Du draugai, viena baidarė ir visa Šventoji

Prieš dvyliktos klasės pradžią du ukmergiškiai, būsimi abiturientai Timas Dziena (Antano Smetonos gimnazija) ir Vėjas Pranculevičius (Jono Basanavičiaus gimnazija), leidosi į dar vieną kelionę – perplaukė visą Šventosios upę. Šį kartą į kelionę jie išsiruošė ne pėsčiomis, kaip įprastai, o baidare.

Abiturientai kelionę planavo patys – nuo sustojimų iki vietų, kur galėtų apsipirkti. Ilgiausią tik Lietuvoje tekančią upę – 246 kilometrus – jie įveikė per savaitę. Kelionę pradėjo liepos 4-ąją, o baigė 10 dieną.

Apie kelionę su abiturientais Vėjumi ir Timu kalbamės po daugiau nei dviejų mėnesių, jau primiršus nuovargį, atslūgus emocijoms ir susigulėjus įspūdžiams.

– Kaip nusprendėte Jums įprastus žygius pėsčiomis iškeisti į baidarę?

– Timas: Tai buvo gana spontaniškas sprendimas – anksčiau į žygius taip pat leisdavomės spontaniškai. Šįkart tikriausiai suveikė tai, kad žygiai kiek pabodo, norėjosi naujo fizinio iššūkio. Vasara – tinkamas laikas vandens pramogoms, tad nusprendėme išbandyti naują transporto priemonę žygiui – baidares.

– Kiek laiko ruošėtės kelionei ir kas buvo sunkiausia?

– Vėjas: Ypatingo fizinio pasirengimo neprireikė, turbūt sunkiausia buvo sugalvoti, kokius daiktus pasiimti ir kaip visa tai įgyvendinti. Nebuvo nieko labai sudėtingo, bet reikėjo žinoti, ką ketiname daryti, nes kelionės metu supratome, kad ne viskam buvome pasiruošę.

– Timas: Sakyčiau, daugiausia laiko sugaišome spręsdami klausimą, iš kur geriausia gauti baidarę – išsinuomoti ar nusipirkti. Taip pat reikėjo įsigilinti į maršrutą, kad kiekviena diena nebūtų visiška staigmena. Vis dėlto netikėtų kuriozų pasitaikė, tačiau bandėme kaip įmanoma geriau pasiruošti, kad žinotume, ko tikėtis.

– Ką turite mintyje, sakydami, jog nebuvote pasiruošę?

– Vėjas: Pirmą kelionės dieną susidūrėme su rimtais iššūkiais. Išplaukėme iš Dūkšto ežero ir atsidūrėme labai srauniame upelyje. Jis tekėjo miške, o kelyje pasitaikė daug medžių, tad teko baidarę perkelti per kliūtis.

– Kur nakvojote plaukimo metu?

– Vėjas: Kadangi su Timu stengėmės kelionę įgyvendinti pigiai, visą laiką miegojome palapinėje.

– Kaip sprendėte maisto gaminimo klausimą? Ar vežėtės atsargų, ar ieškojote galimybių pasipildyti pakeliui?

– Vėjas: Su maistu buvo gana sudėtinga. Kadangi baidarė svėrė nemažai, negalėjome jos toli nuo vandens gabenti, tad reikėjo ieškoti parduotuvių netoli upės. Visgi porą kartų baidarę palikome krante, pasiėmėme svarbiausius daiktus ir ėjome pirkti maisto. Nemažai produktų gabenomės ir su savimi, kad nereikėtų nuolat ieškoti parduotuvių.

– Kokios atkarpos buvo pačios sudėtingiausios?

– Timas: Sunkiausia buvo kelionės pradžia. Pirmą dieną plaukti pradėjome trečią dienos, baigėme dešimtą vakaro – per šį laiką įveikėme vos dvylika kilometrų. Sudėtingiausia atkarpa buvo išplaukus iš Dūkšto ežero – tai oficialios Šventosios ištakos. Turėjome tempti baidarę per kliūtis, tad užtrukome net septynias valandas.

Taip pat teko „įveikti“ kelias hidroelektrines. Prie jų reikėjo išlipti į krantą ir gabenti baidarę sausuma, kol galėjome ją saugiai nuleisti į upę ir plaukti toliau. Prie Antalieptės hidroelektrinės, kur vanduo teka vamzdžiais, atkarpa, kuria neįmanoma plaukti, buvo gana ilga, tad didelį svorį turėjome gabenti nemažą atstumą per miestelio prieigas.

– Kaip keliaujant atrodė Jūsų kasdienybė?

– Timas: Neišvengėme rutinos, tačiau ji nebuvo pastovi, kadangi kiekviena diena atnešdavo vis naujų iššūkių. Pagrindinis tikslas buvo kuo daugiau nuplaukti, tad keldavomės kaip įmanoma anksčiau, tačiau vis tiek stengdavomės miegui skirti aštuonias valandas. Kaip minėjau, pirmą dieną įveikėme vos dvylika kilometrų, o paskutinėmis dienomis nuplaukdavome ir penkiasdešimt.

Vaikinai įveikė 246 kilometrus, baidarėje jie praleido savaitę.

Rutina atrodė taip: ryte papusryčiaudavome, tada paplaukiame iki pietų, sustojame pavalgyti ir vėl plaukiame iki vakaro. Ji nebuvo ypatinga – mus visą laiką lydėjo nusiteikimas finišuoti.

– Ar buvote nusistatę laiką, per kurį norėjote įveikti maršrutą?

– Timas: Turėjome maždaug dešimties dienų planą ir tikėjomės, kad tiek užteks. Vis dėlto plaukiant norisi kuo greičiau baigti, tad mums pavyko tai padaryti greičiau.

– Ar buvo momentų, kai norėjosi išlipti į krantą ir pasukti atgal?

– Vėjas: Po pirmų dienų galvojome, kad jei trečia bus tokia pati sunki kaip pirmos dvi, mūsų kelionė gali baigtis.

– Timas: Tikriausiai taip nutiko dėl netikėtų kliūčių, nes manėme, kad pirmą dieną nuplauksime kokius trisdešimt kilometrų. Žiūrint į žemėlapį ir neturint didelės patirties atrodė, kad neturėtų būti didelių sunkumų, kurie mus stabdytų. Tačiau planai keitėsi kasdien. Po pirmųjų dienų mūsų nusiteikimas smuko, bet vėliau patys nustebome, kiek daug įveikėme per dieną.

Akimirka, kai pagalvojome, jog kelionė gali baigtis anksčiau laiko, kilo ne dėl fizinio nuovargio, o dėl gamtos sąlygų ir įvairių kliūčių, kurių tiesiog nebuvo galima numatyti.

– Ar tai buvo pirmas Jūsų plaukimas baidare?

– Timas: Prieš tai buvau plaukęs tik kartą – taip pat šią vasarą. Tuomet plaukimas manęs labai nesužavėjo, bet kaip tik tada kilo idėja, kad tai galėtų tapti rimtesniu iššūkiu.

– Vėjas: Sakyčiau, tai buvo gal dešimtas mano plaukimas. Su šeima maždaug kas porą metų leidžiamės į vienos dienos žygius, todėl norėjome išbandyti ilgesnį maršrutą.

– Koks buvo didžiausias atradimas ar netikėtumas per visą žygį?

– Timas: Įdomus klausimas, neteko apie tai susimąstyti. Didžiausias netikėtumas turbūt buvo tas, kad plaukimas baidare gali būti toks sunkus – pasitaikė labai sudėtingų ruožų. Dažniausiai ši veikla siejama su smagiu laisvalaikiu, bet kai maršrutas nėra turistinis, gali tapti tikru iššūkiu. Dabar baidarės man visam gyvenimui turės visai kitokią asociaciją.

– Vėjas: Man netikėčiausia buvo tai, kad Šventoji – gana vienoda upė. Plaukiant beveik visur atsikartojo panašūs vaizdai: vingiai ir miškai.

– Kokie Jūsų ateities planai, galbūt planuojate naujas keliones kartu?

– Timas: Šiais metais mūsų laukia dvyliktos klasės egzaminai, tad gali būti, jog artimiausiu metu tokių progų neturėsime. Tačiau jei bus noro, toliau kelsime sau iššūkius ir vienokiu ar kitokiu būdu juos įgyvendinsime.

– Vėjas: Esame išsikėlę kelis tikslus. Vienas jų – per 24 valandas nueiti 100 kilometrų. Taip pat norime nueiti nuo žemiausios iki aukščiausios Lietuvos vietos, bet šį iššūkį, tikriausiai, teks perkelti kitiems metams.

– Kuo ši kelionė buvo kitokia nei ankstesnės?

– Timas: Turbūt tai buvo mūsų šešta ilgesnė kelionė kartu. Esminis skirtumas tas, kad visos ankstesnės buvo žygiai pėsčiomis, o šį kartą – plaukimas. Be to, nors visada keliaujame dviese, plaukiant baidare tampame dar labiau priklausomi vienas nuo kito: sėdime vienoje baidarėje, tad jeigu vienas nusprendžia ką nors pakeisti, tai iškart atsiliepia ir kitam.

Kalbėjosi Rėja Ainė TRUSKAUSKAITĖ

Vilniaus universiteto studentė

T. Dzienos ir V. Pranculevičiaus asmeninio archyvo nuotraukos