Lietuvių kalba ir mes

Laima KUTIŠČEVA

Vlado Šlaito viešosios bibliotekos vyriausioji metodininkė

 

Vlado Šlaito viešoji biblioteka ir rajono bibliotekos prisideda prie lietuvių kalbos sklaidos, dalyvauja organizuojant kasmetines Lietuvių kalbos dienas. Šiais metais vasario 16-kovo 11 d. jos vyksta devintus metus.

Kiekvieni metai į bibliotekas atneša vis kitas mintis, naujus sumanymus gražinant lietuvių kalbą, tad suvokiame mums brangių žodžių – „lietuvių“ ir „kalba“ gilias reikšmes. Kiekvienas iš mūsų turime savo gimtinės, šeimos puoselėtą kalbą, kurią augdami literatūriškai turtiname. Ypač dabar suprantame, kad kalba mums yra ne šiaip priemonė išsakyti savo mintis, bet ji – ir mūsų gyvenimo prasmė. Graži kalba tvirtai stiprina mūsų šalies pamatus, o kartu ir džiugina kasdienybėje.

Kalbos gali mokytis visą gyvenimą, nes jos gelmė neišsemiama.

Prisimenu vaikystėje tėvo nuolat sakomus žodžius „aš lietuvis“. Tada supratau, kad yra ir kitų tautybių žmonių, kalbančių savo gimtąja kalba. Atvykusią iš svetur ir kaimynystėje gyvenusią draugę išmokiau kalbėti lietuviškai (užaugusi ji tapo mokytoja), o jos senelis mane išmokė skaityti lenkiškai. Tada ne viską supratau, bet pažinti raides buvo gera. Taip ir dabar mažieji mokosi pažinti raideles, deda raidę prie raidės ir džiūgaudami taria žodį.

O kiek tų žodžių per gyvenimą esame pasakę ir gražių, ir piktų. Niekas nesuskaičiuos. Tačiau žodis pats iš savęs neturi jausmų, visas spalvas jam suteikiame mes. Savo emocija, žiniomis ar patirtimi mažais žingsneliais ją kuriame. Dirbdama Ukmergėje pajutau nesudarkytą, autentišką, gražią gimtąją to krašto kalbą. Tai iš kartos į kartą neštos ir įskiepytos šeimos tradicijos, kalbos pamokos. Nelengvas anuomet buvo kelias, nes girdėjau širvintiškius sakant, kad savo krašto kalba kalbėjusiems rašydavo neigiamą pažymį. O gal ukmergiškiams buvo kitaip, gal jie buvo stipresni savo dvasia…

Lietuvių kalbai bibliotekose skirta ne viena paroda, tai žodžiai gimtajai kalbai, jos istorijai, tarmei, posakiams, surašytos žymių Lietuvos žmonių mintys, didelis dėmesys buvo skiriamas lietuvių liaudies pasakų įvairovei, šeimai. Taip pat vyko garsiniai knygų skaitymai, akcijos, viktorinos, vakaras, popietės, edukacijos, interaktyvus žaidimas, mįslių minimas, protų mūšio žaidimas. Bibliotekose veikė parodos, skirtos Lietuvos tautosakininkei kraštietei Bronislavai Kerbelytei bei kalbininkui Zigmui Zinkevičiui atminti.

Pavyzdžiui, Liaušių bibliotekoje vyko edukacija „Skirtukas mano mylimai knygai“, kurios metu dalyviai išbandė simegrafijos techniką bei gamino skirtukus. Tai labai smagus užsiėmimas, kuris tinka tiek mergaitėms, tiek berniukams. Simegrafijos darbeliai yra labai įdomūs ir gražūs. Simegrafija – tai siuvinėjimas ant popieriaus. Pavadinimas kilęs iš dviejų žodžių „simetrija“ ir „grafika“, nusakančių rankdarbio techniką: simetriškos linijos. Kiekvienas iš dalyvių maloniai praleido laiką bei pasigamino sau mielą darbelį.

Nieko nėra gražiau už bendrystę, gimtosios kalbos puoselėjimą bei supratimą, kad tik mylėdami savo kalbą tęsiame jos gyvavimą.