Ukrainoje įgytą patirtį ir pamokas gydytojas atvežė į Ukmergę

Nijolė STUNDŽIENĖ

 

Į Lietuvą po dviejų savaičių stažuotės Ukrainoje grįžo Lietuvos medikų grupė iš skirtingų šalies regionų: Panevėžio, Alytaus, Šakių ir Ukmergės. Tarp jų buvo ir VšĮ Ukmergės ligoninės Chirurgijos skyriaus vedėjas gydytojas Nikas Samuolis.

Tai jau 6-oji Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) kartu su nevyriausybine organizacija „Blue/Yellow“ organizuota stažuotė. Nuo balandžio mėnesio vykusiose praktinėse komandiruotėse dalyvavo beveik keturios dešimtys dalyvių.

Pasak laikinai sveikatos apsaugos ministro pareigas einančios Marijos Jakubauskienės, ruošiantis išorės grėsmėms, įgyvendintas pirmas žingsnis. Po šių 6 stažuočių visuose šalies regionuose jau yra medikų, kurie įgijo praktinių žinių, kaip veikti karo sąlygomis. Dabar šie specialistai gali įsitraukti į regioninių gydymo įstaigų pasirengimą mobilizacijai ir išorinėms grėsmėms. Iš stažuotės grįžę medikai aktyviai įsijungia į savo gydymo įstaigos parengties stiprinimą.

Gabeno ir paramos vaistais siuntą

Ukmergiškis chirurgas N. Samuolis vos grįžęs iš Ukrainos kitą dieną jau dirbo Ukmergės ligoninėje.

„Gimtosios žemės“ kalbintas medikas sakė, kad stažuotė Ukrainoje buvo sąmoningas pasirinkimas: „Norėjau prisidėti prie kolegų, kurie dirba ypatingai sudėtingomis sąlygomis, ir kartu pamatyti, kaip karo metu organizuojama medicininė pagalba. Tai suteikia ne tik profesinės, bet ir žmogiškos patirties, kurios kitur neįmanoma įgyti.“

N. Samuolis dirbo Dnipro Mečnikovo bei kitose pafrontės ligoninėse, „TacMed“ evakuacinėje bazėje, kur kasdien tenka susidurti su karo sužeidimais, masiniu traumų srautu, sudėtinga logistika.

N. Samuolio (centre) asmenukė pasiekus Dniprą.

„Pagrindiniai iššūkiai – riboti resursai, nenutrūkstanti įtampa, būtinybė greitai priimti sprendimus. Dirbome operacinėje, reanimacinėje palatoje, greitosios pagalbos automobiliuose“, – pasakojo N. Samuolis.

Pasak jo, šiuo metu Ukrainos medikams labiausiai trūksta įrangos, medikamentų ir poilsio – jie dirba praktiškai be sustojimo. Tačiau svarbiausia, ką jie vertina, yra solidarumas – jausmas, kad nėra palikti vieni.

„Vykdamas į šią stažuotę kartu vežiau ir vaistų paramą, kurią siuntė Ukmergės „Lions“ klubas. Šių medikamentų labai trūko greitosios pagalbos automobiliuose, evakuojančiuose sužeistus kareivius. Tai stiprūs nuskausminamieji, ligonio gaivinimui skirtos priemonės“, – apie ukmergiškių labdaros siuntą užsiminė pašnekovas.

N. Samuolio teigimu, ši stažuotė buvo abipusiai naudinga: ir Lietuvos medikai perdavė savo žinias kolegoms Ukrainoje, ir patys išmoko greitesnių, paprastesnių sprendimų, kurie karo sąlygomis tampa gyvybiškai svarbūs.

„Patirtį parsivežiau ir į Ukmergę – su kolegomis kalbamės apie pasiruošimą masiniams įvykiams, civilinės gynybos svarbą, – tęsė pašnekovas. – Visos Lietuvos gydymo įstaigos, tarp jų ir Ukmergės ligoninė, turi ruoštis galimiems ekstremaliems scenarijams – nuo didesnių avarijų iki karo grėsmės. Tai reiškia ne tik surašyti planus popieriuje, bet ir realiai treniruotis, turėti atsargų, užtikrinti personalo pasirengimą. Tikiu, kad ši patirtis padės mums būti stipresniems, o svarbiausia – pasirengusiems padėti savo žmonėms, jei kada to prireiktų.“

„Šis karas – ne vien Ukrainos reikalas“

Ukmergiškis gydytojas chirurgas N. Samuolis socialinio tinklo „Facebook“ asmeninėje paskyroje taip pat pasidalino savo mintimis apie Ukrainoje įgytą patirtį: „Grįžtu galbūt dar ne paskutinį kartą su medikų komanda iš Ukrainos ir sakau „galbūt“, nes šie dalykai niekada nėra aiškūs – ar tai jau pabaiga, ar tik tarpinė stotelė, ar galbūt priešingai, pradžia kažko tokio, kas dar tik bręsta mūsų šalyje ir mūsų pačių sąmonėje. Tos dvi savaitės, kurias praleidome, buvo įsimintinos, bet ne dėl kokių nors ypatingų įvykių, o veikiau dėl to, kad pamatėme karo kasdienybę, kuri tokia paprasta ir dažnai varginanti: trumpi miegai, pavojaus sirenos, netikėti pokalbiai, skubėjimo jausmas, lyg nuolat kažkur nespėtum, nors iš tikrųjų visur spėji. Ir šiame fone visur lydėjo nuostabioji Vaiva Jankienė (kartu vykusi slaugytoja – autorės past.), kuri mums buvo tarytum mama, nuolatos klaususi, ar pavalgėme, ar išsimiegojome, ar dar nesame pernelyg pavargę, ar jaučiamės saugūs.

Vis dėlto be Blue/Yellow for Ukraine Medical ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos paramos viskas nebūtų įmanoma, ir tai savaime yra keistas įrodymas, kad valstybė kartais leidžia, netgi skatina, žmonėms daryti tai, ko formaliai lyg ir nereikalauja – važiuoti padėti kitai šaliai, o iš tikrųjų padėti ir pačiai sau, nes solidarumas, jei jis yra tik žodžiai, dokumentai ar deklaracijos, iš tiesų yra nieko vertas. Tik tada, kai jis tampa veiksmu, kada žmogus savo kūną, laiką, savo darbo įgūdžius įdeda į kitą erdvę, jis tampa tikru solidarumu.

Šis karas – ne vien Ukrainos reikalas, nors dažnai taip kalbame, lyg norėtume nusimesti atsakomybę, lyg norėtume sakyti: „tai jų, ne mūsų“. Bet iš tiesų jis yra ir mūsų, nes viena pusė kovoja dėl gyvenimo prasmės ir laisvės, o kita – dėl valios imperijos, kuri nori ne tik žemių, bet ir sunaikinti tautos atmintį, jos kalbą, jos pačius pamatinius vaizdinius. Ir mes, važiuodami į tokias misijas, galime sau sakyti, kad darome tai dėl kitų, bet iš tikrųjų važiuojame dėl savęs: kad suprastume, ką reiškia būti toje vietoje, kur gyvenimo kaina yra pasikeitusi, ir kur patirtis – tokia trumpa, bet intensyvi – tampa tarytum paskolintu laiku, kurį kažkada, neišvengiamai, turėsime grąžinti.

Tai, ką parsiveži iš pafrontės ligoninių ar greitosios automobilių, nėra vien įspūdžiai ar prisiminimai; tai yra savotiški receptai – kaip gintis, kaip išgyventi, kaip sukurti tą atsparumą, kurio dar neturime, bet kurio galbūt vieną dieną prireiks. Ir tada imi suvokti, kad pasipriešinimas nėra tik ginklai, kad jis visų pirma yra žmonių santykiuose, jų pasitikėjime, jų etikoje, jų kultūroje, kuri karo akivaizdoje pasirodo kaip trapiausias, bet tuo pačiu stipriausias ginklas. Todėl medikų misijos yra ne kas kita, kaip humanizmo gynyba, tylus ir kasdienis atsakas į mirtį, kai gyvybės vertė pasikeičia tiek, kad net menkiausias gestas – aprišta žaizda, duotas vaistas, ištartas sakinys – tampa lyg maža pergalė. Ir galbūt būtent dėl to kiekviena kelionė virsta tiltu: tarp fronto ir mūsų šalies, tarp svetimos patirties ir mūsų pačių ateities, nes ten renkami ne tik sužeistųjų pasakojimai, bet ir tai, kas vieną dieną gali nulemti mūsų pačių išlikimą“.

Mokymai ir stažuotės bus tęsiami

Kaip skelbia Sveikatos apsaugos ministerija, ateityje planuojama Lietuvoje organizuoti mokymus Greitosios medicinos pagalbos tarnybos darbuotojams ir traumų klasterio medikams. Taip pat bus tęsiamos stažuotės Ukrainoje, kadangi siekiama šalies sveikatos sistemoje turėti kuo daugiau specialistų, susidūrusių su karo traumomis.

N. SAMUOLIO ir SAM nuotr.