Neskaičiuokim metų savų…

Genoefa POVILAVIČIENĖ

 

O metai juk ne tam, kad juos skaičiuotum. Ką tik ant žirgo išjojo pavasaris, sukeldamas soduose žiedų pūgą. Medžiai pasidabino aksominėmis sukniomis. Bitės žiedų nektarą kibirėliais semia. Birželis, vasaros pradžia. Kokia ji bus, nuspėti negali. Raibos gegutės nepaklausi, ji kvatodama skaičiuoja mūsų metelius. Šis paukštelis suskaičiavo, kad birželio 2 dieną Danai Žalaitei-Joteikienei iš Vidiškių miestelio sukako 60 metų. Jubiliejus, bet pati sukaktuvininkė sako, jog savo gimtadienių nesureikšmina, jų niekados nešvenčia. Ir savo metų neskaičiuoja. Juk ne skaičiai nulemia metus, bet nuveikti darbai, tai, kuo praturtiname kitus, mokėdami save dalinti.

D. Žalaitė-Joteikienė gimė ukrainietės ir lietuvio šeimoje Vorkutoje. Mergytei buvo dveji, kai ją tėvai parsivežė į Lietuvą ir apsistojo Ukmergėje. Šeima gyveno Užupyje, Dana lankė tuometę Trečiąją vidurinę mokyklą (dabar – Senamiesčio progimnazija). Baigusi mokyklą mergina iškart įsidarbino siuvėja „Šilo“ gamykloje. Norėjo būti savarankiška, kuo greičiau atsistoti ant savo kojų. Vėliau perėjo į „Lelijos“ siuvimo fabriką. Teko dirbti socialine darbuotoja Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjungoje. Kiekvienas darbas yra garbingas, svarbu jį atlikti atsakingai ir sąžiningai.

Gimdamas žmogus atsineša Dievo jam skirtą likimą. Taip jau surėdyta, kad nuo likimo nepabėgsi. Kaip pasakojo Dana, su būsimu vyru Aleksandru buvo pažįstami nuo pat vaikystės. Mat jų šeimos gyveno tame pačiame Pivonijos mikrorajono daugiabutyje. Kai Aleksandras gavo šaukimą į karinę tarnybą, susitikęs Daną paklausė, ar lauksianti jo grįžtant? Šį klausimą uždavė ne atsitiktinai – geltonplaukė to paties kiemo mergaitė jam akin krito dar vaikystėje. Aleksandras tarnavo trejus metus jūreiviu Šiaurės jūros laivyne. Grįžęs iš tarnybos įsidarbino „Vienybės“ gamykloje. Prabėgus metams, 1988-ųjų gegužės 1 dieną, Dana ištekėjo už Aleksandro Joteikos. Jaunavedžiai įsigijo trijų kambarių butą, susilaukė sūnaus ir dukros.

Motinos širdis didelė – joje sutelpa viskas. Danutė neabejinga kito nelaimei, skausmui, jai gaila visų. Regis, išgelbėtų visą pasaulį, jei tik galėtų. Neatsitiktinai ji su vyru priėmė labai atsakingą, rimtą ir kilnų sprendimą. Į savo šeimą paėmė auginti tris svetimus vaikus – du broliukus ir sesutę. Jauniausiai tada buvo pusantrų metukų. Padidėjus šeimai, prisidėjo darbų ir rūpesčių. Ant tėvų pečių gulė didžiulė atsakomybė. Kaip savo meilę, šilumą, dėmesį, padalinti visiems vaikams po lygiai, neišskiriant nei vieno? Kaip spėti priglausti, paguosti, užjausti, išmyluoti, visus išklausyti, apklostyti? Kaip pasirūpinti, kad visi būtų sotūs, sveiki, šiltai aprengti? Gyvenimo kelias – tai iššūkis, tačiau, kai juo einama kartu, tai kelionė yra maloni ir įveikti visus iššūkius būna ne taip sunku.

Bet metai, kaip vanduo upėje, nepastebimai bėga, vaikai auga, poreikiai didėja. Netrukus trijų kambarių butas didelei šeimynai tapo per ankštas. Teko ieškoti erdvesnių namų. 2011 metais Joteikų šeima įsigijo namą su ūkiniais pastatais Vidiškių miestelyje. Kadangi atsirado sąlygos, šeimyna nedvejodama ėmėsi auginti paukščius: vištas, žąsis. Tvartelyje greitai pradėjo kriuksėti paršeliai. Vėliau įsigijo ir kitų gyvulėlių: arklį, ožką. Ūkis iki šiol vis dar plečiasi.

Netruko užaugti vaikai ir vienas po kito kelia sparnus iš namų. Pradeda stotis ant savo kojų. Sūnus sukūrė šeimą, gyvena Kėdainiuose, dukros Ukmergėje. Abu broliai gyvena Ukmergės rajone. Dana jau trijų anūkų močiutė. Moteris neskaičiuoja bemiegių naktų, pralietų ašarų, kasdienių rūpesčių. Ji džiaugiasi, kad vaikai ir anūkai jai teikia laimę, o kiekviena pragyventa nauja diena būna saulėta: „Kokia aš laiminga, kad juos visus turiu! Matyt, tokia mano lemtis. Dariau tą, ką liepė širdis. Jeigu reikėtų, pakartočiau viską iš naujo.“

Smagu matyti Danutę besidžiaugiančią didele šeima, vaikų ir anūkų pasiekimais.

Sakoma, kad mokytis niekada ne vėlu. O ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Sulaukusi penkiasdešimties metų, Dana nusprendė mokytis. Įstojo į Alantos technikumą ir įgijo socialinės darbuotojos specialybę. Ji pati priklauso Ukmergės krašto neįgaliųjų sąjungai, dalyvauja šios nevyriausybinės organizacijos veikloje, laisvalaikiu dainuoja ansamblyje „Daina“. Pakvietė prie šio kolektyvo prisijungti ir mane. Su daina linksmiau gyventi, lengviau dirbti ir mokytis. O negalia nėra nuosprendis, kad žmogus turi sėdėti ir laukti paskutinio teismo dienos.

Taip pat Dana jau nemažai metų dainuoja Ukmergės kultūros centro Vidiškių skyriaus folkloro kolektyve „Ulyčia“. Praeitais metais, liepos 2-ąją, kartu su kolektyvu „Ulyčia“ dalyvavome Vilniuje vykusioje Dainų šventėje. Danutė prisijungė ir prie Šventupės romansinių dainų kolektyvo „Šventerečius“. Teko dainuoti ir kolektyve „Obelėlė“. Be to, ji dalyvauja Šventupės ir Vidiškių bendruomenių, LPS Bočiai „Viltis“ senjorų kolektyvo veikloje. Danutė pati vairuoja automobilį, todėl suspėja visur.

D. Joteikienė (stovi viduryje) su Šventupės romansinių dainų kolektyvu „Šventerečius“.

Kadangi įvairiuose saviveiklos kolektyvuose dalyvaujame kartu, pakalbinau Danutę prisijungti prie Vidiškių parapijos bažnyčios choro. Ilgai nesvarsčiusi atėjo. Nuo 2021 metų vasaros Danutė yra ir šio kolektyvo narė.

Nors ji savo gimtadienių nešvenčia, tačiau mes, bažnyčios choristai su vargonininke Milda Dunčiene, sveikiname D. Joteikienę garbingo 60 metų jubiliejaus proga ir skiriame šiuos žodžius:

Danute,

Kaip sėkla žemėn nukritai, augai, vaisius subrandinai,

Audrų ir vėjų lenkiama, džiaugeisi atžalų vada.

60 metų – ne riba, širdis jauna, kolei gyva.

 Veide lai žydi šypsena, o metai aplenkia Tave.

 Te skausmas ir bėdos Tavęs nebaugina,

 Te laimė, džiaugsmas ir malda Tave atgaivina.

 Sveikatos Tau ir Dievo palaimos.

Autorės asmeninio albumo nuotraukos