Lietaus gimtadienį pasveikino prapliupęs lietus

Kovo 18 d. Ukmergės senamiestyje įvyko jautrus ir prasmingas poeto, dainų kūrėjo bei alternatyvaus poproko grupės „Afiša“ lyderio Jono Takarevičiaus-Lietaus 50-mečio minėjimas. Jį organizavo iniciatyvinė grupė „Jonui Takarevičiui-Lietui atminti“, kuri siekia išsaugoti ir puoselėti jo kūrybinį palikimą.

Rasa GRIŠKEVIČIENĖ

Senamiesčio kiemelis Gedimino gatvėje ateityje galėtų tapti muzikiniu kiemeliu. Dar daugiau – labai pritiktų jį pavadinti Jono Takarevičiaus-Lietaus kiemeliu, kuriame vyktų įvairūs muzikos, poezijos, teatro ir kitokių menų renginiai.

Šita mintis tą vakarą gražiai sklandė ore, vakaro rengėjų kalbose, skirtose ukmergiškio poeto, dainų atlikėjo J. Takarevičiaus-Lietaus 50-ojo gimtadienio paminėjimui. Ta proga buvo atidengta anksti mirusiam poetui skirta skulptūra, kuriai ant akmens nutilusią gitarą pagamino žinomas ukmergiškis menininkas, metalo meistras Mykolas Vasiliauskas.

Prasidėjus šventiniam vakarui, kiemelyje nutilo svečius sutinkanti muzika, susitikusių bičiulių šnekos ir visi susibūrė įkalnėje, nuošaliau įkurdinto seno romantiško pianino ir tokių pačių senutėlių, jau relikvija tapusių tranzistorių – VEF, „Meridian“ ir dar kitokių… Čia ir buvo atidengta Gitaros skulptūra.

Atidengta Gitaros skulptūra.

O tuo metu netikėtai ir labai simboliškai, tarsi būtų užsakytas, prapliupo šiltas pavasario lietus, suteikęs renginiui dar daugiau jaukumo ir bendrystės šilumos. Atvirai pasidžiaugęs lietaus pasveikinimu, vienas iš įmonės „Nekarūnuotas“ lyderių, Valdas Korizna pakvietė prie simbolinio mikrofono dailininką Julių Zarecką, kuris, papasakojęs šio gražaus sumanymo – surengti Lietaus gimtadienį – istoriją, palaistė tikru lietaus vandeniu atidengtos skulptūros akmenį. Juo pasekė ir kiti vakaro dalyviai.

Tą pačią dieną – kovo 18-ąją – savo gimtadienį šventė ir muzikos atlikėjas, reperis Pijus Opera, gražiai prisiminęs, kaip dar paauglystėje, būdamas gal 12–13 metų, atrado J. Takarevičių-Lietų – jo poeziją, muziką, tekstus ir pajuto, kaip jam visa tai artima, suprantama ir sava. „Mano kūnas, mano siela…“ – šypsodamasis kalbėjo Pijus. Vis dar jaukiai šnarant lietui, jis perskaitė legendinį Jono eilėraštį „Nekarūnuotas“.

Vėliau vakaro bičiuliai patraukė į „Kambario“ teatrą, kur jaukiai susibūrę ratu, kas ant kėdės, kas ant grindų, klausėsi J. Takarevičiaus poezijos ir patys ją skaitė, klausėsi Jono dainų ir labai solidariai, vieningai patys jas dainavo. Nuskambėjo ir istorinė Lietaus daina „Valdo bare“, kuri, pasirodo, buvo parašyta kadaise barmenu dirbusiam Valdui Koriznai ir jo barui, buvusiam Vilniaus gatvėje, sename buitinių paslaugų pastate, virš kurio durų iš šiandieną išlikęs užrašas „Regina“.

Vėliau vakaro bičiuliai patraukė į „Kambario“ teatrą, kur jaukiai susibūrę ratu, kas ant kėdžių, kas ant grindų, klausėsi Lietaus poezijos, pagal Jono žodžius sukurtų dainų.

Jautriems, be galo šiltiems bičiulių prisiminimams, atrodė, ir galo nebus…

 

Jonas Takarevičius-Lietus

NEKARŪNUOTAS

Paimkit mano gyvą žodį ir suspauskit saujoj,

Nes nieko jau daugiau be jo aš neturiu.

Čia tau skiemuo, o čia – draugužiui Sauliui,

Katėms pakampių, prostitutėms viešnamių pigių.

 

Aš neturiu nei duonos, nei žuvies, nei vyno,

Kurį galėčiau jums kaip broliams padalint.

Ne man numirt, ne man ir kelt iš ryto,

Kai dirbsiu kiemsargiu ir eisiu kiemo tylą gint.

 

Ieškojimuos Gariūnų džinsai apsitrynė,

O skambančius varguoliams išbarsčiau.

Jie man pagrojo su gyvenimo birbyne,

O aš tylėjau ir sugrįžęs nieko nesakiau.

 

Visi tylėjo, aš žengiau nekarūnuotas

Vainiku Kristaus. Surūdijusiom vinim

Jie prikalė eilėraščius, o aš sėdėjau nukryžiuotas,

Tik akys dar kalbėjo pranašo ženklais.

 

Suspaudėt mano žodį rankoj lyg monetą,

Apžiūrinėjot ir bijojot į krūtinę įsidėt,

Vėliau parašėte ir pabaigos sonetą –

Ir šitaip žodis baigė jau suakmenėt.

 

Sesut, paduok broliukui kardą –

Jei priešo nėr, tai nugalabysiu save.

Nekarūnuotas užrašysiu savo vardą:

Lietutis Džo, o gal tik lašas lietuje.

Dainiaus VYTO nuotr.