„Gyveni tiek, kiek Dievo duota…“

Loreta EŽERSKYTĖ

Rugsėjo 5-ąją Vidiškiuose gyvenančiai Monikai Adomėnienei sukako 100 metų. Garbingo jubiliejaus proga ilgaamžę aplankė ir sveikino valdžios atstovai, giminės, artimieji, kaimynai. Sekmadienį jubiliatės šeima ir giminės buvo susirinkę į Vidiškių švč. Trejybės bažnyčią. Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas ir kunigas Marijonas Savickas aukojo padėkos Šv. Mišias, jose visi dėkojo už jubiliatės nugyventus gražius metus, meldė jai sveikatos ir stiprybės.

Šimtametę savo apsilankymu pradžiugino vyskupas emeritas J. Kauneckas.

Šimtametė „Gimtajai žemei“ papasakojo, kad gimė 1925 m. rugsėjo 5 dieną Panevėžio rajono Praščiūnų kaime. Jos vaikystė prabėgo Ukmergės rajone, Baleliuose. Monika septynių vaikų šeimoje buvo vyriausia.

„Kai baigiau keturias klases, su viena drauge nusprendėme mokytis toliau, eiti į penktą klasę. Labai jau patiko lankyti mokyklą. Grįžusi į namus apie tai pasakiau tėvams. Tėvelis nesakė nieko, o mamai mano nusiteikimas mokytis nelabai patiko. Kadangi buvau vyriausia, ji norėjo, kad padėčiau jai namuose. Mane tai labai nuliūdino, pasislėpusi ilgai ir graudžiai verkiau. Tėvelis, pamatęs mane apsiašarojusią, pažadėjo leisti mokytis siuvėjos amato. Mat nuo mažumės turėjau patraukimą siūti…“ – pasakojo M. Adomėnienė.

Tėvas, kaip ir žadėjo, vyriausios dukters norą išpildė. Moniką išleido mokytis į Raguvą, pas garsią siuvėją, išugdžiusią ne vieną dešimtį mokinių.

Būdama šešiolikos metų mergina jau buvo baigusi siuvėjos mokslus ir pradėjo savarankiškai siūti. Tuo metu jaunoji siuvėja tapo partizanų rėmėja – paslapčia siūdavo jiems rūbus.

„Apsistodavau pas atokioje pamiškėje gyvenusius senukus ir siūdavau. Per kitus žmones pasakydavo, kad kažkam iš miške esančių partizanų reikia pasiūti marškinius, kitam kelnes, trečiam – švarką. Tai ir siūdavau. Senukas pasiūtus drabužius išnešdavo, kažkam perduodavo… Aš grįždavau namo. Po kažkurio laiko vėl pranešdavo, kad reikia ką nors pasiūti…“ – prisiminimais dalijosi M. Adomėnienė.

Siūdama Monika susipažino su partizanu Jonu Kadžioniu-Bėda, kilusiu iš Kavarsko valsčiaus Piktabalio kaimo. Buvęs Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Butageidžio kuopos paskutinysis vadas 1953 m. buvo suimtas. Pabaltijo karinis tribunolas jį ir jo žmoną nuteisė po 25 metus kalėti ir po 5 metus tremties. Į gimtinę jis grįžo tik 1989-iais. Apsigyvenęs Anykščiuose, partizanas susitiko ir iki šiol bendrauja su M. Adomėniene ir jos šeima.

Siuvėjos amato Monika nemetė ir ištekėjusi už Vlado Adomėno. Šeima gyveno Žemaitkiemio seniūnijos Kmitiškių kaime, užaugino dukterį Vidą.

Puikią siuvėją gerai pažino visi aplinkinių kaimų gyventojai – darbšti moteris neatsisakė pasiūti nei dideliems, nei mažiems.

Jau du dešimtmečius M. Adomėnienė gyvena Vidiškiuose pas dukrą V. Gedzevičienę. Nuoširdžią, dosnios širdies senolę gerbia ir myli visas miestelis, o sulaukus garbaus jubiliejaus, rašė, siuntė šiltus sveikinimus, gražius linkėjimus.

Kalbinama jubiliatė prisipažino, kad jos gyvenimas buvo labai sunkus. Teko daug ir sunkiai dirbti, išgyventi įvairius sukrėtimus, nepriteklius: „Tikrai nesitikėjau, kad sulauksiu šimto metų! Gyveni tiek, kiek Dievo duota…“

Pasak pašnekovės, jos giminėje ilgaamžių būta ir daugiau. Diedukai iškeliavo nugyvenę daugiau nei šimtą metų – vienas sulaukė 109-erių, kitas – 110 metų.

„Tuomet nugyventi tokį ilgą amžių labai retai kam pasitaikė“, – sakė M. Adomėnienė.

Pokalbio metu jubiliatė pasiguodė, jog nelikę nė vieno gyvo jos bendraamžio – visi jau išmirę. Iš jos šeimos likusi tik viena, jauniausioji sesuo Valė. Ji gyvena Kaune, tad seserys daugiausia bendrauja telefonu.

Be abejo, didžiausio dėmesio ir meilės ilgaamžė sulaukia iš dukters Vidos ir jos šeimos. Senolė džiaugiasi trimis anūkais ir proanūkiu.

„Jau penkerius metus gyvenu prikaustyta prie lovos – nebevaikštau, nematau, blogai girdžiu… Televizoriaus žiūrėti negaliu, tad visa mano paguoda – radijas. Dažniausiai klausau Marijos radijo, džiaugiuosi, kad kasdien, 12 valandą, galiu išklausyti šv. Mišias“, – apie savo kasdienybę kalbėjo šimtametė.

Dukra Vida priduria, kad mamą prie lovos prikaustė ne ligos, o senatvė ir senkančios jėgos: „Vienintelis jos vaistas – širdies lašai. Niekada jai nėra skaudėjusi galva. Matyt, gyvenime patirti sunkumai ją užgrūdino… Visada ji mėgo riebiai ir sočiai valgyti. Tik dabar jau prašo liesesnio, lengvesnio maisto“.

Nors ir kamuojama senatvės negalių, jubiliatė su džiaugsmu pasitiko savo 100 metų sukaktį. Dėkojo su dovanomis ir gėlių puokštėmis ją aplankiusiems valdžios atstovams – rajono savivaldybės merui Dariui Varnui, LR Seimo narės Indrės Kižienės patarėjui Dariui Krogertui, mero patarėjai Godai Juzėnaitei, rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjai Astai Leonavičienei.

Į svečius su dovanomis atvyko (iš kairės) D. Varnas, D. Krogertas, A. Leonavičienė.

Jubiliatę pradžiugino ir buvęs partizanas J. Kadžionis-Bėda, į svečius atvykęs su Panevėžio vyskupu emeritu Jonu Kaunecku.

Ilgaamžės kambarėlis dabar skendi gėlių jūroje. Nors jubiliatė žiedų spalvų ir grožio nebemato, tačiau juos paglosto ranka. To pakanka, jog širdį užlietų džiugesys ir sveikintojų siunčiami linkėjimai…

Rajono savivaldybės administracijos ir V. Gedzevičienės asmeninio albumo nuotraukos