie jaunuoliai stebisi ir klausia: „Kodėl jūs ateinate į mokyklą? Ar neužtenka, kad mes patys lankomės centre?“ Tada paaiškiname, kad ne visi drįsta ar ryžtasi ateiti į centrą. Mokykloje situacija kitokia – čia mes patys ateiname pas juos, todėl jaunimui būna šiek tiek drąsiau su mumis bendrauti.

 – O kaip į jus reaguoja mokytojai?

 – Labai šiltai. Jie mus priėmė kolegiškai, ne kaip konkurentus. Mūsų veikla papildo, o ne dubliuoja švietimą. Kituose centruose dirbantys kolegos minėjo patiriantys mokytojų priešiškumą, bet tai – vienas kitas atvejis Lietuvoje, mes su tuo nesusidūrėme. Džiaugiamės bendradarbiavimu.

 – Kokias perspektyvas matote ateityje? Ar projektas galėtų plėstis?

 – Poreikis tikrai didelis, bet šiuo metu galime dirbti tik dvejose mokyklose. Pernai Švietimo, kultūros ir sporto skyrius kvietė mus vesti komandos formavimo užsiėmimus gimnazijų pirmokams – tai labai pasiteisino, nes mokiniai atvyksta iš skirtingų mokyklų ir per šias veiklas greitai susibendrauja. Deja, dėl laiko stokos negalėjome pasiūlyti tokių užsiėmimų plačiau, nes kartu vykdome veiklas atvirajame jaunimo centre bei dalyvaujame tarptautiniuose Erasmus+ projektuose. Tikimės, kad ateityje projektas bus išplėstas ir apims daugiau mokyklų.

 – Užsiminėte apie Erasmus projektus. Ką juose veikiate?

 – Programos būna labai įvairios – nuo meninių iki sportinių. Pavyzdžiui, greitai vyksime į Kiprą, į projektą „Mental comfort. Step out of your comfort zone“. Jo metu savaitę nagrinėjama komforto zonos tema, įgyvendinant ją per žygius, kūrybines veiklas, judesį, žaidimus.

 – Kaip vyksta atranka į tokius projektus?

 – Skelbiame konkursą savo socialiniuose tinkluose, norintys pildo anketą, rašo motyvacinius laiškus. Juos vertiname anonimiškai, kad nebūtų pažinčių įtakos. Pirmenybę suteikiame mūsų centro savanoriams. Atrinktus kandidatus pakviečiame į trumpą simuliaciją, kurios metu jie gali patys įsivertinti, ar projektas jiems tikrai įdomus.

 – Kas šiame darbe jums suteikia daugiausia prasmės ir įkvėpimo?

 – Smagu, kai buvę centro lankytojai, jau tapę studentais, grįžta pasisveikinti ar padėkoti. Tada supranti, kad dirbame ne veltui.

Labai gera matyti ir mažus pokyčius. Būna, ateina nedrąsūs paaugliai, kurie pradžioje net neatsako į pasisveikinimą. Po mėnesio jau išgirsti atsakymą, o vėliau jie patys prieina pasilabinti. Tai lėtas procesas, bet būtent per tokį santykį ir ryšį atsiranda tikras džiaugsmas dirbti.

Mūsų komanda labai tvirta. Esu girdėjęs, kad kituose centruose darbuotojai dažnai keičiasi, o pas mus kolektyvas stabilus, turintis panašų požiūrį ir einantis ta pačia kryptimi. Tai labai padeda, nes visi siekiame vieno tikslo – kad jaunuolis išaugtų iš centro ir jam jo nebereikėtų.

 – Ką turite mintyje, kad tikslas – jog jaunuoliai išaugtų iš centro?

 – Centrai yra atviri visiems, bet juos dažniausiai atranda tie, kuriems jų reikia – išgyvenantys sunkumus ar stokojantys palaikymo. Mes suteikiame vietą, kur galima jaustis saugiai, pasidalinti džiaugsmais ar sunkumais. Tačiau galutinis tikslas – kad jaunuoliui to nebereikėtų, kad jis taptų savarankiškas. Ir kai jis sugrįžta tik pasisveikinti ar padėkoti – tai didžiausias įvertinimas.

Kalbėjosi Rėja Ainė TRUSKAUSKAITĖ

Vilniaus universiteto studentė

T. Bakšio asmeninio archyvo nuotrauka