Kuri Ukmergės miesto įkūrimo data tikra: 1225 ar 1333 metai?

Prieš kiekvieną Ukmergės miesto gimtadienį atgyja diskusijos, kada iš tikrųjų buvo įkurtas šis vienas iš seniausių Lietuvos miestų? Vyresnieji ukmergiškiai puikiai mena, jog prieš kelis dešimtmečius miesto įkūrimo data laikyta 1225 metai. Todėl jiems nesuprantama, kodėl dabar Ukmergė daugiau nei šimtu metų buvo pajauninta…

Kad Ukmergės (Vilkmergės) vardas istoriniuose šaltiniuose pirmąsyk paminėtas 1333 m., istorikas, buvęs ilgametis Ukmergės kraštotyros muziejaus muziejininkas Raimondas Ramanauskas argumentuotai paaiškina leidinyje „Ukmergės miesto istorija (nuo įkūrimo iki 1919 m.)“. Jis taip pat išsamiai aprašo reikšmingiausius šios vietovės istorijos faktus, kuriais dalijamės ir su laikraščio skaitytojais.

 

Data ištaisyta prieš du dešimtmečius

„Seniau enciklopedijose, vadovėliuose, įvairiuose žinynuose, istorikų veikaluose būdavo rašoma, kad Ukmergė įkurta apie 1225 m., – leidinyje pažymi istorikas. – Ši neteisinga apytikrė hipotetinė data atsirado dėl plačiajame LDK metraščių sąvade, taip vadinamojoje Bychovco kronikoje (rašytoje pirmoje XVI a. pusėje) užrašytos Ukmergės įkūrimo legendos. Pradinėje dabar legendine vadinamoje Bychovco kronikos dalyje pasakojama apie V a. nuo įsiveržusių Atilos vadovaujamų hunų pabėgusį (dabartinė Venecijos teritorija) romėnų kunigaikštį Palemoną su palyda, kurie bėgdami pasiekė Lietuvą ir ten įsikūrė. Kaip rašoma Bychovco kronikoje, vienas iš Palemono palydovų Romos patricijus „Dausprungas, Kentauro herbo, keliavo Šventosios upe ir atrado labai gražią vietą, panašią į piliakalnį, ji labai jam patiko, ir jis ten apsigyveno, įkūrė miestą ir tą miestą praminė Ukmerge, o pats ėmė vadintis Deltuvos kunigaikščiu ir ten ėmė daugintis“. Būtent šis legendinio Palemono bendražygis ankstesniųjų istorikų buvo sutapatintas su konkrečiu istoriniu asmeniu mano minėtoje 1219 m. sutartyje su Volyne minimu vyresniuoju Mindaugo broliu Dausprungu. Dėl to legendinio ir istorinio Dausprungo (kuris teminimas vieninteliame šiame 1219 m. dokumente) sutapatinimo buvo sugalvota kažkokia nekonkreti, teoriškai išprotauta miesto įkūrimo data („apie 1225 m.“), kuri istorinėje ir enciklopedinėje literatūroje vyravo iki pat XX a. pab. Jau apie 20 metų ši data ištaisyta, remiantis pirmuoju miesto vardo paminėjimu istoriniuose šaltiniuose. Ne visi Ukmergės senovės gerbėjai nori su tuo sutikti. Juk anksčiau Ukmergė laikyta visu šimtmečiu senesne už Vilnių. Miestas be abejo galėjo egzistuoti ir XIII a., o galbūt ir anksčiau, bet istorijos šaltiniuose tai neužfiksuota. Dabar laikomasi nuostatos miesto įkūrimo data laikyti ne archeologinius radinius ar legendas, bet pirmą paminėjimą dokumentuose. Juk ir Vilniuje archeologinių kasinėjimų metu rasti X-XI a. pastatų likučiai, bet oficialia Vilniaus įkūrimo data tebelaikomi 1323 m. (iš Gedimimo laiškų), o Kauno 1362 m. (Kauno pilies sugriovimo metai, nors Kauno pilis, be abejo, buvo gerokai senesnė).“

Miesto vardas paminėtas „Livonijos kronikoje“

Pasak istoriko R. Ramanausko, Ukmergės miesto įkūrimo data dabar laikomi 1333 m., kai miesto vardas buvo tikrai paminėtas Hermano Vartbergės „Livonijos kronikoje“, kuri rašyta XIV a. antrojoje pusėje.

„Pasakodamas apie Livonijos ordino magistro Eberhardo Monheimo žygius į Lietuvą 1333 m. Vartbergė rašo: „Tais metais magistras buvo prie Vilkenbergen“. Metraštininkui nepažįstama pavadinimo pabaiga „mirgen“ tapo „birgen“. Senasis miesto pavadinimas įvairiuose vokiečių kalba rašytose kryžiuočių ir Livonijos ordino kronikose rašomas įvairiai: Vilkenberge (1333 m.), Vilkinberg (1384 m.), Vilkamergen, Vilkemerge, Volkomaria, Volkamiriensis. Rusiškuose šaltiniuose miestas visur vadinamas Vilkomir, lenkiškuose pradžioje Vilkomir, vėliau Vilkomiež. Beje, seniausia miesto pavadinimą aiškinanti legenda užrašyta Lietuvos metraščių platesniajame sąvade XVI a. pr., rašytame senąja baltarusių kalba, pasakoja ne apie Vilkmergę, bet apie Vilkomirą. Pradžioje metraštininkas pasakodamas, kaip Palemono bendražygis Dausprungas įkūrė Vilkomirą, sakosi nežinantis, kodėl tas pavadinimas atsirado. Tačiau kiek vėliau tame pačiame sąvade jau aiškina, kad „kai Dausprungas atėjo į tas vietas, kur miestą pastatė, rado didžiulę daugybę vilkų. Tie vilkai draugiškai gyvendami su Dausprungo galvijais, arkliais, avimis jokios žalos jo turtui nedarė, ten net ir savas irštvas įsirengę veisėsi tarp jų (t. y. tarp Dausprungo gyvulių) ir vaikščiojo tarp avių tarsi avelės. Todėl turėdamas su jais taiką, Dausprungas pavadino miestą „Volkomir“ („Vilkų taika“)“, – rašoma minėtajame leidinyje.

R. Ramanauskas pastebi, kadangi iki pat XIX a. pab. jokių leidinių lietuvių kalba nebuvo, neaišku, kaip keitėsi miesto pavadinimas vietinių lietuvių kalboje. Atsiradusioje lietuviškoje periodikoje – „Aušroje“, „Varpe“, miesto pavadinimas buvo rašomas visaip: Vilkmergė, Aukmergė, Ukmergė.

Kauno gatvė XX a. 3 dešimtmetyje.

Laikui einant, lietuviškoje spaudoje Vilkmergės pavadinimas pasitaikydavo vis rečiau, o XX a. pr. visai dingo. Pasak ukmergiškio istoriko, tarpukario laikotarpiu būta senojo miesto vardo grąžinimo šalininkų, kurie buvo gana aktyvūs, nors didesnės paramos ir nesusilaukė. Apie 1930–1932 m. tokie miesto pavadinimo variantai išnyksta ir galutinai įsitvirtino Ukmergės pavadinimas.

Gediminaičių dinastija prasidėjo Ukmergėje?

„Pirmą kartą šaltiniuose Ukmergė paminėta Didžiojo Kunigaikščio Gedimino laikais“, – rašo R. Ramanauskas. – Labai įdomi yra Lietuvos istorijos klausimais rašančio anglų istoriko S. C. Rovelo versija, išspausdinta jo straipsnių rinkinyje (S. C. Rowell „Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva“, „Baltos lankos“, 2001). Rovelo nuomone, Gediminaičių dinastija gali būti kildinama iš Vilikailos ir prasidėjo Vilkmergėje, kaip kad teigia XVI a. geneologija: („Rod litowski kniazej“) („Lietuvos kunigaikščių geneologija“) „A Wilkus postawil horod na toy sze reky na sviatoy y narek jeho wo swoie ymia Volkomir. A u Wilkusa syn, Kedimin y wilkusow wnuk byl“ (O Vilkas pastatė miestą prie tos Šventosios upės ir pavadino jį savo vardu Vilkomiru. O Vilkas turėjo sūnų Gediminą ir anūką“). Toliau Rovelas rašo: „Ukmergė buvo pagrindinis įtvirtintas centras Rytų Lietuvoje, keturiolikto šimtmečio pabaigoje ji dažnai priklausydavo vyresniesiems Gediminaičiams ir buvo viena pirmųjų didžiojo kunigaikščio valdų, kurios po 1387 m. papuošė katalikų bažnyčia“. Lietuvių istorikai į šią hipotezę nereagavo. Gedimino stulpų ženklas reiškia stilizuotus miesto vartus. Gal tai Ukmergės miesto vartai? Žinoma, lengviausia atmesti vyraujančiai tradicijai prieštaraujančią nuomonę (juo labiau ne Lietuvos istoriko), net nejučiomis kyla klausimas, kodėl tik dviejuose Lietuvos miestuose piliakalniai yra pačiame miesto centre – Vilniuje ir Ukmergėje. Panašus netgi abiejų miestų kraštovaizdis – šalia piliakalnio teka upelis, įtekantis į didelę upę. Gal britų istorikas ne visiškai neteisus ir vilkas Gedimino sapne neatsitiktinai atsirado?“

Ukmergės parapija – viena pirmųjų

Istoriko R. Ramanausko teigimu, svarbią Ukmergės reikšmę XIV a. pab. – XV a. pr. rodo ir tai, kad 1387 m. Lietuvos krikšto metu, įkūrus Vilniaus vyskupiją viena iš pirmųjų jos parapijų tapo Ukmergės parapija.

1387 m. Vilniaus vyskupijoje iš viso buvo įkurtos 7 parapijos: Krėvoje, Hainoje, Obolcose (šios trys dabartinėje Baltarusijoje), Medininkuose, Nemenčinėje, Maišiagaloje, Ukmergėje. Visos lietuviškos vietovės priklausė asmeniškai didžiajam kunigaikščiui.

„Ukmergės klebonui išlaikyti Jogaila paskyrė 3 valakus žemės. Kada pastatė pirmąją bažnyčią, tikslių žinių nėra. Tikriausiai netrukus po parapijos įkūrimo. Istorikai mano, kad parapinė Šv. Petro ir Povilo bažnyčia visą laiką stovėjo toje pačioje vietoje kaip ir dabar“, – rašoma leidinyje „Ukmergės miesto istorija (nuo įkūrimo iki 1919 m.)“.

Ukmergės miestui suteikė savivaldą

„XVI a. pirmoje pusėje LDK ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis (pasak kai kurių istorikų pirmąsyk, kitų antrąsyk) Ukmergei suteikė savivaldos Magdeburgo teises. Tai patvirtinantieji dokumentai neišliko, todėl kai kurie skeptiškai nusiteikę Lietuvos istorikai tuo abejoja, nors žinia apie Žygimanto Senojo Ukmergei suteiktą savivaldą minima istorinėje literatūroje, istoriniuose žinynuose, enciklopedijose. Netiesioginis įrodymas, kad toks savivaldos suteikimas galėjo būti yra Lietuvos Valstybės Istorijos Archyve išlikęs Ukmergės vaitų Petro Miklaševskio (1561 m.) ir jo brolio Jono Miklaševskio (1563 m.) vaitystę patvirtinantys karaliaus Žygimanto Augusto (Žygimanto Senojo sūnaus) pasirašyti dokumentai“, – rašo istorikas R. Ramanauskas.

Ukmergės kraštotyros muziejaus duomenimis, Ukmergės miestui Magdeburgo teisė buvo sugrąžinta 1792 m. gegužės 22 d. Šios Abiejų Tautų Respublikos – Lietuvos-Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto suteiktos privilegijos metu buvo patvirtintas ir Ukmergės miesto herbas, simbolizuojantis miesto atgimimą.

Paruošė Loreta EŽERSKYTĖ

Ukmergės kraštotyros muziejaus archyvų nuotraukos