Kraštiečių kūrybą įamžins atminimo ženklai

Rasa GRIŠKEVIČIENĖ

 

Kovo mėnesį Ukmergės kultūros centre vykusiame šviesios atminties kraštiečio poeto Alfo Pakėno knygos „Ataudai“ pristatymui skirtame vakare išgirdome intriguojančią žinią. Rajono kultūros žmonės, literatai ketina susiburti dėl Amžinybėn iškeliavusių šio krašto kūrėjų atminimo įamžinimo.

Dar nepasimiršo ir kita graži kovo 18-ąją Ukmergės senamiesčio kiemelyje vykusi šventė – poeto, dainų autoriaus ir atlikėjo, alternatyvaus poproko grupės „Afiša“ lyderio Jono Takarevičiaus-Lietaus 50-mečio minėjimas. Šis renginys subūrė ryškų pėdsaką Ukmergės ir Lietuvos alternatyviosios muzikos istorijoje palikusio jaunojo atlikėjo kūrybą vertinančius ir siekiančius jo atminimą išsaugoti žmones. Suburta iniciatyvinė grupė Jono Takarevičiaus-Lietaus kūrybiniam palikimui įamžinti sukūrė internetinę svetainę, netrukus pasirodys vinilinė plokštelė, bus išleista jo poezijos knyga. Visus metus vyksiančių akustinių koncertų, gatvės meno akcijų, poezijos vakarų ir kitų renginių ciklą vainikuos vasaros pabaigoje Ukmergės kultūros centro kieme surengtas festivalis.

2024 metų vasario mėnesį įregistruota VšĮ „Nekarūnuotas“, pavadinta Jono Takarevičiaus-Lietaus legendinio eilėraščio vardu. Šios viešosios įstaigos tikslas – sutelkti Ukmergės miesto bei regiono kūrybinę bendruomenę koordinuojant įvairaus pobūdžio kultūros ir edukacijos renginius, parodas, programas.

Pirmieji „nekarūnuotųjų“ susibūrimai vyko Tolerancijos centre, dabar, bendradarbiaujant su Vlado Šlaito viešąja biblioteka, veikla persikėlė į Senąjį Ukmergės (nebe) Knygyną.

„Draugiškai sutelpame su „Vilkamirgės“ galerija. Jos šeimininkams priklauso patalpų sienos, mums – oras. Jie rengia parodas, mes organizuojame renginius, – šypsodamasis pasakoja vienas iš VšĮ „Nekarūnuotas“ įkūrėjų Valdas Korizna. – Ukmergėje daug jaunų gabių, talentingų žmonių, tegul tik jie ateina čia, tegul tik buriasi. Pernai vykdėme projektą „Nekarūnuoti“, jo metu pristatėme bendruomenei žmones, kurie nori ir turi ką parodyti: buvo ir grojančių, ir piešiančių, ir žaisliukus gaminančių.“

Po kultūrininkų diskusijų Viešojoje bibliotekoje ir gimė kūrybinis sumanymas – netradiciškai įamžinti dar trijų mūsų krašto kūrėjų atminimą.

Šiemet minime 65-ąsias toli už Lietuvos ribų savo originalia kūryba garsėjusio lino skulptūrų meistro Gintauto Gavenavičiaus gimimo metines. Deja, pernai bičiuliai minėjo ir liūdną 20 metų jo netekties sukaktį. Minėjo mintimis, jausmais, gražiais prisiminimais būdami kartu su Gintauto žmona Marija, gyvenančia Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Lino skulptūrų meistras G. Gavenavičius. Iš serijos „Lietuvių liaudies meistrai“. Autorius – Vytautas JANULIS (Lietuvos fotomenininkų sąjunga)

Rugsėjo 27-ąją sukanka 105-eri Vladui Šlaitui, o gegužės 28-ąją – 30-osios jo mirties metinės. Birželio mėnesį sukaks metai, kai Amžinybėn išlydėjome A. Pakėną

Gražaus sumanymo – įprasminti jų kūrybą – ėmėsi bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkas Jonas Jovaišis, pakvietęs bičiuliškai pasitarti apie tai, kaip turėtų atrodyti būsimieji atminimo ženklai, ir savo bendramintį V. Korizną.

„Jonui artimos, suprantamos mano mintys apie kūrybą, jam patinka mano požiūris į tam tikras kūrybos formas, todėl jis paprašė manęs idėjos trims kūriniams – vizualizuoti tris skirtingų autorių eilėraščius, – dalijasi mintimis Valdas. – Kai perskaičiau projektui pateiktą G. Gavenavičiaus eilėraštį, iš karto šovė į galvą mintis ir asociacijos, kaip turėtų atrodyti jo atminimui skirtas kūrinys.

Su Gintautu buvome pažįstami seniai, ne kartą su vaikais esame viešėję jo namuose. Pažinojau jį kaip pakankamai tiesmukišką, šiek tiek stačiokišką žmogų. Jis niekada nevyniodavo žodžio į vatą, nemėgo burti. Kas ant liežuvio – tą ir sako, o ant liežuvio buvo gražu ir daug! „Suvalgyt norėjau… / Naktinį dangų. / Iškabinti su šaukštu… / Žvaigždes visas. / Pasiekiau! / Suvalgiau… / Ir vis vien likau… / Alkanas“, – rašė kadaise savo eilėraštyje G. Gavenavičius. – Asociacija buvo viena – alkanas Gintas prie šaldytuvo. Atidaro jo duris, o ten – tuščia. Vaizdas man buvo aiškus – šaldytuvo durys. Padėjo ir dar vienas matytas vaizdas. Šešiametė krikšto dukra

Rugilė lipdo namuose ant šaldytuvo durų raides ir tokiu būdu mokosi skaityti. Pamaniau, iš tokių raidžių ir reikėtų sudėlioti Gavenavičiaus eilėraštį, – šypsodamasis prisimena Valdas.

Šis darbas taip ir vadinsis – „Alkanas“. Pagamintas iš pasendintų „Samsung“ šaldytuvo durelių, poliuretano raidžių ir kitų medžiagų.

Dar dviejų kūrėjų – poetų A. Pakėno ir V. Šlaito – kūrybos įprasminimui skirtais simboliais, idėjomis, vizijomis ir asociacijomis rūpinosi pats jų autorius – jaunasis menininkas Mykolas Vasiliauskas, pasitardamas su J. Jovaišiu ir V. Korizna.

Kraštietis išeivijos poetas V. Šlaitas. Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

„Pagoniškomis akimis / ilgai žiūrėti į Lietuvą / taupyti žodžius / nieko nedailinti / nevirti putros / į daiktus žvelgti / žvėries ar žirgo / žvilgsniu“. Šį A. Pakėno eilėraštį Mykolas įkurdino „Žvilgsnyje“ – taip pavadintas akį simbolizuojantis šviečiantis kūrinys, kuriam pagaminti kalvis panaudojo metalą, stiklą, automobilio elektros instaliacijos laidus, lipdukus ir t. t. Regis, pats neįtikėčiausias čia, bet labai išradingai pritaikytas skalbimo mašinos durelių langelis.

Trečiasis metalo meistro darbas – „Gyventi“ – skirtas kraštiečio išeivijos poeto V. Šlaito kūrybai. Ant suraityto metalinio vamzdelio, tarsi sunertų rankų pirštų, iškaltos poeto eilėraščio „Širdies draugystėje“ eilutės: „Turiu būti labai skaistus, / nes tiktai labai skaisčios / širdys gali gyventi širdies amžinoj draugystėje“.

Vienas vamzdelio galas baigiasi strėle, tarsi šaunančia į nebūtį ar nežinią ir atgal nebegrįžtančia. Kaip ir pats išeivijos poetas, visam likusiam gyvenimui, o ir po mirties likęs tūkstančius kilometrų atskirtas nuo gimtojo savo Žemaitkiemio.

Gyvenimą amžinoje širdies draugystėje simbolizuojančiam kūriniui Mykolas lankstė metalinį vamzdelį, pjaustė filingines duris iš pušies medžio, dekoratyvinėmis vinutėmis tvirtino prie to medžio audinį. Pritvirtino ir senos siuvimo mašinos „Singer“ rankenos ratelį, ir senovinius akinius su grandinėle ir vienu didinančiu stiklu, jei priėjusiam smalsiam lankytojui būtų sunku įžiūrėti teksto raides… Gabaus, talentingo ir be galo darbštaus meistro rankose naujam gyvenimui prikelti seni daiktai ir jų detalės atgijo tarsi kadaise užmirštos, romantiškos knygų istorijos.

„Kam patikėti įgyvendinti šį projektą – kurti minėtų autorių eilėraščių instaliacijas, nekilo jokių abejonių. Mykolą pažįstu gerą dešimtmetį ir jis visada idealiai išpildo visus mūsų norus, kurdamas metalo gaminius. Jo darbe nėra kraštutinumų, visada santūriai išlaikytas vidurys tarp kokybės, fantazijos, atlikimo, kainos. Mykolas – žodžio žmogus. Visi šie kriterijai lėmė, kad jam buvo patikėta sukurti ir J. Takarevičiaus-Lietaus atminimui skirtą Gitaros skulptūrą“, – negaili gerų žodžių jaunajam kalviui V. Korizna. Su šypsena jis pripažįsta, jog Mykolas pranoko ir jo paties lūkesčius.

„Kuriant G. Gavenavičiaus atminimui skirtą darbą, įsivaizdavau senas šaldytuvo duris. Žmogus nebejaunas, jau miręs, tai ir durys, maniau, turėtų būti tokios – padilusios, rūdžių pagraužta emale… O Mykolas viską pavaizdavo visai kitomis spalvomis – šaldytuvo durys atrodo labai šiuolaikiškai ir kartu visai paprastai. Lygiai toks pat dailus, plastiškas ir iš armatūros strypo išlankstytas stovas, ant kurio „Nekarūnuoto“ renginių metu visada kabo gelbėjimosi ratas, gražiai puošiantis ir šiemet antrą kartą rengiamą Vilkmergėlės regatą. Tą patį galima sakyti apie visus mieste esančius Mykolo nukaltus gaminius. Kai mes kalbame apie darbą, apie kūrybą, suprantame vienas kitą iš žvilgsnio, dažnai net šnekėtis nereikia – pasižiūrim vienas į kitą, ir viskas aišku. Žodžiai reikalingi tada, kai prireikia kažką įvardinti, – gražiai ir negarsiai tęsia savo šneką Valdas. – Apie pasitikėjimą čia nėra nė kalbos. Tai yra daugiau nei tikėjimas. Fengšui – kaip sako kinai. O mes sakom – žvaigždės suėjo! Kai žemiški dalykai nublanksta ir nieko čia daugiau neįmanoma paaiškinti, kodėl vienu žmogumi mes pasitikime, kitu – ne? Esmė – ne kokie žmonės yra geri, o kaip mes prie jų prieiname, esmė – prieiti prie žmogaus, atverti jam dūšią… Mes abu su Mykolu esame tikri ukmergiečiai – čia gimę, čia augę, čia gyvenantys. Tie, kurie pas mus į Ukmergę atvažiuoja, vadinasi ukmergiškiais. O mes, – juokdamasis pakartoja Valdas, – ukmergiečiai. Arba – ukmergenskai…

Trijų Ukmergės krašto menininkų – G. Gavenavičiaus, A. Pakėno ir V. Šlaito – kūrybai skirti darbai bus pristatyti miesto bendruomenei ir svečiams Poezijos festivalio metu.