Pabaiskas. Mažo miestelio didi praeitis

Rasa KUZMENKIENĖ

Tokių miestelių, kaip Pabaiskas, Lietuvoje daug. Siauros tylios gatvelės, abipus kurių išsirikiavę mediniai ar mūriniai namukai. Iš už tvorelių vypso į praeivį žiedais apsipylę hortenzijų krūmai, galvelėm vėjyje mojuoja jurginai.

Miestelio centre vienintelė nedidelė maisto prekių parduotuvė. Jauna pardavėja sakosi gyvenanti čia neseniai, bet vietovė jai labai miela. Čia vietiniai kiekvieną sutiktą pasveikina, nesvarbu, pažįsta jį ar ne.

Kiek toliau paėjėjus, išnyra akmenų mūro bažnytėlė – nedidelė, bet iškili ir savo architektūra panaši į daugumos kaimų maldos namus. Ši – statyta prieš du šimtmečius.

Rami gyvenimo tėkmė, niekur tavęs neskubinanti, leidžianti girdėti ir gamtos garsus.

Ir jei įvažiuodamas nežvilgteltum į lentelę su jo pavadinimu, pamanytum, jog tai tiesiog dar vienas ramus, paprastas Lietuvos bažnytkaimis. Bet perskaičius jo vardą – PABAISKAS, jis tikrai primins jo didžią praeitį. Miestelio istorija tęsiasi ir kasmet primena, kas vyko prieš bemaž 600 metų.

 

TADA

O vyko čia mūšis (dar vadinamas Ukmergės, Šventosios), didelis ir žiaurus, kuriame lietuviai kovėsi ne su priešais, bet tarpusavy. Kovojo dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo sosto, dėl tolesnės Lietuvos vidaus raidos krypties. Žygimantas Kęstutaitis, remiamas lenkų ponijos, stojo į kovą su Švitrigaila, kurį rėmė Livonijos ordinas.

Pabaisko mūšį, vykusį 1435 m. rugsėjo 1 d. prie Žirnajų ežero ir iš jo ištekančio Žirnajos upelio, istorikai dažnai vadina vienu didžiausiu viduramžių mūšiu Lietuvos teritorijoje, „antruoju Žalgiriu“.

Žinoma, kad šiame mūšyje dalyvavo apie 15 000 Žygimanto Kęstutaičio sutelktų karių (12 000 LDK karių ir 3 000 lenkų) ir apie 20 000 Švitrigailos karių (12 000 Livonijos ir 8 000 LDK karių bei totorių). Tuo metu buvo tikrai didelės pajėgos.

Pagrindinė karinė jėga buvo raiteliai, jie ir lemdavo mūšio eigą. Dabar sunku net ir įsivaizduoti – tokia galybė žirgų, žvangančių kardų ir sunkių šarvų.

1435 m. rugpjūčio pradžioje Švitrigailos ir Livonijos magistro Franko Kerskorfo kariuomenės susijungė ties Breslauja ir rugpjūčio 29 d. pasiekė Ukmergę. Pernakvoję prie pilies, rugpjūčio 30 d. rytą jie patraukė toliau ir, pasiekę Žirnajų ežerą, susitiko Mykolo Žygimantaičio vadovaujamas pagrindines Lietuvos pajėgas. Dvi naktis pernakvojusios viena priešais kitą, priešininkų kariuomenės susirėmė lemiamame mūšyje.

Auštant rugsėjo 1-ajai Švitrigailos pajėgos nuo ežero vakarinės pusės ėmė trauktis Ukmergės link. Pastebėjusi šį manevrą Žygimanto Kęstutaičio kariuomenė, stovinti ežero kitoje pusėje, įsiveržė į Švitrigailos kariuomenės vidurį, suskaldė ją į dvi dalis ir sumušė.

Livonijos ordino magistras F. Kerskorfas žuvo, Švitrigaila su 30 karių pabėgo į Polocką.

Švitrigailos ir Livonijos kariuomenių pralaimėjimą lėmė tai, kad, bandydami atsitraukti į sau patogesnę vietą prie Ukmergės, sąjungininkai išardė savo rikiuotę ir tapo pažeidžiami priešo smūgių.

Pabaisko mūšis privertė Vokiečių ordiną nutraukti bet kokią paramą Švitrigailai ir sudaryti taiką su Lenkija. 1435 m. gruodžio 31 d. Kujavijos Bresto amžinosios taikos sutartimi Vokiečių ordinas įsipareigojo niekada neberemti Švitrigailos ar kito pretendento į Lietuvos sostą ir laikytis 1422 m. Melno sutartimi nustatytų sienų. Nepaisant to, po Pabaisko mūšio Livonija patyrė teritorinių pralaimėjimų: Vytauto laikais, 1426 m., nustatyta Lietuvos ir Livonijos siena faktiškai buvo pastūmėta į šiaurę, nes Melno taikos sutartimi Lietuvos siena su Livonija buvo apibrėžta gana miglotai.

Po Pabaisko mūšio Švitrigaila įsitvirtino pietinėje Černigovo žemės dalyje ir Kijeve, o ryšį su juo praradęs Polockas ir Vitebskas, baigiantis 1436 m. vasarai, pasidavė Žygimantui. Švitrigailai nebesisekė palaikyti ryšių su Vokiečių ordinu.

Istoriko dr. Tomo Baranausko manymu, po Pabaisko mūšio, nugalėjus Žygimanto politikai, Lietuva jau buvo kitokia. Viduje – vieningesnė, labiau integravusi savyje Rusios diduomenę. Galbūt tai darė Lietuvą kiek mažiau lietuviška, nors iš pradžių tai menkai jautėsi, nes lietuvių diduomenė neketino atsisakyti savo pozicijų. Tačiau ji tapo artimesnė rusėnams. Tai ėmė vis labiau skirti juos nuo Maskvos valstybės, formuoti kitokią jų savimonę ir kitokį patriotizmą, dėl to susiklostė atskiros baltarusių ir ukrainiečių tautos. Tai leido LDK išlikti dar pusketvirto šimtmečio ir formuoti Rytų Europos geopolitinį žemėlapį iki šiol – be nepriklausomų Ukrainos ir Baltarusijos valstybių Lietuva ir šiandien būtų mažiau saugi.

DABAR

Nors Pabaisko pavadinimas yra kilęs iš lenkų kalbos žodžio „pobojowisko“, kuris reiškia kovos vietą, lauką, ir būtent jis mums primena tuos žiaurius kovų laikus, dabar miestelyje teka ramus, taikus gyvenimas.

Iki šių laikų išlikęs šio mūšio priminimas – Pabaisko švč. Trejybės bažnyčia. Pasak istoriko Jono Dlugošo, mūšio vietoje Žygimantas Kęstutaitis pastatė Pabaisko parapinę bažnyčią. Šią žinią patvirtina ir 1544 m. Žygimanto Senojo privilegija Pabaisko bažnyčiai. Laimėjęs mūšį, Žygimantas Kęstutaitis pergalei atminti 1436 m. pastatė bažnyčią ir dovanojo jai žemių. Prie jos atsirado pirmieji statiniai, o 1558 m. jau minimas Pabaisko miestelis.

Žygimantas Augustas 1544 m. pastatydino naują medinę bažnyčią. Ji 1664 m. atstatyta. Susenus bažnyčiai, nauja pastatyta 1762 m., bet 1765 m. sudegė. Klebono D. Venckevičiaus rūpesčiu pastatas 1768 m. atstatytas. Nuo 1777 m. minima parapinė mokykla.

Dabartinė akmenų mūro bažnyčia pastatyta 1821–1836 m. pagal architekto J. Levuazjė (Levoisier) projektą.

Pabaisko mūšis Lietuvos istorijoje yra išskirtinis dar ir dėl to, kad tai, ko gero, vienintelis palyginti didelis viduramžių laikotarpio mūšis, kurio žinoma apytikslė vieta, esanti dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Apie šį mūšį yra išlikusių abiejų kariaujančių pusių liudijimų, užfiksuotų gana greitai po paties mūšio ir todėl gana patikimų.

Jo konkrečią vietą jau ne kartą bandyta lokalizuoti, pažymėti ir net archeologiškai tyrinėti.

2006 m. Pabaisko mūšio lauko vietoje buvo atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrinėjimai (vadovas daktaras Gintautas Zabiela), kurių tikslas – papildyti turimas žinias apie Pabaisko mūšį, patikrinti į Kultūros vertybių registrą įtrauktos teritorijos dalį, taip pat sudaryti sąlygas Pabaisko mūšio lauko įamžinimo akcentų statymui.

2008-iais Pabaisko mūšio vietoje pradėtas sodinti Lietuvos kariuomenės 90-mečio ąžuolynas bei atidengta skulptoriaus Vaido Ramoškos specialiai kariuomenės ąžuolynui sukurta skulptūra.

O 2025 m. pasirodė žurnalisto Vytauto Žeimanto knyga „Vilkmergė. Lietuvos legenda“, kurią jis skyrė Pabaisko mūšio 590-ioms metinėms.

Taigi, mūsų krašto istorija gyvena ir dabartyje. Šio mūšio, jo reikšmės Lietuvai nepamiršta dabartės visuomenė. Pabaisko mūšį pamini Pabaisko bendruomenė ir Ukmergės rajono savivaldybė. Vyksta maža, bet prasminga šventė. Kartais rengiama mūšio inscenizacija, dėvint to laikotarpio drabužius bei šarvų kopijas. Deja, tik žirgų jau nebėra…

AUTORĖS nuotraukos

Vienas iš istorinio mūšio įamžinimo akcentų.

2005 m., minint mūšio 570-ąsias metines, Pabaisko miestelio centre, netoli bažnyčios, pastatytas skulptūrinis paminklas, atspindintis mūšio vaizdus (autorius Viktoras Žentelis).

Dabartinė Pabaisko akmenų mūro bažnyčia pastatyta 1821–1836 m.

Mūšio vietoje įrengtas informacinis stendas.

Pabaisko (Šventosios) mūšio vieta – valstybės saugomas kultūros paveldo objektas.

Istorinį įvykį primena 2005 m. pastatytas koplytstulpis.

2008-ųjų pavasarį pradėtas sodinti Lietuvos kariuomenės 90-mečio ąžuolynas.