Po šnarančiu gegužės lietumi

Rasa GRIŠKEVIČIENĖ

 

Tą pirmadienio pavakarę į Ukmergės meno mokyklos salę mažais žingsneliais tipeno išdidi vaikystė. Puošnios suknelės, bateliai, gėlių žiedai, šypsenos… Ir, žinoma, ne mažiau išdidi violončelė – taurus, tobulas, gilaus ir turtingo tembro styginis muzikos instrumentas, kuriuo nuo seno buvo griežiama didikų rūmų kapelose ir orkestruose. O kai šalia violončelės ant savo kėdutės prisėda vos už ją didėlesnė muzikantė, gražu iki graudumo. Ypač mamytėms, močiutėms ir pačiai mergaičių vadovei.

Šį kartą labiausiai už visus jaudinosi jaunųjų violončelininkių mokytoja metodininkė Angelė Adamonienė. Ir nieko keisto. Baigėsi septynerius metus trukę violončelės specialybės mokslai. Drauge su jaunesnėmis mokinukėmis Meno mokyklos Muzikos skyriaus absolventės pakvietė visus į šventinį koncertą „Gulbės giesmė“. Ne itin didelis šį pavasarį „išplasnojančių gulbių“ būrelis – su mokykla atsisveikina trys puikios, gabios atlikėjos: Emilė Motiejūnaitė, Adelė Danilevičiūtė ir Arvilė Daveikaitė. Mokslus toliau tęs dar trys mokytojos Angelės auklėtinės.

Mokytoja metodininkė A. Adamonienė.

Pasak violončelininkėms talkinančios pianistės, mokytojos metodininkės Rasos Ermolavičienės, Ukmergės meno mokykla liko vienintelė šalyje, kur šios specialybės mokslai trunka septynerius metus. Kitose Lietuvos mokyklose violončelininkai mokosi metais ilgiau.

Neabejoju, didieji muzikos klasikai Jozefas Haidnas, Johanesas Bramsas, Robertas Šumanas, Dmitrijus Šostakovičius ar Kšyštofas Pendereckis – violončelei kūrinius rašę autoriai – tik pritartų ir džiaugtųsi, teigdami, jog mokytis reikėtų ir dar ilgiau – nebūtų per daug ir visą gyvenimą! Kas tie septyneri ar aštuoneri metai!

Tikra dovana susirinkusiems klausytojams tapusioje koncerto „Gulbės giesmė“ programoje skambėjo populiarūs Liudvigo van Bethoveno, Johano Sebastiano Bacho, Aleksandro Grečaninovo, Arkandželo Korelio kūriniai. Susižavėję klausėmės Antonijaus Vivaldžio koncerto „Pavasaris“ iš ciklo „Keturi metų laikai“, Žoržo Bize operos „Karmen“ uvertiūros „Habanera“, Šarlio Kamilio Sen Sanso „Gulbės“ ir kitų pasaulio muzikos šedevrų, čiurlenančių mažomis mergaičių rankutėmis ir jas rūpestingai mokiusių pedagogių kantrybe, rūpesčiu, meile.

Renginio vedėja Karolina Spalgėnaitė kiekvienam atlikėjui surado gerą, jautrų padėkos žodį, tarp skambėjusių muzikos kūrinių skaičiusi kunigo Beno Audriaus Martusevičiaus-Beno Lyrio mintis. Joms tyliai pritarė už salės langų jaukiai šnarantys gegužės lietaus lašai… O jaunųjų violončelininkių mokytoja Angelė, su nuoširdžia šiluma išlydėdama savo mergaites pro Meno mokyklos duris į kitokių spalvų ir kitokių muzikos garsų kupiną pasaulį, labai tikisi, kad šios mokyklos violončelės klasės duris pravers nauja būsimųjų pirmokų laida.

Nijolės PAŠKAUSKIENĖS nuotraukos