„Kolei gyva bus mūsų tauta…“

Rasa GRIŠKEVIČIENĖ

…legendinės Eglės paskleista paslaptinga šviesa dar ilgai švies mūsų širdyse ir žadins mūsų dvasią geriems ir gražiems darbams, – teigia rašytoja, vertėja, kalbininkė, pasakorė, „Lieparo“ leidyklos vadovė Liudmila Petkevičiūtė, drauge su savo kūrybine komanda, bičiuliais ir VšĮ „Nekarūnuotas“ šeimininkais sugebėjusi Ukmergės Senąjį (nebe) knygyną romantiškai „nugramzdinti“ į jūros dugną. Su bangomis virtusiomis, jūržolių išdabintomis sienomis, senovinio rago muzika, paparčių šakelėmis ir baltais hortenzijų žiedais išklotu karalienės Eglės sostu. Su pasiuntiniais iš jūros dugno ir perskaitytu laišku, kuriame buvo išsakyta Žilvino valia – paskelbti Žalčių karaliene knygos iliustratorę, dailininkę Silviją Puodžiūnaitę, savo piešiniuose atskleidusią sudėtingą, daugialypį senojo mūsų protėvių pasaulio moters paveikslą, kuriame, pasak autorės, „savitan vienin sulydyti puikiai dera Eglės – jūros mergelės, Eglės – žiniuonės, Eglės – nušvitėlės ir netgi Eglės – burtininkės bruožai“. Silvija buvo pasodinta į paparčių sostą ir tris kartus iškilmingai pakylėta į aukštybes. Knygų karaliumi buvo vainikuotas laužinio dailininkas Petras Petkevičius, Liudmilos brolis, aprašytas tėčio rašytojo Vytauto Petkevičiaus knygoje „Kodėlčius“.

Rašytojos bičiulei Virginijai Kriaučiūnaitei vakaro metu teko Jūros mergelės vaidmuo. Paklausta, kaip galėčiau ją pristatyti mūsų skaitytojams, Virginija gražiai paaiškino: „Esu biochemikė, baigusi anglų kalbą, o „pamišimo zona“ – etnokultūra“.

Apie knygą pasakojo rašytoja L. Petkevičiūtė.

Jūros mergelė (V. Kriaučiūnaitė) pasakojo istoriją apie Eglę.

„Gal čia vaidinimas, performansas ar sapnas? Gal aš tikrai sapnuoju?“ – šypsojosi renginio vedėjas Valdas Korizna, pristatydamas svečius, atvykusius į knygos „Eglė žalčių karalienė“ sutiktuves.

Renginio dalyviams gyvos muzikos programą dovanojo klaipėdietis atlikėjas Darius Žvirblis, dainuojamosios poezijos grupės „Atika“ įkūrėjas, gitaristas ir vokalistas. Grupėje be Dariaus – dar trys atlikėjai: Aurimas Stonys, iš Lvivo į Lietuvą atvykęs Michailo Denisenko ir ukmergiškis Haroldas Liumparas.

L. Petkevičiūtė prisipažįsta: savo knygoje, gal jau tūkstantąjį kartą sekdama šią nuostabią pasaką, ji užsibrėžė skaitytojų mintis nukreipti į retai kada ir mažai kam kylantį klausimą: KODĖL dievaitis (ar bent jau pusdievis) Žilvinas pasirenka būtent Eglę? Kas ji? Kokia ji? Kuo taip labai skiriasi nuo kitų aplinkinių? Kuo ji nepaprasta, kuo ypatinga – toji nemarumo, atgajos ir neregėtos stiprybės žyme tapusi moteris?

Klaipėdietis bardas, dainuojamosios poezijos grupės „Atika“ atlikėjas D. Žvirblis.

Pirmą kartą šią pasaką Liudmila perskaitė būdama trejų metų. O dievai, kaip ji pati pasakoja, jai pasiuntė dailininkę Silviją. Kadaise Ukmergėje, aikštėje prie Kultūros centro vykusioje knygų mugėje, prie „Lieparo“ leidyklos palapinės priėjo močiutės Janinos Murauskienės lydima Silvija ir pasiūlė rašytojai iliustruoti „Eglę žalčių karalienę“. Prabėgo nei daug, nei mažai – 20 metų, kol ryto šviesą išvydo puiki dviejų talentingų kūrėjų dovana skaitytojams.

Pasak rašytojos, Silvijos piešiniuose dailiai tilpo ir kita užmačia, būdinga visoms jos knygoms – pažerti skaitytojui kuo daugiau puikiosios mūsų kalbos perlų ir šitaip paraginti jų nepamiršti, nekeist į svetimus barškalus, žavėtis jais, mėgautis ir būtinai byloti, tarti juos, žosti, klegėti – kaip kad paukščiai kiekvienas savo giesmę atkakliai gieda, jos niekuomet neišduodamas.

Dailininkė S. Puodžiūnaitė Žalčių karalienės soste.

Pati dailininkė atviravo, jog svajoja ir apie kitos lietuviškos pasakos – „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ – iliustravimą. O pats naujausias Silvijos darbas – iliustruota Jono Takarevičiaus-Lietaus poezijos knyga, turinti pasirodyti vasaros pabaigoje.

Justo Striogos nuotraukos