Pabiro namuose deimantai…

Rasa GRIŠKEVIČIENĖ

Baigiantis vasarai ukmergiškių Janinos ir Vitolio Kazėnų artimieji susirinko į deimantinių vestuvių iškilmes. Dukrą Rasą, du sūnus – Darių ir Liną – užauginę jų tėveliai, penkių anūkų seneliai, keturių mažylių proseneliai šiemet mini 60 bendro gyvenimo metų jubiliejų. Garbaus amžiaus senoliais šiuos žmones nelabai ir pavadinsi. Greičiau – oriais dvasios aristokratais, grožį, išmintį, eleganciją, pagarbą kitam žmogui spinduliuojančia bendraminčių pora.

Ukmergiškiai J. ir V. Kazėnai mini bendro gyvenimo 60 metų jubiliejų.

Janinos ir Vitolio šeimos gyvenimo pradžia – romantiška jauno dėstytojo ir studentės meilės istorija, kadaise gimusi tuometiniame Raguvėlės žemės ūkio technikume, lydima pagarbaus kolegų supratimo ir tolerancijos. Meilės istorija, kurios ir tuo metu niekas nedrįso nei liesti, nei drausti, nei apkalbėti.

Žemės ūkio akademijoje Janina įgijo agronomo, Vitolis – inžinieriaus mechaniko specialybę. Visą savo gyvenimą jie abu dirbo pedagoginį darbą.

Janina ir Vitolis susituokė 1965 metais Anykščiuose.

Kai neliko Raguvėlės technikumo, dėstytojų šeima persikėlė į Tytuvėnus, o vėliau sugrįžo į vyro gimtinę Ukmergėje. O iš čia ne itin toli ir iki Vabalninko – Janinos tėviškės. J. Kazėnienė tęsė dėstytojos karjerą Ukmergės technologijų ir verslo mokykloje, 13 metų čia dar dirbo ir sulaukusi užtarnauto poilsio. Prabėgusius daugiau kaip keturis dešimtmečius turiningų, brangių Janinai darbo metų primena daugybė šalies ir rajono vadovų apdovanojimų, padėkų raštų, įgyta mokytojo metodininko ir vyresniojo dėstytojo kvalifikacija. Gražius praeities prisiminimus kartu su puikiais darbo įvertinimais saugo ir V. Kazėnas, Ukmergėje dirbęs tuometinėje Penktojoje vidurinėje (dabar Dukstynos pagrindinė mokykla).

Visą gyvenimą mokę ir ugdę jaunuosius ūkininkus, buvę dėstytojai ir dabar gražiai prisimena bičiuliais tapusius savo auklėtinius, tarp kurių – buvęs LR Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir kiti jiems mieli žmonės.

O į deimantinio jubiliejaus šventę iš Norvegijos sugrįžusi dukra Rasa Kazėnienė su švelnia nostalgija ir ypatinga meile prisimena savo vaikystę. Pasak Rasos, tėveliai niekada jai ir broliams nebuvo labai griežti. Tėtis buvo labai ramus, bet tvirto charakterio ir paskutinis žodis visada būdavo jo. Nuo mažens tėvai mokė vaikus atsakomybės, pagarbos vienas kitam ir aplinkiniams, vyresniesiems, mokė sakyti tiesą.

„Nepamenu jokių vaikiškų bausmių. Nebent jau būnant paauglei neišleisdavo į šokius, – šypsodamasi pasakoja Rasa. – Namus visada tvarkydavome su tėčiu. Tai buvo mūsų pareiga. O mama rūpinosi valgio gaminimu. Aš irgi išmokau iš mamos ir pyragus kepti, ir kompotus virti. O tėvelis išmokė kopūstus raugti. Labai jau jie skanūs jam išeina. Žinau, kad ir brolis Linas pernai mokėsi…“

J. Kazėnienei – 84-eri, jos vyrui – 87-eri metai. Dukra pasakoja, kad dar prieš porą metu abu eidavo sportuoti į stadioną, kasdien maudydavosi Šventosios upėje. O dabar sportuoja namuose: kiek-vieną rytą drauge daro mankštą, drauge prižiūri savo išpuoselėtus gėlynus. Tėtis ir žolę prie namų pjauna, ir daržoves mamai sodinti padeda. Mėgsta vairuoti automobilį. Apvažiuoja ne tik Ukmergę, bet ir kitus miestus. Iki šiol bitininkauja. Tai sena giminės tradicija, kurią perėmė ir jauniausias sūnus Linas, vadovaujantis ne tik dideliam savo namų bitučių ūkiui, bet ir Ukmergės bitininkų draugijai.

Vidurinysis Kazėnų vaikas – Darius – verslininkas, pasak sesers Rasos, iš tėvelių paveldėjęs darbštumą, atsakingumą, pagarbos kitam jausmą.

J. ir V. Kazėnai su savo vaikais. Iš kairės – Linas, Rasa, Darius.

„Mes, vaikai, visada turėjome neįkainojamą pavyzdį. Nesame matę savo tėvų susipykusių, išgėrusių, nesame girdėję juos besikeikiančius. Dar ir dabar per šventes, įvairius renginius jie vaikšto susikibę už rankų. Moka vienas kitam nusileisti, suprasti. Sovietiniais laikais tėvai atlaikė spaudimą ir nestojo į partiją. Dalyvavo Baltijos kelyje. Yra aktyvūs, nepraleidę nė vienų rinkimų, visuomet juose dalyvaujantys… – gražių žodžių tėveliams negaili Rasa. Ir priduria, kad išgyventi šitiek metų kartu – menas ir tobulas pavyzdys jiems, vaikams.

Asmeninio albumo ir rajono savivaldybės administracijos nuotraukos