Geriau už tylą

www.taskai-ant-i.lt

Dovilė VAINORĖ

Kovo 15-ąją visoje Lietuvoje minima Lietuvos žydų gelbėtojų diena. Ta proga nuo 2023 m. vyksta renginiai, skirti pagerbti žmones, kurie 1941-1944 m. laikotarpiu, nepaisydami draudimų ir galimų „pasekmių“, priglaudė, maitino ir padėjo išsigelbėti bei rasti saugesnes vietas Lietuvos žydams. Kodėl šią dieną svarbu minėti? Kokius žydų gelbėjimo atgarsius randame Ukmergėje?

Vilniaus Gaono Žydų muziejaus tinklapyje (www.zydugelbetojai.lt) sudėti nuostabūs pasakojimai, jaukios baltai-juodos gelbėtojų nuotraukos ir pateikta daug pozityvios informacijos – apie koncertus, minėjimus ir kitokio formato renginius šiai dienai atminti. Šiame informaciniame tinklapyje – ir Ukmergės krašte išgelbėtų žydų bei jų gelbėtojų – mūsų kraštiečių, vardai bei pavardės.

Žmonės, kurių neįbaugino to meto režimas, ir kurie įrodė esantys stipresni už propagandą ir Holokausto metu vykdytas priemones, dalinosi namais, maistu ir rizika patekti į koncentracijos stovyklas su žydais. Pagal Pasaulio tautų teisuolių procentinį indeksą mūsų šalis pasaulyje yra antroje vietoje. Pasaulio tautų teisuolis – tai garbės vardas, kurį suteikia Izraelio valstybė kitų šalių piliečiams, gelbėjusiems holokausto aukas. Iš viso gelbėję žydus Holokausto metu pripažinti 942 lietuviai. Tokių ukmergiškių priskaičiuota 11.

Kai pradėjau draugautis su žydų bendruomenėmis Lietuvoje, mane nustebino, kiek daug visko jie daro savo bendruomenių nariams ir aplinkiniams – nesvarbu, tu – žydas ar ne žydas.

„Koncertai ir kultūrinė sklaida – atviri ir nemokami visiems!“, – kartą patikino mane Gercas Žakas, Kauno žydų bendruomenės pirmininkas. Iš pradžių man buvo sunku patikėti: „Kaip čia taip – nemokamai ir gali ateiti visi?“ Lygiai taip pat atvirai jis ir jo tautiečiai pasakoja, kas nutiko už geto ir koncentracijos stovyklų sienų jų tėvams ir seneliams… Ukmergės žydų bendruomenės pirmininkas Artūras Taicas irgi mane drąsina: „Kai tik bus kokių klausimų – skambink, rašyk. Čia tiek visokios informacijos ir, deja, veltui primirštų vietų yra.“

Kam to – pasakoti, kas kažkada nutiko – reikia?

Reikia, nes nutylėti tautos (ar šeimos, giminės) dalykai kybo ore. Ateini ir jauti, jog viešojoje erdvėje (ar kambaryje) ankšta – vieniems nepatogu pasakyti, kitiems nepatogu klausti. Tyliai tykiai, o už tos tylos kažkas stovi. Tada iš tos tylos (kaip šėšėlinės informacijos dalies) žmogaus smegenys „pripiešia“ trūkstamą istorijos dalį – truputį pašlifuoja, truputį paspalvina. Pirmiausia piešia ne tas, kuris mato „tylą“, o tas, kuris nutyli. Juk reikia kažkaip kompensuoti bendrą vaizdą, ar ne?

Tautos, šeimos, giminės istorija ir patirtys – nori to ar nenori – žmogaus tapatybės dalis. Tyla yra tarpas, išdūlėjusi skylė. Gali palikti, kad toliau didėtų, gali bandyti ją slėpti po gražia aplikacija, kuri – visi supras – „ne vietoje ir per gražu“, gali atkirpti tos pačios medžiagos gabaliuką iš kišenės ar diržo ir sutvarkyti: „Taip, turėjom problemą – praplyšo. Bet va, stengiausi, susiuvau ir dar nešiosiu.“ Nešiosiu savo vardą, pavardę, tautybę, šalies ir giminės istoriją. Nei daugiau, nei mažiau, nei gražiau – kaip yra, tokią ir nešiosiu.

Kam to – „kaip yra“ – reikia? Nes gali rašyti ir pasakoti istorijas tokias, kokios yra. Jos liejasi laisvai. Nebereikia kurti, klaidžioti, užkliūti ir pasimesti. Nes mažiau depresijų, nerimų ir migrenų. Nes mažiau „blogai miegu ir nežinau, kodėl“. Nes mažiau noro dangstyti save, savo įpročius ir savo aplinką. Mažiau poreikio kontroliuoti. Mažiau troškulio „kilstelėti“ save virš kitų.

Pradėjau apie Lietuvos žydų gelbėtojų dieną, o nuosekliai priėjau prie šiandienos aktualijų, kai žmonėms ir tautoms taip sunku atsispirti cukraus pakaitalo pagundai bet kokia kaina „kilstelėti“ save virš kitų. Kad pačiai mažiau norėtųsi „kilstelėti“ save virš kitų, kabinuosi į tokias bendruomenes ir temas, kurios nuleidžia ant žemės. Lietuvos žydų kultūra ir istorija – viena tų temų. Šįkart specialiame minėjime dalyvauti negalėsiu, tačiau sėdau ir pripildžiau savo tylą tuo, ką geriausiai moku – užrašyti mintis ir jomis dalintis su kitais.

Ir dar – kas vyko ir vyksta Ukmergėje

Kovo 13-ąją Ukmergės tolerancijos centre vyko Lietuvos žydų gelbėtojų dienos paminėjimas. Vilniaus Universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus vyresnioji bibliotekininkė Evelina Padrėzaitė skaitė pranešimą „Onos Šimaitės rankraštinis palikimas Vilniaus universiteto bibliotekoje“. (O. Šimaitė – pirmoji lietuvė, gavusi Pasaulio tautų teisuolės vardą.)

Praėjusios savaitės renginyje Ukmergės kraštotyros muziejaus muziejininkas Vladas Kovarskas pristatė leidinj apie Ukmergės žydų gelbėtojus. Nors nedidelės apimties – vos keli puslapiai – bet svarbus.

Tolerancijos centre taip pat buvo atidaryta Kėdainių krašto muziejaus paroda „Myro ješiva Kėdainiuose 1940 metais. Stebuklingo išsigelbėjimo istorija“. Ją renginio svečiams pristatė Kėdainių krašto muziejaus direktorius, istorikas Rimantas Žirgulis. Parodą centro darbo valandomis galima aplankyti iki balandžio 30 d.

Pabaigai

Kai panašaus turinio įrašu, kaip šis tekstas, pasidalinau savo socialiniuose tinkluose, pradėjo rašyti žmonės. Jie dalinosi savo senelių vardais ir pavardėmis, paminėdami: „Juzefa ir Jonas… slėpė ir užaugino žydaitę… Seneliai padėjo žydei su dviem vaikais…“

Gal ir Ukmergės krašte tokių istorijų glūdi? Jos neturėtų būti užmirštos – jos įkvepia. Pasidalinkite dovile.adele@outlook.com. Gal kitąmet didesnės apimties leidinuką ar knygą pavyks išleisti?