Skerdimų kalnas: ką jis mums byloja

Rasa KUZMENKIENĖ

Deltuvos seniūnijoje, į pietryčius nuo Dovydiškių kaimo, Ratkalnio miške, yra status smėlio kalnas, apaugęs pušimis. Šventosios paupyje esanti kalva toli nuo miesto triukšmo ir gaudesio, sunkiai pasiekiama, ateiti galima tik pėstute ar atminti dviračiu. Aplink miškas, laukai ir tyla. Čia gera pabūti tik su savimi, savo mintimis. Ir prisiminti istoriją. Istoriją, kuri nutiko prieš beveik porą šimtmečių.

1935 metais šioje vietoje iškilo paminklas – ant betoninės laiptuotos pakylos pastatyta stačiakampė tašytų akmenų mūro piramidė, įamžinusi istorinį įvykį.

Obelisko ant Skerdimų kalno, skirto pagerbti 1831 m. sukilimo aukas, pašventinimo iškilmės 1935 m. vasarą. 

Maušos LEVIO nuotrauka, saugoma Ukmergės kraštotyros muziejaus archyve

Netoli esančioje pievoje prie Šventosios upės 1831 m. vyko žiaurios sukilėlių su kazokais kautynės. Sukilėliams vadovavo grafas Karolis Zaluskis. Jam buvo pavaldūs Kauno ir Trakų apskričių sukilėliai.

Kaip žinia, sukilimas prasidėjo Varšuvoje dar 1830 m. lapkričio 29 d. Jo tikslas buvo Lenkijos ir Lietuvos federacijos atstatymas.

Praėjus pusmečiui nuo sukilimo pradžios sukilėliai buvo užėmę didžiąją dalį Lietuvos, išskyrus Vilnių, Kauną, Trakus, Užnemunę ir Palangą. Sukilėliai išsirinko apskričių valdžią, sudarė kariuomenės pulkus.

Į pagalbą atvyko sukilėlių junginiai iš Lenkijos karalystės, mėginta organizuoti gausius dalinius Žemaitijoje.

Balandžio 16 d. pasitarime Ukmergėje buvo nutarta pulti Vilnių. K. Zaluskis tikėjosi, kad užėmę Kauną jį parems Kauno apskrities ir Žemaičių sukilėliai. Tačiau rusų kariuomenei prie Kauno sutelkus dideles pajėgas, sukilėliams Kauno paimti nepavyko.

K. Zaluskio vadovaujami sukilėliai prie Ukmergės buvo caro kariuomenės užpulti ir išžudyti.

Caro valdžia žuvusių sukilėlių deramai palaidoti neleido. Vietos gyventojai juos palaidojo ant Dovydiškių kalvos, kur vėjo pustomas smėlis dažnai atidengdavo žmonių kaulus. Sukilėlių kapą pavadino Skerdimų kalnu, taip pat jis buvo vadinamas ir Majako kalnu.

Numalšinusi sukilimą caro valdžia panaikino Lenkijos karalystės autonomiją, taikė įvairias represijas, siekdama užgniaužti bet kokias Lietuvos ir Lenkijos valstybingumo, nepriklausomybės siekimo idėjas.

Ypač griežtai caro valdžia gniuždė Lietuvos ir Lenkijos kultūrą bei švietimą. Panaikino Vilniaus švietimo apygardą, sugriežtino cenzūrą. Buvo uždaryta daug mokyklų, o valdžios institucijose oficiali kalba tapo rusų.

1840 m. panaikintas Lietuvos Statutas. Jį pakeitė Rusijos įstatymai ir teismai. Valdžia ribojo Katalikų bažnyčios veiklą, uždarė daug bažnyčių ir vienuolynų, atiminėjo jų žemes. Siekiant iš atminties ištrinti net Lietuvos vardą, buvusias LDK žemes imta vadinti Vakarų gubernijomis.

Iškovojus Lietuvos nepriklausomybę, 1935 m. Dovydiškių pradžios mokyklos vedėjos Konstancijos Jankauskaitės-Kūlienės (1902-1985) ir jos bendraminčių pastangomis, padedant vietos ūkininkams, ant Skerdimų kalno buvo pastatytas paminklas – tašytų akmenų mūro piramidė su metaline saulute viršuje (autorius architektas J. Kovalskis). Šiaurinėje paminklo plokštumoje matyti geležinis bareljefinis Vyčio kryžius, kurio abiejose pusėse pritvirtinta perskirta metalinių skaičių data: „1831”, o pietinėje plokštumoje – paminklo statytojų monogramos, virš kurių pritvirtinta iš geležies padaryta data: „1935”.

Paminklas tada buvo aptvertas medine tvorele ir šalia pasodinti berželiai.

Tų pačių metų birželio mėnesį paminklas buvo pašventintas. Paminklo atidaryme dalyvavo nemažai to meto Ukmergės valdžios atstovų ir Nepriklausomybės akto signataras Jonas Vileišis.

Buvo iškeltos vėliavos, vyko iškilmingas mitingas, vietos jaunimas inscenizavo pasaką „Dvylika brolių, juodvarniais laksčiusių…“

Po Antrojo pasaulinio karo paminklas buvo apgriautas, o 1989 m. – restauruotas. Šis paminklas yra paskelbtas Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektu, turinčiu istorinę reikšmę.

Skerdimų kalne esantis paminklas 1831 m. žuvusiems sukilimo dalyviams atminti įtrauktas į Deltuvos seniūnijos lankytinų vietų sąrašą, seniūnija pagal galimybes jį prižiūri ir tvarko.

Deltuvos seniūnas Gintaras Radzevičius papasakojo, kad praėjusiais metais žuvusių sukilėlių atminimui pastatyta piramidė buvo restauruota, sutvarkyta jos aplinka.

„Paminklas stovi miške, kur nuolat drėgna, pro medžių šakas sunkiai prasiskverbia saulės spinduliai. Tad nenuostabu, kad piramidės akmenys apauga kerpėmis, apsamanoja. Kartais sulaukiame priekaištų, jog paminklas visų pamirštas, niekas jo neprižiūri, netvarko. Tai netiesa… – kalbėjo seniūnas. – Jei sakyčiau, kad mes nuolat juo rūpinamės, meluočiau, bet kasmet kelis kartus čia atvykstame, nušienaujame teritoriją, surenkame lankytojų paliktas šiukšles.“

2019 m. liepos 4 d. Ukmergės kultūros centro Dainavos skyriaus renginių organizatorės Drąsutės Kaselienės ir Vlado Šlaito viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkės Lolitos Gričinienės iniciatyva surengtas dainaviškių žygis prie Skerdimų kalno. Žygeiviai nuo paminklo nuvalė samanas, išgrėbė ir nuravėjo teritoriją aplink obeliską, nudažė tvorelę, surinko šakas.

Ukmergės kultūros centro nuotrauka

Seniūnas teigė, jog tuomet, kai Dainavoje dar buvo mokykla, jos mokytojai ir mokiniai prieš Vėlines aplankydavo Skerdimų kalną, čia reguliariai rengdavo talkas, tvarkydavo aplinką. Mokyklą uždarius, tvarkymo darbus atlieka seniūnijos žmonės.

„Pernai paminklą atnaujinome. Trys darbininkai kelias dienas nuo akmenų valė kerpes ir samanas, po to paminklo paviršių padengė specialia priemone. Taip pat perdažė tvorelę. Sutvarkyta ir šio atminties ženklo aplinka“, – kalbėjo G. Radzevičius ir pridūrė, jog seniūnija yra suplanavusi šią vietą sutvarkyti artimiausiomis dienomis.

Taip pat seniūnas užsiminė, jog esama minčių Skerdimų kalną įtraukti į dviračių tako maršrutą. Jei šie planai bus įgyvendinti, istorinį įvykį ir jo aukas įamžinęs paminklas sulauks daugiau lankytojų. Galbūt kažkas imsis iniciatyvos šią vietą reguliariai tvarkyti.

Paminklai – tai priminimas apie mūsų istoriją. Nesvarbu, ar jie nublizginti, nubaltinti, ar apsamanoję bei apkerpėję. Svarbu, kad jie neleidžia mums ir mūsų kartoms pamiršti mūsų tautos kelio iki dabar, iki šito gyvenimo, kurį dabar gyvename.

Ir dar – puiku, kad gali atvykti į tokią miškais apaugusią vietą ir pabūti su savo mintimis, su savo istorijos dalimi…

Obeliskas, skirtas 1831 m. sukilimui, ant Skerdimų kalno, 1935 m.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos archyvo nuotrauka