Vytauto Didžiojo karo muziejaus parodoje – ir Vilkmergės pilis

Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejuje, galima apžiūrėti tarptautinę parodą „Prakaitu grįstas kelias. Lietuvos karo inžinerijos istorija“, kuri pristato Lietuvos karo inžinerijos raidą nuo seniausių laikų iki mūsų dienų ir jos svarbą karyboje. Paroda veiks iki šių metų pabaigos.

Parodos chronologija apima laikotarpį nuo IX a. vikingų sagose minimos Apuolės gyvenvietės iki mūsų dienų Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono istorijos ir karių kasdienybės. Nuo autentiškų Apuolės gyvenvietės rąstų iki įvairių modernių elektroninių daviklių. Skirtingi parodos laikotarpiai pasakoja apie viduramžių, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, 1918-1940 m. Lietuvos Respublikos, Lietuvos partizanų, atkurtos Lietuvos kariuomenės karo inžinierių kasdienį darbą.

Parodoje pasakojama ir apie Ukmergės piliakalnį, ant kurio yra buvusi pilis.

Medinė Vilkmergės pilis, taip ir gyvenvietė šalia jos, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1333 metais, kai Hermanas Varbergietis – Livonijos ordino metraštininkas, magistro kapelionas, XIV a. antrojoje pusėje parašęs Livonijos kroniką, kurioje daug kur mini Lietuvos vietoves ir įvykius, užrašė, jog tais metais Livonijos ordino magistras „buvo prie Vilkenbergės („Anno 1333 idem magister fuit ante Vilkenberge”)“.

Ukmergės piliakalnis ir forma rodo ant jo buvus didelę ir stiprią pilį. Pasak istorikų, jos apylinkes Livonijos ordinas niokojo ne tik 1333 m., bet ir 1364 m. vasarį, 1373 m. rugpjūčio 22 d., 1378 m. vasarį.

Livonijos ordinas senosios Vilkmergės apylinkes niokojo, nesėkmingai bandė paimti pilį ir lygiai prieš 660 metų – apie 1365 m. rugpjūčio 15 d.

Pilį pavyko užimti daug vėliau – 1385 m. gegužę, ją netikėtai užklupus kryžiuočių remiamam kunigaikščiui Sudimantui. 1388 m. rugsėjį pilį, artėjant kryžiuočiams, sudegino patys jos gynėjai. Vėliau ji buvo atstatyta, bet kryžiuočių užimta ir vėl sudeginta 1391 m. rugpjūtį.

„G. ž.“ inform.