Apie mūsų vaikystę. Ir ne tik…

Rasa GRIŠKEVIČIENĖ

„Užtikau ją parugėj, prie seno griovio. Gulėjo, pasitiesusi gėlėtą chalatą ir sklaidė kažkur matytą knygą. Kai pastebėjo mane, pakilo, perbraukė padūmavusius plaukus ir, ištiesusi rankas, šaukė artyn. Priėjęs išbučiavau akis, paleistus plaukus, veidą… O paskui skaitėm abu. Buvo likę tik du lapai. Ji šnabždėjo, lūpomis kutendama mano ausį, kad tuoj reikės išsiskirt ir mes nebegyvensime toje knygoje. Netrukus ji užvertė paskutinį tarp pirštų čežantį lapą ir, liūdnai nusišypsojusi, palingavo galva. Atsikėlė, užsimetė lauko ramunėm nubertą chalatą ir nušvylavo molėtu rugių takučiu…

Taip negrįžtamai išėjo vaikystė. Alfas Pakėnas“.

Labai stengiausi nesigraudinti. Šitą mažytę, trumputę novelę Alfukui skirtame prisiminimų ir naujos jo publicistikos knygos „Ataudai“ pristatymo vakare perskaičiau iš savo seno vaikystės dienoraščio, kuriam daugiau kaip pusšimtis metų.

Buvau tąsyk paaugliukė, aštuntokė, nedideliame, pačiame gražiausiame Žemaitijos miestelyje, tuometinėje Šaukėnų vidurinėje mokykloje, dabar – Vlado Pūtvio-Putvinskio gimnazijoje. Aptikau tada, mokyklos laikais, šitą mane sužavėjusią novelę „Moksleivio“ žurnale ir persirašiau į vaikystės dienoraštį, kurį išsaugojau iki šiol.

Žinoma, tada nieko nežinojau ir negalėjau žinoti apie A. Pakėną. Nieko nežinojau apie jo Deltuvos mokyklą. Mus skyrė kone du šimtai kilometrų…

Bet praėjo 20 metų, ir mes, du žurnalistai, drauge su Kęstučiu Griškevičiumi atvykome dirbti į Ukmergės rajono laikraščio „Gimtoji žemė“ redakciją. O čia ir sutikau Alfą – tą patį savo mokyklinių metų romantiškąjį poetą, kurio novelę apie atsisveikinimą su vaikyste išsaugojau iki šiol. Savo sename vaikystės dienoraštyje…

Laikraščio redaktorius Julijonas Petronis įkurdino mus su Alfuku viename kabinete, antrajame redakcijos aukšte. Pasitikdavome rytais tekančią saulę ir pasikeisdami lakstydavome su laikraščio korektūromis į spaustuvę. Vis juokaudavome su Alfuku – esame kieti! Esame labai protingi korektoriai! Su aukštuoju išsilavinimu! Baigę universitetą! Tai bent korektoriai!

Vasarą Alfukas atvažiuodavo į darbą, prisikrovęs kupiną savo mašinytės bagažinę šviežių kopūstų. Sakydavo, čia iš mano gimtinės daržo… Ištisus metus valgydavome Alfuko kopūstus. Kol vieną dieną su visais kopūstais jis išvažiavo į Kauną. Į Maironio lietuvių literatūros muziejų…

Praėjo dar 30 metų. Ir šiandieną aš dėkoju visiems, suėjusiems, suvažiavusiems, susirinkusiems iš Kauno ir Vilniaus, Anykščių, Širvintų ir Kaišiadorių, iš Dainavos, Jasiuliškių ir Šinkūnų į Poezijos šventę, skirtą A. Pakėnui ir naujausiai, paskutinei jo knygai „Ataudai“, kurios, kaip gražiai sakė jo bičiulis poetas Vladas Vaitkevičius, Alfas nebesuspėjo priglausti prie savo širdies. Priglaudė žmona Nida, sesuo Ritutė ir mes visi…

„Alfas šiandieną būtų labai piktas. Dvi valandas nieko daugiau neveikiame, kaip tik kalbame apie jį ir vis giriame… Vis giriame…“, – stengdamasis atrodyti kuo rūsčiau su didžiule meile ir ilgesiu Alfukui kalbėjo jo bičiulis, gyvenimo vingiuose tapęs broliu ir šmaikščiai save Alfo mokiniu vadinantis Kazimieras Jakutis-Pagulbis.

Šventos, amžinai žaliuojančios Pagulbio pievos… Kur kadaise susitiko du gražūs, talentingi, poe-tiškos, romantiškos prigimties, savo šeimą, namus ir savo Aukštaitiją be galo mylintys du vyrai – Alfas Pakėnas ir Kazimieras Jakutis–Pagulbis.

– Saulyte, būk gera, suskaičiuok, kiek čia salėje galėtų būti žmonių? – paprašiau penkiametės anūkės.

– Nu tu žinok, močiute Rasa, koks šimtas tai tikrai!

Vaidotės ŠANTARIENĖS ir Birutės KAIRAITYTĖS nuotraukos

Poetas, redaktorius, recenzentas Vladas Vaitkevičius ir renginio moderatorius poetas, literatūros kritikas Tomas Vyšniauskas.

Trečia iš kairės – Alfo sesuo Rita Babilienė, šalia – žmona Nida.

Kultūros centro salė vos sutalpino Poezijos vakaro dalyvius.

Bardas, dainų autorius ir atlikėjas K. Jakutis-Pagulbis.

Renginį dainomis sušildė ir papuošė Ukmergės kultūros centro moterų vokalinis ansamblis „Cantilena“ (vadovė Daiva Petrikienė, koncertmeisterė Audra Bernadišienė).

Iš Alfo Pakėno knygos „Ataudai“

A. Pakėnas Malaišių kaime prie Vaižganto sesers namo, kur apsistodavo ir Vaižgantas grįžęs į tėviškę.

Žirgo maudymas

Tais vasarų vakarais, kurie nebesugrįš ir nebepasikartos, po šienapjūtės darbų balnodavau širmą kumelę Snaigę ir nurimusiais, temstančiais laukais jodavau Šventosios upėn maudyti žirgo, perdien įkaitusio lyg krosnis, sukapoto žabalių ir kitokių vabalų. Tais laikais Šventojoje – gražiausioje Aukštaitijos upėje, vanduo buvo skaidresnis, kvepėjo šaltiniu, žaliom lyg rūta upės dugno žolėm. Kumelė noriai brisdavo į vandenį ir ilgai lyg padūkusi mušdavo jį priekinėmis kojomis, prunkšdama ir tarsi alpdama iš pasakiško, visai nearkliško malonumo. Vasaros vidurdienį laukinis vaivorykštės lankas nuo kylančių purslų apjuosdavo žirgo pečius, ir iš toliau atrodydavo, kad žirgas traukia prieš srovę, link aukštupio, liulantį, skaidrų upės vežimą su palinkusiais virš jos žilvičiais ir beržais, su bebrais ir auksinėmis žuvimis. Apsišlakstę vandeniu, plaukdavome ten, kur giliau – į almančius užutėkius, prie šakas vandenin sumerkusių žilvičių. Iš tų dienų prisimenu tėvo pamokymą: prieš plaukiant su arkliu, reikia jį išžaboti, nes gali įtraukti vandens. O žirgas plaukia gerai – tarsi mažytis povandeninis laivas – visas kūnas paniręs srovėj, o iš vandens kyšo tik šnervės ir orą karpančios dailios ausys.

Po tokių maudynių Snaigė ant kranto iššokdavo žvilganti, švari kaip ledas, spindinčiomis kanopomis ir šlapiais susivijusiais karčiais.

Dabar jau net nebeprisimenu, kada paskutinįkart maudžiau žirgą Šventojoje, už Pakalnos kaimo, paskendusio didžiuliuose soduose su tokiais pat didžiuliais bitynais. Pasikeitė žirgai: mano Snaigė dabar kažkur Vokietijoje nešioja pasaulio turistus, o ir Šventosios vanduo nebe tas. Kartais nujoju paupiu, pasėdžiu ant kranto šalia žilvičio papurusiais žaliais plaukais, ilgai žiūriu į tekantį vandenį, prisimenu buvusį žirgą ir tarsi išgirstu jo žvengimą. Bet tai žvingteli nebe Snaigė, o bėra kumelė Kleopatra, paleista pasivolioti į užliejamas paupio pievas. Visu kūnu pajunti paupio vienatvę ir galingą tylą – tik paukščio balsas, tik patvinusios upės sūkurių almėjimas toj amžinoj nesugriaunamoj tyloj. Ir vėl – balną arkliui ant nugaros ir į kelią. Tos jaunystės vasaros maudynės, tie mirgantys nuo karščio vidurdienio toliai, kvepianti erdvė virš upės, tie vėlyvi vakarai, naktinis žemuogių kvepėjimas prie pat žemės ir išgąstingas juodojo gandro silueto švilpesys Dangaus vienatvėje, salos, kurioje nuo seno smėlio cigone verda pamėlęs ponaičiukas šaltinis, ir paupio tyla liko man tarsi graži, nei mintim, nei jausmu nepasiekiama vizija. Veltui ją stengtumeis aprašyti ir įkalinti tomis žemuogėmis kvepiančio laikraščio puslapyje. Tačiau ją galima paversti poezija. Sugauti eilėraščio tinklu, pasiskolintu iš Šventosios paupio laumių. Regis, prieš keletą metų taip pasielgė žinomas poetas Jonas Strielkūnas, išleidęs eilėraščių knygą „Žirgo maudymas“. Skaičiau ir svaigau – kaip visada nuo Strielkūno poezijos, turinčios gero, seno vyno poveikį. Šįkart – ir nuo knygos pavadinimo. Susitikęs vieną drumzliną rudenį (tada ne tik poezija, bet ir sodai kvepėjo vynu), klausiau poeto, kas sugalvojo rinkiniui tokį vardą – pats ar kas nors iš šalies. Būna taip – yra žmonių, kurie taikliai ir talentingai sufleruoja pavadinimus knygoms, eilėraščiams, rašiniams, dailės paveikslams. Tada aukštaičių dainius, mažiausio ūgio ir didžiausio talento dabarties poetas, spalvingas eilėraščio kolibris, atsakė: „Juozas Girdzijauskas, eilėdaros tyrinėtojas. Jis mane vadina „antruoju po Radausko“. Juozas – vienas iš tų, dar mokančių žavėtis tradicine poezija. Tai jis pakrikštijo vieną iš ten esančių eilėraščių. Tą knygą buvau pavadinęs visai kitaip – „Vakaro malūnas“, – prisipažino Jonas Strielkūnas.“

Tebesigirdi išskrendančių paukščių klegesys

Rami, mieguista Klevų gatvelė Ukmergės pakraštyje. Čia visiškai panašu į kaimą: retkarčiais pragysta pavasarinis gaidys, mieguistai kudakuoja vištos, vis dar dedančios kiaušinius, amsi prie būdos pririštas apsiblausęs šunelis. Albinas Miškinis ką tik parėjo pro vidinius vartelius iš kaimyno – taip pat seno, devyniasdešimtmečio žmogaus, visą gyvenimą praleidusio kaime, o dabar gyvenančio pas vaikus. Jiedviem labai gera pašnekėti – ramiai, neskubant, gražiais jaunystės prisiminimais ataudžiant savo mintis, tuos neskubrius žodžius, kuriuose atgyja pavasariniai žemės rūpesčiai, smetoniškų vasarų karščiai, šienapjūtės ir malonūs širdžiai rudens darbai, ypač bulviakasis. Ir pats ruduo. Ruduo – gamtoje ir pačiame gyvenime. A. Miškinis neseniai atšventė savo 88-ąjį gimtadienį, tyliai prisiminė taip išsiilgtą vienkiemį Traupiuose, Valų pakaimėj.

Ten ir patyrė tuos žemės triūso vargus bei malonumus, užaugino du sūnus – Juozapą ir Antaną, dukterį Vandą, kurios šeimoje dabar leidžia šviesias ir ramias senatvės dienas. O kiek medžių pasodino senolis per savo gyvenimą – vargu ar suskaičiuosi. Apie medžius ir paukščius su Albinu galėtum kalbėti iki išnaktų – vyšnios, obelys, slyvos, beržai, klevai, ąžuolai jam visados buvo lyg seserys, lyg broliai. Artimiausi giminės. Tik balsiai to neišsakydavo – juk yra vaikai, anūkai. Dar ims įtarinėti, kad jų nemylįs, juokauja senolis. Tėviškės vienkiemis buvo įspūdingas. Jo labiausiai ir pasiilgsta Albinas – kaip ir prieš keletą metų mirusios žmonos Onutės, su kuria pavasarį ir rudenį sodindavo tuos medžius. Ir visus kitus darbus dirbdavo kartu – vis abu ir abu. Dabar labai dažnai savo širdyje jai nupina atminties vainiką iš pačių gražiausių žolynų ir žodžių…

Didžiulį, erdvų vienkiemį su šimtais vaismedžių ir gražuolių klevų, beržų nušlavė nuo žemės lietuvių prakeiktoji melioracija. Ne tuos laukus, anot senolio, bet protą tiems griovėjams reikėjo numelioruoti – juk tokias sodybas užkasė, palaidojo po žeme, tiek žmonių likimų sutraiškė „stalinecų“ vikšrais, tiek sodų sunaikino, patys vargu nors vieną pasodinę ir išauginę. Lietuviams tai buvo aršiau karo, sako A. Miškinis.

„Vos išmaldavau, kad paliktų nors ąžuolus. Arielka padėjo – taip jau įprasta mūsų krašte. Gerai pavaišinau, nepagailėjęs pensijos, tai paliko, atseit, gerai, tėve, sakai, tegul puošia apylinkę“, – prisimena senolis.

Dalelę gimtinės A. Miškinis, kol turėjo sveikatos, atsikėlė čia, į Klevų gatvę: patvoryje pasodintos šviečia dideliais obuoliais iš vienkiemio kadaise perkeltos obelaitės. Dažnai prie jų ateina senolis, pasišneka, pakalbina gimtinės medžius. Čia jam kaip kokia bažnytėlė. Gali ir pasimelsti. Gražiausią savo poterį „Tėve mūsų“ sukalbėti. Nejaugi nepasišnekėsi su savais, išglostytais, nuo speigų saugotais medžiais – nelygu su broliais. Čia – kartu tarsi jo bandomasis sklypelis: skiepija, bando išvesti naujas veisles, augina… O kai lauke oras žvarbesnis arba lyja lietus, senolis savo kambarėlyje palinksta prie sąsiuvinio – įvairūs jaunystės ir vėlesnio gyvenimo nuotykiai ir prisiminimų šmoteliai lyg dailininkui akvarelės liejasi jame – kaip rugsėjo mėnesiena pro langą pilnaties naktimis.

„Man vis tebesigirdi išskrendančių paukščių klegesys, o akyse dar tebestovi senelio statytas vienkiemis“, – atsisveikinant sako A. Miškinis, vartydamas anūko dovanotą, o savo paties prirašytą prisiminimų sąsiuvinį.