1949 m. tremties metinėms atminti

PASAKOJA UKMERGĖS KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS EKSPONATAI

Vienas svarbesnių mūsų istorinei sąmonei XX a. vidurio įvykių – 1949-ųjų trėmimai, kodiniu pavadinimu „Priboj“ („Bangų mūša“). Lietuva anuomet tebėjo Antrojo pasaulinio karo metu prasidėjusiu jos kovos ir kančių bei pavergimo keliu. Kovo 25–28 dienomis ir papildomai balandžio 10–20 dienomis MGB (valstybės saugumo ministerijos) kariškių ir jų pagalbininkų vykdytos operacijos metu buvo ištremta apie 10 tūkst. šeimų. Pačių saugumiečių duomenimis, buvo ištremti 32 107 asmenys, bet, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) sukauptais duomenimis, jų buvo daugiau – net 33 736. Šis Lietuvos gyventojų trėmimas – antrasis pagal masiškumą. Pažymėtina, kad tuo pačiu metu buvo tremiami ir Latvijos bei Estijos gyventojai.

„Priboi“ planavimas prasidėjo 1948-ųjų rudenį. Sovietų prokuroras Aleksandras Mišutinas, tarnavęs Latvijoje, raportavo Maskvai, kad Baltijos šalyse vis dar daug „priešiškai nusiteikusių elementų“, o miško broliai, kuriuos remia vietiniai gyventojai – sunkiai sunaikinami. Manoma, kad būtent šis raportas ir supratimas, jog lietuviai, latviai bei estai neremia ir nemėgsta sovietų valdžios, lėmė „Priboi“ suplanavimą. Operacijos tikslas buvo numalšinti „buožių“ pasipriešinimą kolektyvizacijai bei pašalinti partizanų rėmėjus.

Trėmimo planas buvo rengiamas Maskvoje MVD (sovietų vidaus reikalų ministerijos) ir MGB būstinėse. Sklandžiam tremties organizavimui į Lietuvą, Latviją ir Estiją papildomai buvo atgabenti apie 9 tūkstančiai karių.

Taip pat – 2 tūkstančiai MGB agentų ir keli tūkstančiai sunkvežimių, kuriais į traukinių stotis turėjo būti gabenami tremtiniai. Tremties organizatoriai pasirūpino ir papildomomis telefono linijomis, automobilių kuru bei papildoma karine technika, ginklais.

Tremties planavimas vyko itin slaptai, dalis sunkvežimių buvo palikti Baltarusijoje, paruošiamieji darbai vadinti „mokymais“. Maskvoje buvo nuspręsta, kad tremties „brigadas“ sudarys dešimt asmenų, kurie pagal iš anksto sudarytus sąrašus važinės iš sodybos į sodybą ir gaudys „liaudies priešus“, „buožes“. „Brigadą“ sudarydavo trys MGB agentai, du vietiniai MGB kariškiai ir keli latvių, estų ar lietuvių komunistai. „Priboi“ buvo itin greitai, tvarkingai ir efektyviai įvykdyta trėmimo „operacija“, kurią kiek mažesniu mastu tie patys MGB agentai pakartojo po mėnesio, kad pagautų tuos, kurie pagrindinio trėmimo metu paspruko.

1949 metų trėmimai nuo anksčiau vykusių skyrėsi ne tik organizavimu, bet ir tuo, kad šį kartą šeimos nebuvo išskiriamos, vyrai į Sibirą buvo vežami kartu su moterimis ir vaikais. Tiesa, vyrų Baltijos šalyse buvo likę nedaug, o gal MGB agentams jų tiesiog nepavyko pačiupti. Pasak MGB raportų, – 72 procentai tremtinių tą 1949-ųjų kovą buvo moterys ir vaikai iki 16 metų, 3 tūkstančiai tremtinių – seni žmonės, o beveik 2 tūkstančiai – vaikai, kurie buvo išvežti be tėvų.

„Priboi“ trėmimo aukos buvo vežamos į Amūro, Irkutsko, Krasnojarsko, Novosibirsko, Omsko ir Tomsko sritis. Atvežti į tremties vietas jie privalėjo pasirašyti dokumentus, kurie draudė jiems grįžti namo ir „pririšo“ prie tremties vietos bent dvidešimčiai metų.

Trėmimai buvo tokie „sėk-mingi“ ir gerai organizuoti, kad Kremlius po šios „operacijos“ ordinais bei garbės raštais apdovanojo net 75 organizatorius ir dalyvius. Visų jų pavardės puikavosi „Pravdoje“ taip palengvindamos darbą ateities istorikų kartoms.

Iš viso 1941–1953 m. iš Lietuvos į tremtį buvo išvežta iki 130 tūkst. žmonių, tarp jų apie 32 tūkst. vaikų.

Paruošė Nijolė STUNDŽIENĖ