Siesikų Laisvės paminklas ir ąžuolas

Iš siesikietės Onos Kazlauskienės prisiminimų knygos „Vėtrų glėby“

„Laisvės paminklą aš pirmą kartą pamačiau 1950 metais. Jis buvo pastatytas 1928 metais – Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio garbei. Autoriaus, kuris statė paminklą, pavardė nežinoma. Jis mirė (prigėrė) 1930 metais, restauruodamas Balninkų bažnyčią. Tai buvo savamokslis skulptorius. Paminklą statė tuo pat metu, kai restauravo Siesikų bažnyčią. Nors paminklas karo metais išliko sveikas, tačiau kai kam pokario laikotarpiu jis buvo „rakštis“. Todėl smetonišką palikimą nutarė sunaikinti. Jį nugriovė 1951 metų pavasarį „liaudies gynėjai“. Už paminklo nugriovimą apylinkės vykdomasis komitetas sumokėjo 300 červonsų (…).

Yra dvi paminklo griovimo versijos. Viena, kad jį nugriovė Siesikų stribai, antrą pasakojo vienas žmogus, kuris tuo metu gyveno parapijos name. Jo buto langai buvo priešais paminklą. Jis sakė: „Iš Ukmergės sunkvežimiu atvažiavo šeši vyrai (stribai), atsivežė kompresorių ir specialiais grąžtais paminklą gręžė, daužė, kol jis nugriuvo. Aš visą laiką žiūrėjau pro langą ir viską gerai mačiau. Čia šurmuliavo ir siesikiečiai“.

Nugriautas paminklas prie savo pamatų išgulėjo iki 1958 metų gegužės 22 d., 12.30 val. Rajono valdžia liepė nugriautą paminklą kur nors nutempti ir užkasti. Tokį įsakymą privalėjo vykdyti apylinkė, ūkio direktorius ir mokyklos direktorius. Paminklo ,,galva“ buvo numušta jį griaunant, todėl tempiant pririšo virvėmis už ,,kojų“ ir tempė. Tempti reikėjo visai netoli, apie 150 metrų. Mašina privažiavo prie duobės krašto, paminklą atrišo ir nurideno į duobę. Kad jis nesimatytų, užpylė žemėmis. Paminklą nutempė, bet liko pamatai, kuriuos ne kartą rajono valdžia liepė išardyti. Nuo 1971 metų aš dirbau apylinkės pirmininke ir privalėjau vykdyti įsakymą. Direktoriumi tuo metu buvo Antanas Šeškauskas, kultūros namams vadovavo Jonas Rabašauskas. Visi trys susirinkę bandėme išspręsti šią problemą. Man buvo neaišku, kodėl reikia nugriauti tuos pamatus. Nutarėme taip: teritoriją apsodinti gyvatvore, o virš pamatų pripilti žemių ir pasodinti gėlių. Pasodinti gėles ir jas prižiūrėti pasisiūlė Jonas Rabašauskas. Gėlių sodinimu ir priežiūra jis rūpinosi iki mirties. Gyvatvorę sodinome visi – apylinkės darbuotojos, kultūros namų ir bibliotekos darbuotojai. Sodinukų pirkome iš Ukmergės medelyno. Prie sodinimo darbų daug mums padėjo Jonas Dutkus – Siesikų girininkijos girininkas.

Vajus praėjo, taip išliko sveiki pamatai iki paminklo atstatymo dienos. Už tai turėtume būti nuoširdžiai dėkingi J. Rabašauskui ir ūkio vadovui A. Šeškauskui (…)

1989 metais Siesikų apylinkės pirmininkas Kazys Pinkevičius gavo laišką iš buvusio Siesikų tarybinio ūkio vyr. buhalterio pavaduotojo Kosto Čaplinsko, kuris siūlė atstatyti Laisvės paminklą. Tuomet pirmininkas nuvyko į Ukmergės rajono vykdomąjį komitetą pas pirmininko pavaduotoją Joną Zalepūgą. Jis šiam pasiūlymui pritarė. Tada susisiekė su LPS Siesikų grupe ir pradėjo darbus. Surinko per 20 nuotraukų. Daugiausia rūpesčio turėjo, kol surado skulptorių. Su keliais buvo kalbėta, bet nė vienas nesutiko imtis šio darbo.

Pagaliau apsiėmė šį darbą atlikti Veprių apylinkės skulptorius – landšaftininkas Viktoras Žentelis. Laisvės paminklas vaizduoja Motiną, Lietuvą tėvynę ir Laisvę.

Dabartinis paminklas patobulintas – gražesnis, estetiškesnis, bet pastatytas ant senų pamatų, priešais Siesikų bažnyčią. Paminklo atstatymui apylinkės vykdomasis komitetas skyrė 3 767,5 rublių ir aplinkos sutvarkymui prie paminklo – 800 rublių.

Vadovavo ir rūpinosi paminklo atstatymu LPS Siesikų grupės nariai: Kęstutis Motiejūnas, vykdomojo komiteto pirmininkas K. Pinkevičius, Siesikų parapijos klebonas Algirdas Mocius, kuris netgi siūlė pinigų, Antanas Paškevičius, Ukmergės rajono statybos organizacijos (RSO) vyriausiasis inžinierius Mindaugas Tamošiūnas, kuris vykdė darbus ir rūpinosi medžiagomis. Daug dirbo RSO darbininkai: Bronius Vytas, Vytautas Karaliūnas, Albinas Rinkevičius. Talkininkavo Siesikų girininkijos girininkas J. Dutkus, miestelio gyventojai Bronius Jankūnas, Juozas Dūdėnas, Mečislovas Jasiūnas ir kiti.

Atstačius paminklą dešinėje pusėje buvo pasodintas ąžuoliukas, kuris vešliai auga.

Paminklo atidarymo ceremonija vyko 1989 m. liepos 16 d.

Prie paminklo (kairėje pusėje) auga didingas ąžuolas. Jo išsiskleidusios šakos puošia šį kampelį. Tačiau 1972 metais kažkam šovė į galvą mintis, kad reikėtų jį nupjauti, nes gadina vaizdą, temdo kultūros namų ir bibliotekos langus. Aš tuo metu dirbau apylinkės Vykdomojo komiteto pirmininke. Man buvo neaišku, dėl ko medį reikėtų nupjauti. Juk jis visai niekam nekliudo. Taip ir paaiškinau, kad medis labai gražus ir jo pjauti nereikia! Aš to ąžuolo kilmės nežinojau, tik mačiau, kad jis gražus. Tuomet nuėjau pas Petrą Stankevičių (brigadininką), kuris man papasakojo, kad 1930 metų vasarą Siesikuose lankėsi Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona. Vyko labai gražios iškilmės. Buvo sutvarkytas ir išžvyruotas kelias nuo miestelio iki Siesikų ežero posūkio. Ant kalnelio augo įvairių medžių gojelis, kurio viduryje buvo aikštelė. Čia vyko dainų šventė, kurioje dalyvavo Prezidentas, siesikiečiai ir aplinkinių kaimų gyventojai. Prezidento garbei buvo pasodintas tas ąžuolas.

Mokytoja Elena Kuliešienė pasakoja: „1930 metais birželio mėn. buvo atvažiavęs Lietuvos Prezidentas A. Smetona. Aš su juo susitikau senosios mokyklos gonkelyje. Man buvo šešeri metai. Prezidentas paglostė galvą. Prie ežero vyko dainų šventė, kurioje dalyvavo saviveiklininkai iš Toliūnų kaimo ir siesikiečiai. Toliūnų kaimo jaunimas buvo apsirengęs žemaičių tautiniais rūbais. Jų sijonai buvo juostuoti. Siesikiečių apranga buvo aukštaitiška – jų sijonai buvo klėtkuoti (languoti). Saviveikloje dalyvavo Genė Sirotkevičiūtė (mano sesuo), Apolonija Širvytė ir kitos. Tą gražuolį ąžuolą pasodino pats Prezidentas A. Smetona“.

Petro KAMINSKO archyvo nuotrauka

Paruošė Nijolė STUNDŽIENĖ