Turėjo laimę būti arti debesų, žaibų, vėjų, lietaus ir rasos…

Daugiau nei penkis dešimtmečius Ukmergės meteorologijos stotyje dirbęs Bronislovas KASELIS švenčia garbingą 90 metų jubiliejų, džiaugiasi gyvenimu ir dosniai dalija savo išmintį

Loreta EŽERSKYTĖ

Liepos 15-ąją orų magu tituluojamam ukmergiškiui B. Kaseliui sukako 90 metų. Ta proga jubiliatas sulaukė daug sveikinimų ir palinkėjimų, jo namus papuošė gėlių puokštės. Ilgaamžį aplankė ir pasveikino rajono savivaldybės meras Darius Varnas.

Žodžio kišenėje neieškantis B. Kaselis, baigęs tarnybą Ukmergės meteorologijos stotyje, šmaikštavo: „Mano gyvenime, kaip ir pasakoje, viskas baigiasi gerai…“ Ir pridūrė, kad nenorėtų tapti panašus į obuolį, kuris ant šakos sunoksta, o paskui nukrenta ir… supūva. Ukmergiškis prisipažino, kad jam arčiau dūšios riešutas, po kietu kevalu subrandinantis sveiką branduolį. Ir iš tiesų, sulaukęs garbingo 90 metų jubiliejaus, Bronislovas džiaugiasi gyvenimu, dalijasi sukaupta išmintimi ir prisiminimais, trykšta pozityvia nuotaika.

 

„Gimiau pačiu laiku…“

B. Kaselio gimtinė – Deltuvos seniūnijos Saliečių kaimas. Tėvas – buvęs Lietuvos savanoris, dirbo žemę, šeimoje augo penki vaikai – keturi sūnūs ir dukra.

Kartu su Bronislovu šios dienos sulaukė Alantoje gyvenantis, 93-čius metus skaičiuojantis vyriausias brolis Albinas, devintą dešimtį įpusėjusi deltuviškė sesuo Aldona ir jauniausias brolis Vytautas, kuriam sukako 83-eji.

„Mano kartos žmonėms teko dideli išbandymai. Išgyvenau karą, trėmimus į Sibirą, per naktis teko eilėje prie duonos stovėti. Bet nenoriu skųstis likimu ir sakau, kad gimiau pačiu laiku“, – prieš kelerius metus smagiai kalbėjo B. Kaselis.

Jis džiaugėsi savo šeima – šaunia, supratinga žmona Genovaite, buvusia pedagoge matematike, su kuria išaugino gerus vaikus – sūnų Egidijų ir dukrą Liną, padovanojusius keturis šaunius anūkus. Deja, praėjusių metų birželį namų geroji dvasia – žmona ir mama – iškeliavo amžinybėn. Sunkiai šią netektį išgyvenęs vyras pamažu apsipranta su gyvenimo pasikeitimais. Nors prieš tris mėnesius patyrė insultą, jo neįveikė ir ši sunki liga. Su džiugesiu pasitinka kiekvieną naują dieną, dėkoja likimui už suteiktas dovanas.

„Turėjau laimę dirbti ypatingoje tarnyboje. Daugybę metų buvau arti debesų, žaibų, vėjų, lietaus ir rasos. Čia dirbdamas išmokau teisingai skaičiuoti metus, draugus ir darbus… – kalbėjo B. Kaselis.

Ukmergiškiui džiugu, kad likimas jam lėmė dažniau nei kitiems pakelti akis į dangų ir stebėti jo ženklus, taip pat nuolat sekti gamtos reiškinius, pamatyti sukrautą medžio pumpurą, prasiskleidusį pirmą pavasario žiedą: „Kad visas tas grožis nepraslystų pro akis, nuolat vaikščiojau pėsčias. Ir jums visiems patariu nors retkarčiais išlipti iš automobilių, pereiti basomis per žolę, įkvėpti į krūtinę rytmečio gaivos. Tuomet pasaulis nušvis kitomis spalvomis, bent trumpam pasimirš bėdos, ligos, nepritekliai…“

B. Kaselis turi dvi specialybes. Buivydiškių žemės ūkio technikume baigė agronomo mokslus, Rostove prie Dono – hidrometeorologijos mokyklą. Nors iš pirmosios specialybės duonos nevalgė, tačiau visuomet jautė, kad suolą technikume trynė ne veltui. Agronomo žinios labai pravertė dirbant Meteorologijos stotyje, ypač – atliekant agrometeorologinius stebėjimus.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje B. Kaselis įsidarbino 1958 metų sausio 14 dieną. Nuo 1961 iki 2002 metų jis vadovavo Ukmergės meteorologijos stočiai. Sulaukęs pensijos, buvo pervestas dirbti vyriausiuoju stebėtoju.

Galbūt ir toliau veteranas būtų mynęs įprastą takelį, bet Meteorologijos stotyje stebėtojus pakeitė automatinės kompiuterizuotos stebėjimo sistemos. 2011-ųjų pavasarį Ukmergėje buvo sumontuoti ir išbandyti nauji prietaisai, stotyje sumažėjo darbuotojų. Tų pačių metų liepą B. Kaselis atsisveikino su pirmąja ir vienintele savo darboviete.

Blogų orų nėra

B. Kaselis ir iš miegų pažadintas paminėtų kelias įsimintinas datas, kuomet Ukmergės meteorologijos stoties stebėtojai užfiksavo stichinius ar net katastrofinius meteorologinius reiškinius. Aukščiausia oro temperatūra Ukmergėje užfiksuota 1959 metų liepą – termometras rodė 35 laipsnius karščio. Didžiausias sniego dangos storis – 43 centimetrai – buvo 1996 metų kovą. 1977 metų balandžio 12 dieną prasidėjo net 51 valandą trukusi lijundra. 1982 metų sausio 6 ir 7 dienomis Ukmergėje rekordiškai ilgai siautė pūga – 30 valandų 30 minučių.

Budėjimo metu B. Kaselis į Meteorologijos stoties stebėjimo aikštelę fiksuoti duomenis ateidavo kas tris valandas.

Meteorologas mena, jog būta Lietuvoje žiemų, kai skrendančios varnos nuo speigo krisdavo. Pasitaikė ir labai pavojingos perkūnijos. Tuo metu einant į stebėjimo aikštelę atrodydavo, kad žemė aplinkui dega…

„Kartais pajuokaudavau, kad geras šeimininkas ne visada šunį į lauką išleidžia, bet stebėtojai privalo nustatytu laiku kas tris valandas, aštuonis kartus per parą, nueiti į stebėjimo aikštelę ir atlikti pareigą – užfiksuoti duomenis. Tuo pačiu metu tai daro visi pasaulio meteorologai. Mūsų darbas labai reikšmingas – nuo pateiktų duomenų priklauso nelaimingų atsitikimų draudimo išmokos…“ – su šypsena prisiminimais dalijosi B. Kaselis.

Ilgametis meteorologas mėgsta kartoti, kad Lietuvoje gyvename tarsi Dievo užantyje – pas mus nei cunamių, nei žemės drebėjimų. Jis tvirtina, kad Lietuvoje blogų orų nėra. Tik reikia mokėti prisitaikyti. Pasak B. Kaselio, rytais, kai vėsu ir gaivu, daržuose, laukuose reikia dirbti, mieste reikalus tvarkyti. O įdienojus, kuomet saulė kepina, pavėsio ieškoti, į lauką stengtis kojos nekelti.

Deja, mes dažniausiai elgiamės priešingai, iki pietų lovose vartomės, o per pusiaudienį lauke dirbame…

Veikla įvertinta prestižine premija

Buvę B. Kaselio kolegos – Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos darbuotojai – vienu balsu tvirtino, kad jų būryje ukmergiškis buvo viena spalvingiausių asmenybių. Neatsitiktinai jis buvo renkamas šalies hidrometeorologijos stočių viršininkų seniūnu. B. Kaselis buvo gerbiamas už sukauptą patirtį, vertinamas už sumanumą, aktyvumą, neeilinius organizacinius sugebėjimus. Jis įsimylėjęs meteorologiją ir puikiai suprato stebėjimų svarbą.

2009 metais B. Kaseliui buvo įteikta prestižinė aplinkosaugos premija. Ilgametis Aplinkos ministerijos sistemos darbuotojas tapo kas dvejus metus skiriamos Viktoro Bergo premijos laureatu. Tuometinis aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas, apdovanodamas B. Kaselį ir Telšių miškų urėdijos eigulį, „Žvėrinčiaus“ įkūrėją Petrą Dabrišių už ilgametį gamtos puoselėjimą ir aplinkosauginių idėjų propagavimą premija, pabrėžė, kad abu laureatai – savo darbo ir pomėgio fanatikai gerąja šio žodžio prasme. „Tai darbuotojai, kuriais Aplinkos ministerija pagrįstai didžiuojasi,“ – iškilmių metu sakė aplinkos ministras.

B. Kaselis ne tik dirbo reikšmingą stebėtojo darbą, bet ir nuolat skleidė meteorologijos žinias. Rajoninėje spaudoje paskelbta gerokai per 500 jo publikacijų apie orų sąlygas, fenologinius stebėjimus, gamtą, jos apsaugą, liaudies papročius ir t. t.

Už puikiai atliekamus konkursinius darbus, turinčius išliekamąją vertę, meteorologinių papročių ir tradicijų puoselėjimą, indėlį garsinant meteorologijos žinias ir visuomeninę veiklą B. Kaseliui suteiktas garbės stebėtojo meteorologo vardas.

53-ejų metų sąžininga darbinė ir aktyvi visuomeninė B. Kaselio veikla įvertinta šūsnimi padėkų, garbės raštų.

„Problemas gliaudo barstydamas humoro perliukus…“

Kai B. Kaselis šventė 70 metų jubiliejų, kolegos iš Hidrometeorologijos tarnybos dovanojo jam albumėlį, kuriame surašė įsimintiniausias bendravimo nuotrupas, pasidalijo mintimis apie jubiliato nuveiktus darbus, neįkainojamą jo patirtį, būdo savybes.

Mokslininkė, buvusi Klimatologijos skyriaus viršininkė Jūratė Mikalajūnienė pažymėjo, jog Bronius atsiradusias problemas gliaudo barstydamas humoro perliukus: „Kur jis pabuvo, ilgai neišnyksta šypsena žmonių veiduose. Jis puikus organizatorius ir susibūrimų siela. Jei reikia, Kaselis ir iš musės dramblį padarys… Įtutinome į jo vadovaujamą stotį didžiulį rusišką automatinį griozdą – stebėjimų mašiną. Matavimai buvo nepatikimi, ji dažnai gedo. Tačiau viršininkas šį „pažangos stebuklą“ priderino prie stoties jubiliejaus, pasipuikavo juo spaudoje, o netrukus… išsiuntė į sąvartyną“.

Utenos meteorologijos stoties viršininkė, šalies stočių viršininkų seniūnė Laimutė Liutkevičienė ukmergiškį B. Kaselį vadino savo ir kitų jaunų specialistų mokytoju: „Su juo galima pasitarti įvairiais klausimais. Jis visada padės išsisukti iš keblios situacijos. Kada būna problemų, skambinu, konsultuojuosi…“

Tuometė Meteorologijos skyriaus viršininkė Salomėja Paulauskaitė negali pamiršti 1977 metų balandžio – garsiosios šimtmečio stichinės lijundros, kuomet visa Lietuva atsidūrė tarsi ledinėje pasakoje. „Aš tada dar buvau bepradedanti meteorologė, man buvo pavesta tvarkyti apledėjimo duomenis. Į tarnybą atvyko Ukmergės stoties viršininkas B. Kaselis. Kai J. Mikalajūnienė jo paklausė, kaip išmatavo lijundros svorį, atsakymas buvo trumpas ir aiškus: paėmiau ledus, sukišau į stiklinėlę, kai jie ištirpo, pamačiau, kiek sveria… Man tada atrodė: kaip viršininkas gali tiek nežinoti… Tik vėliau supratau, kad tai buvo eilinis jo pokštas, o stoties pateikti duomenys buvo tikslūs, jie ir dabar naudojami aprašant Lietuvos orus ir stichinius reiškinius… Dabar, sulaukus brandaus amžiaus, B. Kaselio išmintis darosi dar taiklesnė ir tikslesnė…“ – pažymėjo S. Paulauskaitė.

Buvusios Klimatologijos skyriaus viršininkės mokslų daktarės Audronės Galvonaitės pažintis su B. Kaseliu prasidėjo bemaž prieš penkis dešimtmečius, kuomet ji dirbo Fizikos institute ir važinėdavo po Lietuvos meteorologijos stotis ir iš specialių indų (špižinių puodų) rinkdavo mėnesio kritulių pavyzdžius taršai tirti. Toks rinktuvas buvo ir Ukmergėje. „Vieną vakarą užvažiuoju į Ukmergės stotį patikrinti savo puode kritulių ir randu iš indo dugno ištrauktą kamštį. Puodas išplautas, švarus, net blizga. Klausiu Kaselio, kur mano mėnesio krituliai, o jis aiškina, kad buvo labai purvinas lietus, tad liepęs viską išpilti ir išplauti… Man beliko mintyse nusikeikti ir paprašyti daugiau neliesti to mano puodo. Kitas panašus atvejis buvo žiemą. Atvažiavusi aikštelėje neradau rinktuvo. Galvoju – kažkas „nušvilpė“. Tuomet budėjęs ponas Bronius puolė man aiškinti, kad su tuo puodu viskas gerai: jis išplautas, išdžiovintas ir guli lentynoje. „Ir vėl ką nors ne taip padariau? Taigi aš norėjau kaip geriau…“ – nuoširdžiai pasiteisino. Per pono Broniaus „gerus norus“ mano stebėjimų eilutėse atsirasdavo spragos, tačiau Ukmergėje visada buvau pavaišinama karšta kava, kaimiškais lašiniais arba ponios Kaselienės keptais pyragais. Man Ukmergės stotis visada būdavo kaip tėvų namai…“ – prisiminimais dalijosi A. Galvonaitė.

Su šypsena kolegų lūpos kartojo prieš daugelį metų ištartą ir sparnuota tapusią B. Kaselio frazę: „Na tai kas, kad mažai uždirbu, bet vis tiek aš viršininkas…“

Padėkojo už darbų ir dienos šviesą

B. Kaseliui atsisveikinant su Meteorologijos tarnyba, jo ilgametis ir sąžiningas darbas neliko nepastebėtas. Tuometis Seimo narys Gintaras Songaila į Ukmergę atvežė Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Jono Šimėno pasirašytą padėką. Joje dėkojama už puikią profesinę veiklą, tradicijų puoselėjimą, aplinkos apsaugos idėjų propagavimą, pasišventimą meteorologijai ir žmonėms, ypatingą darbų ir dienos šviesą.

Meras D. Varnas: „Garbingo 90-ojo jubiliejaus proga pasveikinau puikiai pažįstamą mūsų krašto šviesuolį – Bronislovą Kaselį. Ukmergiškiams jis žinomas kaip ilgametis Meteorologijos stoties vadovas, stebėtojas, gamtos pažinimo entuziastas, kaip nuoširdus, šviesus, bendruomenei atsidavęs žmogus – visada pasiruošęs pasidalinti patarimu, prisiminimu ar šmaikščiu pastebėjimu.“ Iš kairės – meras D. Varnas, garbingą jubiliejų švenčiantis B. Kaselis, mero patarėja Goda Juzėnaitė ir jubiliato sūnėnas Raimondas Kaselis.

Daugiau nei penkis dešimtmečius hidrometeorologijai paskyrusiam ukmergiškiui įteikta tuometinio rajono savivaldybės mero Algirdo Kopūsto padėka.

B. Kaseliui už nuoširdumą, sąžiningumą, atsidavimą savo profesijai padėkojo ir tada pareigas ėjusi Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos direktorė Vida Auglienė.

Tuometinis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Meteorologijos skyriaus kolektyvas, išlydėdamas ilgametį bendradarbį į užtarnautą poilsį, dėkojo jam už kruopštumą ir pasišventimą. „Jūsų darbas, nors gal ir ne visada pastebimas ir įvertinamas, tačiau buvo svarbus tūkstančiams žmonių, kurie rytais ar vakarais televizijoje, spaudoje ar internete ieškojo informacijos apie esamus ir būsimus orus. Jums nebuvo blogo oro, šventadienių ir ne visos naktys buvo miegotos. Buvo tiesiog budėjimo laikas. Jūsų išmatuoti temperatūros laipsniai, kritulių milimetrai, vėjo greičio metrai, slėgio hektopaskaliai sugulė į archyvinius dokumentus, leidžiančius dabar ir ateityje vertinti klimato pokyčius,“ – tokius žodžius padėkoje įrašė B. Kaselio kolegos.

2014 m. buvęs ilgametis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Ukmergės meteorologijos stoties vadovas ir vyresnysis stebėtojas B. Kaselis už 50 metų darbą apdovanotas aukščiausiojo laipsnio Nusipelniusio aplinkosaugininko ženklu – auksine gervele.

2018 metais B. Kaseliui įteiktas Mero padėkos ženklas. Jis apdovanotas už ilgamečius profesinės veiklos pasiekimus, meteorologijos žinių sklaidą visuomenėje ir jų aktualizavimą, aktyvų dalyvavimą nevyriausybinių organizacijų, vienijančių pagyvenusius žmones, veikloje, įvairiuose renginiuose.

Buvo džiaugsmo akimirkos, buvo liūdesio valandos… Buvo pavasario audros, alsus vasaros nuovargis, brandus rudens susimąstymas… Visko buvo šitam ilgam kely. Dabar prieita toji aukštuma, nuo kurios malonu prisiminti nueitą kelią…

Redakcijos archyvo ir rajono savivaldybės nuotraukos