UKMERGĖ – RASEINIAI, DIRMANTAI – „ESKIZAI“

Vytautas ČESNAITIS

Almanacho „Eskizai“ redaktorius

 

Kas šiandien, kuomet pavasaris kuria kitą gamtos atsinaujinimo etapo žavesį, netrokšta pakeliauti, pamatyti, sužinoti, patirti. Anot vieno poeto – širdis dainuoja prie vandens telkinių, bastantis miškais, skrendant oro linijomis, keliaujant geležinkeliais ar automobiliais. Daugelis traukia pažinti pasaulį, relaksuoti, atsipalaiduoti ar gyvenimu pasidžiaugti.

Tačiau kai nuo Šventosios krantų išsiruoši prie Dubysos su atsakingesne misija, norėdamas supažindinti raseiniškius su Ukmergės krašto svarba ir atskleisti kultūros momentus, tuomet pasiruošimo kartelę kilsteli aukščiau nei įprasta. Suprojektuoji renginio eigos scenarijų, susidėlioji pasisakymo turinį, apsvarstai, kas mus sieja ir kas turi būti apibendrinta.

Ir jei kultūros almanacho „Eskizai“ 31 numerio publikacijos tampa kelionės į Raseinius raktu susitikimui, pabendravimui su vietos kultūros darbuotojais, jaunaisiais Technologijos ir verslo mokyklos auklėtiniais, vadinasi, leidinys reikalingas, jo reikšmė didėja.

Greitaeigis automobilis, kilnus vairuotojas Giedrius Balnys, nepakeičiama kompanija: Vijoleta Elena Dirmantaitė Gudanavičienė, muziejininkas Raimondas Ramanauskas, fotografė Dalija Zalenčiūtė ir, suprantama, almanacho „Eskizai“ leidėjas, šių eilučių autorius, šaltoką balandžio 11-osios rytą, apleidę gimtąjį miestą, išrieda į Raseinius dalyvauti krašto istorijos muziejuje vyksiančiame renginyje.

Žinojome, kad Raseiniuose, kaip ir Ukmergėje, veikia katalikų bažnyčia, sentikių cerkvė, miesto centre urbanistiškai įsikomponavusi svarbi visam regionui pagrindinė aikštė, skverai. Kad čia, kaip ir mūsuose, gyventojus masina prekybos tinklų parduotuvės, reikalui esant jie praveria ir savivaldybės bei kitų įstaigų duris, domisi miesto praeitimi, istorinio atminimo ženklais.

Kalba V. E. Gudanavičienė ir V. Česnaitis.

Pusiaukelės kava. Iš kairės: V. E. Gudanavičienė, V. Česnaitis, R. Ramanauskas ir G. Balnys.

Tad jei Ukmergėje miestiečiai gali pasipuikuoti priešais savivaldybę Sąjūdžio rankomis prikeltu nepriklausomybės simboliu, Liudo Truikio obelisku „Lituania Restituta“, tai raseiniškiai didžiuojasi Raseinių centre esančiu, sovietmečio nepaliestu Vlado Grybo kūrybiniu palikimu, žymia skulptūra „Žemaitis“. Šalia jos pamatėme 1934 m. paminklo atidengime dalyvavusio Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos pasodintą, daugiau nei 90 metų augantį ąžuolą. Galiūnas ukmergiškius nustebino, traukė grožėtis laja, rymoti, fotografuotis, o svarbiausia – prisiminti kraštietį Lietuvos Respublikos prezidentą.

Štai ir Raseinių krašto istorijos muziejus, kuriame kaupiama, saugoma, eksponuojama ir įvairiapusiškomis formomis skleidžiama informacinė medžiaga. Į akis krenta muziejaus dviaukščio pastato, tarpukaryje – arešto namų, vėliau KGB kalėjimo, architektūra, objekto įvaizdžio išskirtinumas. Į tai dar sovietmečiu buvo atkreiptas dėmesys, 1985–1987 m. rekonstravus centrinį pastatą, jame įkurtas Raseinių savivaldybės krašto istorijos muziejus. Ilgainiui muziejininkystei buvo pritaikytos kiemo ir kitos vidinės pastato erdvės, sukomponuotos ekspozicijos areštinės vienutėse kamerose.

Šiluvos bazilikos Švč. Mergelės Marijos Gimimo didysis altorius.

Prezidento Antano Smetonos ąžuolas.

Skulptūra „Žemaitis“.

Būdamas smalsus ir dar istorikas, muziejininkas R. Ramanauskas nepraleido progos užeiti į vieną, kitą, trečią kameras įsitikinti jų uždaro tipo režimu (gal net pajusti baimę?). Išbandyti kėdžių, gultų patogumus ir įminti paslaptis, kurias saugo visko mačiusios betoninės kalėjimo sienos. Kaip gyveno nubaustieji, kentėjo okupacijos nepakentę pasipriešinimo kovų dalyviai, tremtiniai.

Po muziejinių ekspozicijų apžvalgos pirmame aukšte, kilome į antro aukšto salytę prasidėsiančiam renginiui „Dirmantų pėdomis – nuo Raseinių iki ministro kabineto“. Salytėje – susižvalgymai, renginio eigos koregavimai, klausytojų šurmulys, abipusė raseiniškių ir ukmergiškių pagarba Dirmantų šeimai.

Raseinių muziejininkė Lina Kantautienė auditoriją supažindino su Dirmantų gimine, papasakojo apie raseiniškį ministrą, generolą Stasį Dirmantą. Po jos kalbėję ukmergiškiai pristatė jiems artimą jo brolį, tarpukario Ukmergės burmistrą Boleslovą Dirmantą.

Apie senelį ir savo šeimą prisiminimais dalijosi ir burmistro anūkė V. E. Dirmantaitė Gudanavičienė, kuri palaiko ryšius su JAV gyvenančiais artimaisiais. Pasirodo, po Antrojo pasaulinio karo abu broliai su šeimomis gyveno Vokietijos pabėgėlių stovyklose, bendravo. 1950-aisiais generolas Stasys su šeima išvyko į JAV, o advokatas Boleslovas, būdamas silpnos sveikatos, to padaryti nebegalėjo, jis mirė Vokietijoje.

Raseiniškiams buvo naudinga sužinoti apie B. Dirmanto burmistravimo laikotarpį iš nepakeičiamo muziejininko R. Ramanausko, o ukmergiškiams – pažinti Boleslovo brolį, generolą Stasį iš raseiniškių muziejaus darbuotojų pasisakymų, ekspozicinių parodėlių.

Įteikdamas Ukmergėje leidžiamo kultūros almanacho „Eskizai“ leidinius, šių eilučių autorius papasakojo ir apie Ukmergės ištakas: per anksti galią praradusią Deltuvos žemės kunigaikštystę, kurios kunigaikščiai Juodikis, Buteikis (Pukeikis), Bikšis ir Ligeikis drauge su Mindaugu ir kitais 1219 m. vyko į Voluinę Ukrainoje pasirašyti nepuolimo, taikos sutarties. Tais metais pirmą kartą paminėtos Deltuvos žemės vardas žinomas jau 806 metus ir yra svarbus Ukmergei.

Grįžtant pro stebuklingąją Šiluvą į Ukmergę kitais keleliais, prakirstais miškais ir žvyrkelėliais galvojome apie turiningą misiją į Raseinius, Dirmantų šeimą ir naujus Deltuvos kultūros almanacho „Eskizai“ bendraminčius. Vairuotojas Giedrius spausdamas greičio pedalą laikėsi visų saugaus eismo taisyklių, artindamas prasmingos kelionės pabaigą.

D. ZALENČIŪTĖS nuotraukos